Mažasis Vilniaus derbis

Bendras salės vaizdas

Daugelis krepšinio mėgėjų, paklausti apie Vilniaus derbį, pirmiausia prisimins „Lietuvos ryto“ ir „Sakalų“ kovas. Kiti galbūt paminės NKL rungtyniaujančių „Statybos“, „Perlo“ ir „Akademijos“ tarpusavio rungtynes. Tik vienetai bus bent girdėję apie dar dvi sostinės ekipas – „KM – Perlą“ ir „LKSK“.

Abi šios ekipos žaidžia Regionų krepšinio lygos „B“ diviziono „B“ grupėje (išvertus į žmonių kalbą – ketvirto pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio diviziono pietų pogrupis). Čia reguliarusis sezonas jau artėja prie pabaigos ir turnyrinė abiejų komandų padėtis prieš tarpusavio rungtynes buvo visiškai aiški – „KM“ grupėje užėmė pirmąją vietą, kurčiųjų sporto klubo atstovai liko ketvirti.

Balkonas

Savo rungtynes „KM“ žaidžia Vilniaus krepšinio mokyklos salėje Naujamiestyje, Birželio 23-iosios gatvėje. Salė dar labai aiškiai mena tarybinius laikus, o naujai įrengta, panašu, tik švieslentė bei apšvietimas. Visos vietos žiūrovams įrengtos balkone; yra jame ir kėdės, tik sėdomis mačo nepažiūrėsi – aikštę užstos turėklai.

Derbis mano optimistiniais apskaičiavimais sulaukė maždaug dviejų dešimčių krepšinio mėgėjų dėmesio (tiesa, jie kiek migravo ir balkone vienu metu vargu ar buvo daugiau nei penkiolika). Trys ar keturi aiškiai palaikė šeimininkus, likusieji gi savo simpatijas bei antipatijas laikė paslaptyje.

Po rungtynių

Rungtynės prasidėjo smagiu epizodu, kai ant krepšio konstrukcijos krepšininkai sumetė net ne vieną, o du kamuolius. Pats žaidimas buvo pakankamai chaotiškas, komandos darė labai daug klaidų (pagal oficialų protokolą „KM“ suklydo 27 kartus, „LKSK“ – 41), tačiau jau nuo antrojo ketvirčio Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinių spaudimas pasirodė intensyvesnis, perdavimai tikslesni, o metimai taiklesni. Į rungtynes kiek pipirų pabarstė trys nesportinės ir viena techninė pražanga (visgi derbis), žaidėjų emocijos kelis kartus priartėjo prie virimo temperatūros, tačiau oranžinio kamuolio meistrai vienas kitam į atlapus vis dėlto nekibo. Galutinis rezultatas tik patvirtino aiškų šeimininkų pranašumą: 96 – 71.

Atgimusi krepšinio klasika

Jei peržvelgtume visą NKL dalyvaujančių komandų sąrašą ir pamėgintume nustatyti ryškiausią pėdsaką Lietuvos krepšinyje palikusius vardus, pirmiausia į akis kristų du pavadinimai – Vilniaus „Statyba“ ir Plungės „Olimpas“. Vasario 15 d. Plungėje vykusiame šių komandų tarpusavio mače apsilankė ir tuzinas statybfanių, tarp jų – ir šių eilučių autorius.

Bendras salės vaizdas

Plungės „Olimpo“ istorijos vingiai pastaraisiais metais buvo gana panašūs į „Statybos“. Tais pačiais 1997 m. dingę iš Lietuvos krepšinio padangės, tiek „Olimpo“, tiek „Statybos“ klubai buvo atkurti 2011 m. Žemaičiai savo kelią atgal į elitą pradėjo RKL pirmenybėse, tačiau ten neužsibuvo ir jau pirmajame sezone iškovojo kelialapį į NKL. Šiame sezone plungiškiai taip pat toli gražu nesileidžia stumdomi ir šiuo metu užima trečiąją vietą.

Kelionę Žemaitijon pradėjome ankstyvą penktadienio popietę ir kiek po penkių jau beldėmės į nakvynę suteikti pasišovusio Plungės technologijų ir verslo mokyklos bendrabučio duris, o prieš šešias įžengėme į „Žemaitijos suvenyro“ salę. Nepriklausomybės dienos išvakarėse vykusios rungtynės pradedamos Lietuvos himnu: gražu, iškilminga, patriotiška. Šitą gerą įspūdį, tiesa, nubraukė jau per pačią pirmą minutės pertraukėlę pasigirdusi „Kalinka“.

„Žemaitijos suvenyro“ salė savo sukurtu įspūdžiu nukelia į praėjusio amžiaus pabaigą. Medinis interjeras, lentiniai suolai vietoj šiuolaikinių plastmasinių kėdučių ir didžiulė kolona, per kurią nesimato bent pusės prie artimesnio krepšio vykstančio veiksmo: tikrai nepagalvosi, kad atsidūrei naujoje ir modernioje arenoje. Pralinksmino ir iškabinėti užrašai, žiūrovų prašantys nemėtyti saulėgrąžų lukštų.

Plungės sirgalių tribūna

Rungtynes, anot oficialaus protokolo, stebėjo 162 žiūrovai. Tribūnų kampe, už vėliavos su užrašu „Sveiki atvykę į pragarą“ glaudėsi kokia dešimtis aktyvesnių „Olimpo“ supporterių su būgnu, vėliava ir bemaž visas rungtynes nenutylančiomis skanduotėmis. Netylėjome ir mes, o pridėjus kartkartėmis savo balsus parodančią pasyvesnių Plungės krepšinio mėgėjų armiją, atmosfera, mano nuomone, buvo tikrai nebloga.

Rungtynės „Statybai“ susiklostė nesėkmingai: iki pertraukos turėję šiokį tokį pranašumą, aštuoniese į Plungę atvykę vilniečiai vėliau nebesusitvarkė su oponentų gynyba ir pralaimėjo rungtynes 16 taškų skirtumu. Ką gi, nepaneigsi to, kad juodai balti šį sezoną yra tikra namų komanda. Mačui pasibaigus dalis statybfanių lieka posėdžiauti bendrabučio patalpose, dalis neria į naktinę Plungę, o kitą rytą pakuojamės į autobusiuką ir dardame atgal į sostinę. Ką gali žinoti: pagal dabartinę turnyrinę situaciją „Olimpo“ ir „Statybos“ dvikova ketvirtfinalyje yra visai įmanoma, ir jei taip nutiks, pirmąjį įspūdį apie Plungę gal teks papildyti ir antruoju?

Pas Europos čempionus

Bendras vaizdas

Mintis aplankyti Stamford Bridge stadioną brendo jau seniai, tačiau į Chelsea šventovę išsiruošti pavyko tik šiemet. Atidėlioti šito reikalo nebebuvo galima: viena vertus norėjosi pamatyti dar nenukarūnuotus Europos čempionus (šie tokiais bus tik iki gegužės 25 d.), antra vertus žūtbūt magėjo išvysti mėlynus marškinėlius dar tebevilkintį Franką Lampardą. Nors pastaruoju metu pasirodė gandų, kad sutartis su juo bus pratęsta, net labai realu, kad su geriausiu visų laikų klubo žaidėju vasarą Chelsea atsisveikins.

Matthew Harding Stand prieš mačą

Chelsea yra vienas iš populiariausių Anglijos klubų, tad gauti bilietus į rungtynes užduotis buvo ne iš paprastųjų. Apie rungtynes su principiniais varžovais (tokiais kaip Manchester United ar Arsenal) neturint klubo nario kortelės galima pamiršti iš karto, tad vizitui Bridge‘e teko pasirinkti mačą su vienu kukliausių lygos klubų – Wigan Athletic. Bilietus visiems norintiems klubas į apyvartą paleido sausio 8 d. ryte ir nedelsdamas nei minutės nugriebiau vietas The Shed End tribūnoje. Chelsea rungtynės net Anglijoje yra vienos iš brangiausių – bene pigiausioje stadiono vietoje bilietas atsiėjo 52 svarus.

Rungtynių epizodas

Jei į Watfordo rungtynes Vicarage Roade atlėkėme kone pavėlavę, tai prie Stamford Bridge‘o atėjome gerokai per anksti. Išgėrę po pintą alaus greta stadiono esančiame pube, likus valandai iki rungtynių jau prasibrovėme pro turniketus. Kuprinę tikrinęs apsaugininkas pamatęs mano veidrodinį fotoaparatą pareiškė, kad jei jį išsitrauksiu, būsiu išmestas iš stadiono, tad iš pradžių elgiausi gana nedrąsiai; vėliau, tiesa, pamatęs DSLR‘ais bemojuojančius žmones kiek aprimau ir padariau keletą kadrų iš savo vietos.

Didelis ekranas stadiono kampe transliavo Tottenhamo ir Newcastle‘o mačą, tad laikas laukiant rungtynių neprailgo. Po truputį užsipildė bene visas stadionas: pagal oficialią statistiką mačą stebėjo 41562 žmonės.

Fulham Road po rungtynių

Pietinė The Shed End tribūna kažkada garsėjo kaip vieta, kur renkasi patys aktyviausi Chelsea sirgaliai. Šiais laikais hardcore fanai renkasi priešingame aikštės gale esančią Matthew Harding Stand, o Shedo kampas apskritai atiduotas svečių komandos fanams. Saujelė Wigano supporterių buvo susirinkę vos už kelių eilių nuo mūsų, tačiau per rungtynes jie pasigirdo gal vos porą kartų.

Misija „Pamatyti Lampardą“ buvo įvykdyta visu šimtu procentų. Lampsas ne tik žaidė, bet ir ryšėjo kapitono raištį, o ir pirmoji iš sirgalių gerklių prasiveržusi skanduotė (vėliau periodiškai pasikartodavusi kas keletą minučių) buvo „Super Frankie Lampard“.

West Stand iš lauko pusės

Jei Lampardas Stamford Bridge‘o tribūnose yra labai populiari figūra, tai du perdėm su Liverpool susiję ispanai tuo pasigirti negali. Fernando Torresas buvo nušvilptas per komandos pristatymą (vėliau žaidėjas „atkeršijo“ sirgaliams iššvaistydamas keletą neblogų progų), o Rafaelio Benitezo atžvilgiu buvo surėkta ne viena nelabai palanki skanduotė, kaip antai „We don‘t care about Rafa“ arba „Fat Spanish waiter“.

Peterio Osgoodo statula

Rungtynės prasidėjo kiek vangokai, tačiau pirmojo kėlinio viduryje Ramiresas smeigė įvartį į Ali Al Habsi vartus, o po pertraukos rezultatą padvigubino Edenas Hazardas. Viskas aišku? Nieko panašaus! Vos po poros minučių rezultatą sušvelnino Shaunas Maloney ir matyt ne vieno galvoje ėmė kirbėti rungtynių su Southamptonu bei Readingu scenarijus. Nervingas kamuolio stumdymas tęsėsi beveik iki rungtynių pabaigos, kol sirgalius į ekstazę pasiuntė pats Frankas Lampardas, pelnydamas savo 198 įvartį klubo gretose ir iki keturių priartėdamas prie visų laikų rekordininko Bobbu Tamblingo. Tašką mače padėjo debiutinį įvartį Premier lygoje pelnęs Marko Marinas.

Atmosferos pavadinti nebuvo galima nei stebuklinga, nei tragiška. Šioks toks palaikymas iš Chelsea fanų (ir pirmiausia iš Matthew Harding Stand) tęsėsi bemaž visas rungtynes, tačiau šoninės tribūnos į skanduotes įsijungdavo labai jau vangiai. Reikia manyti svarbesnėse rungtynėse su pajėgesniu varžovu gerklės būtų atvertos kur kas labiau.

Svečių komandos rūbinė

Po rungtynių dar kiek pasitriname po uždarytą Fulham Road, suryjame angliškų Fish and Chips (mane kamuoja vienas klausimas – jeigu TAI yra „medium“ porcija, tai kas tada yra „large“?) ir traukiame į centrą. Kažkokiame pube barmenas, pamatęs mano šaliką, pareiškia, kad „Chelsea is not allowed there“, bet nepaisant to įlieja mažiau nei tris svarus kainuojančio alaus, kuris susigurkšnoja net labai skaniai.

Chelsea rūbinėje

Kitą dieną laukė ekskursija po Stamford Bridge stadiono užkulisius bei klubo muziejų. Tokias ekskursijas siūlo visi top (o taip pat ir nelabai top) Anglijos klubai. Programa pakankamai standartinė: spaudos konferencijų salė, abiejų komandų persirengimo kambariai, tunelis, atsarginių suolelis (deja, neturėjau smeigtuko; būčiau padėjęs ant Benitezo kėdės), taip pat vaizdas iš antrojo The Shed End tribūnos aukšto.

Bobby Moore'o statula

Klubo muziejaus taisyklės neleidžia fotografuoti UEFA Čempionų lygos ir FA taurių (o už galimybę su jomis nusifotografuoti pačiam lupama net labai nekukli 10 svarų suma), tad tenka pasitenkinti ilgu žvilgsniu į šiuos pernykščius trofėjus. Ekranuose galima pažiūrėti daugelį įsimintiniausių klubui epizodų, pats muziejus gana neblogas ir informatyvus, tačiau mano nuomone per mažas. Viskam apžiūrėti užteko ne daugiau kaip pusvalandžio.

Stadiono vaizdas

Pakeliui į oro uostą dar spėjome užsukti prie Wembley stadiono. Tiesa, oras subjuro galutinai, ir per lietų ir vėją pasivaikščiojimas Wembley Way nebuvo itin malonus. „Dėl paukščiuko“ nufotografuoju Bobby Moore‘o statulą ir mintyse pažadu į šią futbolo katedrą sugrįžti rungtynėms. Bet tai jau ateities planai.

Širšių lizdas

Vicarage Road stadionas Londono priemiestyje Watforde nebuvo pagrindinis kelionės į Angliją tikslas, tačiau planuojant maršrutą pamačius, kad rungtynės ten vyksta penktadienio vakare, nusprendžiau, kad būtų nuodėmė neapsilankyti Watford mače su Londono komanda Crystal Palace, juolab, kad šeimininkų komandą treniruoja Chelsea legenda Gianfranco Zola.

Bendras stadiono vaizdas

Dviejų laiko juostų skirtumas skrendant į Angliją daro stebuklus ir, kiek po šešių atsiplėšę nuo pakilimo tako Kirtimuose, dar neprašvitus, pusę septynių, jau leidžiamės Lutone. Albionas pasitinka giedru oru ir neigiama temperatūra, išėjus iš terminalo autobusas jau burzgina variklį ir netrukus dardame Londono link.

Pagal pirminį planą pirmą dienos pusę turėjome paskirti turistinių vietų lankymui, gana anksti išvykti į Watfordą, o pakeliui iš išorės apžiūrėti Wembley stadioną. Šiuos planus sugriovė kiek užsitęsęs „pint-stopas“ kažkur netoli Olimpinio stadiono, po kurio, norint bent nepavėluoti į rungtynes, teko be sustojimų lėkti seniausia Londone Metropolitan metro linija bei kone bėgte skuosti nuo stoties iki stadiono.

Vicarage Road Stand

Tiek Watfordui, tiek jų varžovams Crystal Palace šis sezonas klostosi neblogai ir yra nemenka tikimybė, kad bent vieną iš šių komandų rudenį jau matysime Premier lygoje. Turnyrinės lentelės kaimynų dvikova sutraukė kone pilną stadioną: rungtynes stebėjo per 15 tūkstančių žmonių, iš kurių apie pora tūkstančių atvyko palaikyti svečių komandą.

The Rookery Stand

Vicarage Road stadionas buvo pastatytas 1922 m., tačiau dabar iš senojo stadiono liko gana mažai. Trys žiūrovams atviros tribūnos (Rous Stand aikštės šone bei The Rookery Stand ir Vicarage Road Stand už vartų) buvo pastatytos praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, o nuo tarpukario laikų užsilikusi The Main Stand tribūna 2004 m. buvo uždaryta baiminantis dėl sirgalių saugumo. Stadioną vargu ar galima pavadinti labai moderniu, o ir erdvė po tribūnomis yra gana atvira ir nesunkiai perkošiama vėjo.

Uždarytas The Main Stand

Bilietai į visas vietas stadione kainuoja tiek pat (26 svarai), tad pirkdami pasirinkome geriausią aikštės vaizdą garantuojančias vietas Rous Stand tribūnos centre. Vicarage Road Stand tribūnoje susirinkę Crystal Palace sirgaliai savo skanduotėmis ir dainomis nesunkiai perrėkė priešingame aikštės gale susirinkusius Watford sirgalius. Momentais, tiesa, uždūgzdavo ir širšės, tačiau apskritai imant iš Palace tribūnos vienu metu pasigirdęs įvertinimas „Your support is shit“ buvo gana arti tiesos.

Crystal Palace fanai

Rungtynių pradžia šeimininkams buvo puiki: jau septintąją minutę gražiu smūgiu Watfordą į priekį išvedė albanų kilmės šveicaras Almenas Abdi, o keturioliktąją rezultatą padvigubino vienas talentingiausių jaunų Anglijos futbolininkų Nathanielis Chalobah. Visgi Iano Holloway auklėtiniai nebuvo linkę pasiduoti ir Peterio Ramage‘o bei 39 metų veterano Kevino Phillipso įvarčių dėka išlygino rezultatą. Rungtynių pabaigoje abi komandos mėgino pelnyti pergalingą įvartį, tačiau dviejų rezultatyviausių Championshipo komandų mačas pasibaigė kovingomis lygiosiomis 2 – 2.

Po rungtynių ieškodami kelio atgal į metro stotį dar kiek paklaidžiojame po naktinį Watfordą. Kiekvienas vietinis atrodo žino vis kitą kelią link Metropolitan linijos, pavargusios smegenys ima vaizduotis kaip pasiklydus teks naktį praleisti kur nors ant suolo, tačiau galiausiai horizonte kaip kelrodė žvaigždė pasirodo mėlynai raudonas London Underground ženklas. Watfordo byla uždaryta, rytoj laukia Stamford Bridge'as.

Prienų kontrastai

Nemunas nuo Vytauto kalno Birštone

Pirmojo įrašo šiame, išimtinai groundhoppingui skirtame bloge, garbė atiteko Prienams. Taip jau sutapo, kad pirmasis vasario šeštadienis nebuvo saistomas jokių planų, o iš vakaro pasinagrinėjus sporto varžybų tvarkaraščius, dėmesį patraukė būtent šis miestas, kuriame be LKL pirmenybėse antrąją vietą užimančio „Prienų“ klubo dar žaidžia ir NKL vidutiniokai iš kaimyninio Birštono – „Jazz – Diremta“. Abi šios ekipos šeštadienį žaidė namuose, tad nusprendžiau, jog tai puiki proga apsilankyti Nemuno pakrantėje.

Pusę dešimtos įtartinų gebėjimų „Kautros“ vairuotojo valdomu autobusu išdardėjęs iš Vilniaus kiek po vienuolikos išlipu Birštone. Žiemą šis kurortas atrodo tarsi išmiręs, tad, apžiūrėjęs svarbiausius lankytinus objektus bei pasigrožėjęs Nemuno vingio vaizdu nuo Vytauto kalno, apie pirmą tęsiu kelionę į Prienus. Šis miestas įžymybių gausa taipogi negali pasigirti, tad tų poros valandų, kurias skiriu pažinčiai su juo, užtenka per akis.

Pakeliui į Prienų sporto centrą

Birštono „Jazz – Diremta“ savo rungtynes senojoje Prienų sporto centro salėje pradėjo 16 valandą, „Prienai“ su Kėdainių „Nevėžiu“ gretimais esančioje naujojoje arenoje žaisti pradėjo valanda vėliau. Negaliu nepapriekaištauti sporto funkcionieriams: ar sunku NKL varžybas pradėti valanda anksčiau, kad norintys galėtų pamatyti abu mačus?

Vienas iš šių pastatų - senoji Prienų salė

Prienų kūno kultūros ir sporto centras įsikūręs atokiau nuo miesto centro ir kelionė jo linkui gavosi visai savotiška. Sinoptikų žadėtas lietus, kurio nebuvo Birštone, tykojo Prienuose, tirpstantis sniegas pavirto į pliurzę, o ir kelias link sporto centro nebuvo visiškai tiesus. Paklausinėjus vietinių, vienas jų nukreipė kažkokiais kiemais „pro prūdą ir į kairę“. Chruščiovkių kiemai virto griuvėsiais, šaligatviai – duobėtomis balų ir purvo pilnomis gatvėmis kol galiausiai ant vieno, kiek padoriau atrodančio pastato durų pasirodė Birštono džazmenų varžyboms skirtas plakatas. Tas duris atidarius ir pamačius vestibiulyje apšilimą darančius teisėjus abejonių neliko – NKL‘as žaidžiamas būtent čia.

Senoji Prienų salė

Iš vidaus senoji Prienų salė NKL kontekste pernelyg neišsiskiria. Medinis balkonas, gal koks šimtas plastikinių kėdžių už krepšių ir plikos sienos aikštės šonuose. Žiūrovų į rungtynes su vienas lygos autsaiderių iš Gargždų susirinko maždaug pusšimtis, o ir tie patys atrodė nusiteikę gana apatiškai. Kurį-ne-kurį gražesnį epizodą palydėdavo skystoki plojimai ar vienišas pritarimo šūksnis, tačiau labiau nuo kapų tylos salę gelbėjo trenerių emocijos bei gargždiškių tarpusavio rietenos po kiekvieno prasčiau sužaisto epizodo. Tiesa, svečiai rungtynes pradėjo sėkmingiau, tačiau vėliau sunkiai susitvarkė su aktyviu Birštono komandos spaudimu, o paskutinę antrojo ketvirčio sekundę iš aikštės vidurio džazmeno paleistas tritaškis šeimininkus išvedė į priekį.

Naujoji Prienų salė

Per pertrauką palieku senąją Prienų sporto salę ir per kurmių išrausiotą pievą nubrendu iki naujosios. Tviskėte tviskanti 2011 m. pabaigoje atidaryta ir pusantro tūkstančio žiūrovų talpinanti arena palieka puikų įspūdį ir ryškiai kontrastuoja su aptriušusia senaja bei aplink ją riogsančiomis griuvenomis. Švarioje, patogioje ir tvarkingoje salėje prieniškiams turėtų būti malonu stebėti krepšinį, juolab, kad ir arenos šeimininkai savo žaidimu nenuvilia. Sumokėjęs 16 litų už bilietą įgiju teisę pasigrožėti šios komandos žaidimu ir aš.

Tribūnoje matosi kėdainiškiai

Jau prie įėjimo pamatau gal dvi dešimtis Kėdainių „Nevėžio“ atributika pasidabinusių žmonių. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad per rungtynes balsus aktyviai rodė gal tik kokie 10 „Nevėžio“ fanų, tačiau ir jų nedarnios (o dažnai ir savo pačių būgno nustelbiamos) skanduotės į vienus vartus nunešė prieniškių „fanatelinimą“. Kėdėje išsidrėbęs jaunuolis, kartais padaužantis būgną arba su pora bendraminčių kartą per kėlinuką užrėkiantis „Prienai Prienai“ tikrai nėra tas palaikymas, kurio nusipelno antroji LKL komanda (nevyniojant žodžių į vatą tai apskritai nėra palaikymas).

Rungtynės jokios ypatingos intrigos neatnešė. Atakuojantį krepšinį žaidę šeimininkai nuo pirmųjų minučių ėmė įrodinėti savo pranašumą ir netrukus susikrovė solidžią 20 taškų persvarą. Ketvirtajame kėlinuke, daugiausia savo legionieriaus Tony Bishopo pastangomis, svečiai kiek prisivijo atsipalaidavusius prieniškius, tačiau Prienų krepšininkai netruko atstatyti status quo ir rungtynes baigė turėdami 21 taško persvarą.

Pasibaigus rungtynėms per 17 minučių nuskuodęs iki autobusų stoties (Google Maps tvirtinimu, tam reiktų ne mažiau kaip 24 minučių) dar suspėju į paskutinį sostinės link važiuojantį autobusą.