2013 m. birželio 25 d., antradienis

Vileikos amfiteatras


Stadiono vaizdas

Naujoji Vilnia (bendrinėje kalboje dažnai žinoma Vileikos pavadinimu) dar prieš mažiau kaip 60 metų buvo atskiru miestu, tačiau 1957 m. buvo prijungta prie besiplečiančio Vilniaus. Nepaisant to, atskiras šio dabar tik rajono identitetas išliko iki šių dienų ir jei Pilaitės, Jeruzalės ar Žirmūnų gyventojas save dažniausiai identifikuoja su visu miestu, tai to paties tvirtai teigti apie Vileikos čiabuvį tikrai nesiryžčiau.


Prieš rungtynes
Futbolo pasaulyje Naująją Vilnią reprezentuoja 2002 m. įkurtas „Granito“ klubas, dar pernai užėmęs aukštą trečiąją vietą I lygos pirmenybėse. Deja, klubo viltis kilti dar aukščiau sudaužė finansinės problemos ir šiame sezone Naujosios Vilnios ekipa jau rungiasi tik II lygos Pietų zonoje. Negana to, sezono pradžioje „Granitas“ patyrė net šešis pralaimėjimus iš eilės ir tik septintajame ture išvykoje nugalėjo FBK Kauną ir pakilo iš turnyrinės lentelės dugno.

Rungtynių fragmentas
Apsilankymui Vileikoje pasirinkau rungtynes su kitu lygos autsaideriu: nei vieno taško iki šiol neiškovojusiu Jonavos „Fajetonu“. Karštą ketvirtadienio vakarą, pasikinkęs ištikimąją „Pagiežą“, nuriedėjau iki Pergalės gatvės ir nužingsniavęs dar keliasdešimt metrų atsidūriau kiek neįprastoje vietoje, tarp bažnyčios ir psichiatrinės ligoninės įsikūrusiame stadione. Bene pirmą kartą gyvenime, norint papulti į futbolo rungtynes, tam teko pereiti bažnyčios šventorių...

Bažnyčios kaimynystėje
Pats stadionas, suprantama, nėra modernus, o ir vejos tobula nepavadinsi. Tribūnų stadione nėra, o jas atstoti turėtų keli aplink aikštę pastatyti suoliukai. Vis dėlto visiems norintiems jų kiek mažoka, tad teko rinktis prašmatnią ložę tiesiog ant žolės. Laimė, Vileikos stadionas įsikūręs savotiškame amfiteatre ir iš trijų pusių yra supamas kelių metrų aukščio šlaito, tad vaizdas sėdint ant jo matyt net geresnis nei įsitaisius ant aikštės lygyje įrengto suoliuko. Pačias rungtynes stebėjo kelios dešimtys futbolo mėgėjų, stadiono pakraščiu praslinkdavo ir vienas kitas atsitiktinis praeivis. Apie jokį palaikymą nebuvo net kalbos: net po „Granito“ įvarčių daugeliui rodėsi svarbiau įsimesti į nasrus saulėgrąžų nei paskatinti žaidėjus plojimais.

O štai tai, kas dėjosi aikštėje, tikrai nenuvylė. Pats futbolas gal ir nebuvo labai aukšto lygio, tačiau nuo rungtynių pradžios iniciatyvą savo rankose turėję šeimininkai surengė ne vieną gražią ataką, o du iš trijų įvarčių būtų papuošę ir A lygos rungtynes. Ne mažiau svarbu ir tai, kad rungtynės vyko itin korektiškai. Taip, kietokų pražangų gal ir pasitaikė, tačiau abiejų komandų žaidėjai nesileido į jokias nereikalingas emocijas ar ginčus ir užsiėmė tiesioginiu savo darbu.

2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Groundhoppingo pusdublis


Kazlų Rūdos stadionas

Tą pačią dieną pamatyti dvejas skirtinguose miestuose vykstančias futbolo rungtynes yra gana reta sėkmė, tačiau birželio 16 d. I lygos tvarkaraštis suteikė tokią galimybę: vidurdienį Kazlų Rūdoje santykius aiškinosi vietos „Šilas“ su Vilniaus „Polonija“, o šeštą vakaro Kaune turėjo prasidėti rungtynės tarp „Spyrio“ bei svečių iš Trakų. Kazlų Rūda ir šiaip buvo vienas pagrindinių šio vasaros sezono tikslų, tad kiek pasvarstęs nusprendžiau, kad tai puiki proga pasidairyti tiek ten, tiek ir kur kas geriau pažįstamame Kaune.

Visi į rungtynes!
Akis praplėšęs pusę šešių ryte, kiek po dešimtos jau išsiropščiau iš traukinio Kazlų Rūdoje. Pirmiausia nudžiugino oras: jei Jūrėje dar pylė kaip iš kibiro, tai Kazlų Rūdoje vasariška saulutė jau džiovino balas, tad lietsargį buvo galima palikti kuprinėje. Pats miškuose pasiklydęs miestas niekuo pernelyg nenustebino, tačiau neskubus valandos trukmės pasivaikščiojimas neprailgo, o likus maždaug pusvalandžiui iki rungtynių patraukiau į pačiame miesto centre (t. y. prie Maximos) įsikūrusį stadioną. Tik man įžengus į areną iš garsiakalbio pasigirdo „No One Can Stop Us Now“ akordai. Ką gi, mano skoniui tinka.

Tribūna
Kazlų Rūdos stadionas nedidelis, tačiau matosi, kad neseniai suremontuotas. Viena tribūna talpina maždaug 300 žiūrovų, keliasdešimt vietų joje yra po stogu. Imti pinigus už futbolą čia, tiesa, būtų gana sudėtinga, nes ne blogesnis aikštės vaizdas yra ir žiopsant per neaukštą tvorą. Šiaip ar taip, svarbiau turbūt tai, kad žmonės apskrtitai rinktųsi į futbolą ir čia Kazlų Rūda nenuvylė: stadionas buvo artipilnis, o ne vienas žiūrovas į mačą atėjo pasidabinęs žaliais „Šilo“ marškinėliais. O štai svečių iš Vilniaus pasigedau: Lietuvos fansceną pernai sudrebinti bandę „Polonijos“ kibicai rungtynėse taip ir nepasirodė. Matyt lenkų entuziazmas išgaravo taip pat greitai, kaip ir buvo įsižiebęs.

Po įvarčio
Rungtynės didelės intrigos taip pat neatnešė. Šeimininkai nuo pirmųjų minučių perėmė iniciatyvą ir jau pirmajame kėlinyje įgijo dviejų įvarčių pranašumą, o po pertraukos smeigė dar du įvarčius iš 11 m baudinių. Kiekvieną įvartį palydėdavo vieno iš žiūrovų uždegama žalios spalvos dūminė šaškė, o kelis kartus stadione pasigirdo ir dar nelabai užtikrintai skambančios, bet visgi skanduočių užuomazgos. Belieka tikėtis, kad po kurio laiko Kazlų Rūdoje sulauksime ir kokios labiau organizuotos sirgalių grupės atsiradimo.

Rungtynių momentas
Po rungtynių sėdau į traukinį ir dar prieš tris atsidūriau Kaune. „Spyrio“ rungtynės prasidėjo šeštą, tad neskubėdamas užkandau „Hesburgeryje“ (dvi žąsys iš penkių: mėsainis pazmekęs ir suvalgyti jį neišsiterliojus viso snukio majonezu yra bemaž neįmanoma), pasivažinėjau Žaliakalnio funikulieriumi, užsiropščiau į Kristaus Prisikėlimo bažnyčios terasą bei kiek paslampinėjau po senamiestį.

Tuštutėlis Vilijampolės stadionas
Iš internete prisigraibytos informacijos buvau susidaręs nuomonę, kad „Spyris“ savo rungtynes žaidžia Kauno futbolo mokyklos stadione Neries krantinėje. Šį Vilijampolėje įsikūrusį stadioną radau gana nesunkiai, tačiau vos metus pirmą žvilgsnį pasidarė aišku, kad niekas čia šiandien žaisti nesiruošia: stadionas iki numatomos rungtynių pradžios likus mažiau nei pusvalandžiui buvo tuštutėlis.

Pasitelkęs logiką nusprendžiau, kad savo rungtynes „Spyris“ veikiausiai žaidžia Nacionalinės futbolo akademijos stadione, tad vietinių paklausinėjęs kelio pasipusčiau padus ir per Varnių tiltą patraukiau į Žaliakalnį. Pakeliui pasidomėjęs naujausiomis Kauno socialinėmis reklamomis („Ir Kaune gyventi galima“ dabar pakeitė „Stebuklas yra tas, kad Kauno marios vis dar gyvos“; ką gi, šis miestas niekada nepaliauja stebinti) ir pamėginęs perskaityti autobuso tvarkaraštį apykurtei babytei, NFA aikštyną pasiekiau jau po šešių. Pagrindinė aikštė tuščia buvo ir čia, tačiau atsarginėje matėsi kažkoks veiksmas, tad nuėjau ten.

Anksčiau futbolo taip stebėti neteko
Atsarginėje NFA stadiono aikštėje, aptvertoje aukšta tvora, grūmėsi „geltonųjų“ ir „juodųjų“ komandos, kurias, sėdėdami ant suoliukų, automobiliuose, ar ramstydamiesi į medžius stebėjo dešimt ar penkiolika žmonių. Iš pradžių pamaniau, kad dėl kokių nors priežasčių I lygos lyderiai yra priversti žaisti savo namų rungtynes tokioje žiūrovui nepatogioje aikštėje, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kad futbolas už tvoros yra visiškai mėgėjiškas. Prisėdęs kažkokio paminklo papėdėje sulaukiau pertraukos, dar spėjau pamatyti vieną įvartį ir tvirtai nusprendęs, kad Kauno „Spyris“ išgaravo nuo žemės paviršiaus, o vietinis SFL‘as nėra tiek įdomus, kad vertėtų laukti mačo pabaigos, patraukiau atgal į stotį.

Pro tvorą pasidairius
Jau grįžęs namo internete perskaičiau, kad „Spyris“ savo rungtynes žaidė pagrindiniame Kauno „Dariaus ir Girėno“ stadione, iki kurio nuo NFA aikštyno vos 10 minučių kelio... Galbūt, jei galvoje esantis Kauno žemėlapis būtų buvęs tikslesnis, būčiau sumąstęs prasukti ir pro ten, tačiau deja deja, dublis taip ir liko neįgyvendintas. Žinoma, iš grynojo groundhoppingo pozicijos tai nėra didelis nuostolos, nes D&G esu lankęsis ir anksčiau, tačiau vis dėlto tenka konstatuoti, kad išvyka baigėsi kiek apmaudžiai.

2013 m. birželio 17 d., pirmadienis

Užmirštasis sostinės stadionas


Tribūna

Besiblaškant po įvairius Lietuvos ar užsienio stadionus, žinia, nedera pamiršti, kad galimybių groundhoppingui siūlo ir gimtasis Vilnius, kuriame daugiau ar mažiau nacionalinio lygmens futbolas žaidžiamas bent jau keturiuose stadionuose. Vienas tokių – Lazdynų pakraštyje įsikūręs „Panerio“ stadionas, prieš keliolika metų regėjęs ir A lygos batalijas, o šiuo metu tarnaujantis kaip II lygos Pietų zonoje rungtyniaujančios „Rotalio“ komandos namų aikštė. Trečiadienio vakare ši komanda rungėsi su kita sostinės ekipa – „Bekentu“.

Pušynų apsuptame „Panerio“ stadione šiuo metu likusi vos viena, maždaug per pusę aikštės ilgio nusitęsusi tribūna, kurioje galėtų susėsti keli šimtai žmonių. Tiek, žinoma, visiškai pakanka: į saulėtą ir šiltą vakarą vykusias derbio rungtynes susirinko keturios ar penkios dešimtys žiūrovų, kurių dauguma, matyt, buvo vienos ar kitos komandos žaidėjų giminės, bičiuliai ar artimieji. Atmosfera tribūnoje buvo visiškai atpalaiduojanti: dėl kurios vienos komandos galvą pametusių aistruolių nebuvo, o susirinkusieji ramiai siurbčiojo maišeliuose susineštą alutį ar laidė įvairaus profesionalumo lygio replikas aikštės pusėn. Nekamavo net uodai, kuriems saulėkaitoje įsikūrusius futbolo mėgėjus atakuoti pasirodė per karšta.

Stadiono vaizdas
Šiame sezone „Rotalio“ ir „Bekento“ futbolininkai žengia koja kojon, tad rungtynės žadėjo būti atkaklios ir intriguojančios. Pirmoji intriga, tiesa, buvo susijusi veikiau su apverktina materialine mažųjų klubų padėtimi: nei viena komanda neatrodė patenkinta rungtynių kamuoliu, bet po poros minučių šūkavimo „gal turit kitą kamuolį?“ bei „gal turit pompą?“ buvo nuspręsta žaisti su tuo, kas yra.

Pirmajame kėlinyje šiokia tokia iniciatyva priklausė jaunesniems „Rotalio“ futbolininkams, tačiau realizuoti ją bent jau smūgiais į vartus šeimininkams nesisekė. Abi komandos darė nemažai klaidų gynyboje, tačiau ir gavę „dovanėlių“ iš varžovų atakuojantys abiejų komandų futbolininkai nesugebėdavo net patikrinti varžovų vartininkų budrumo. Situacija kiek pasitaisė antrajame kėlinyje, kuriame publika taip pat buvo pamaloninta ir įvarčiais: pirmasis nuo 11 m žymos šeimininkus į priekį išvedė Egidijus Osterovas, kiek vėliau baudos smūgiu rezultatą išlygino Jurijus Mežonis. Rungtynių pabaigoje abiejų komandų žaidėjai, panašu, gerokai pavargo, tad, nors noro nusverti mačo svarstykles į savo pusę ir buvo, jėgų tą padaryti – nebe.

Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad sportinė dvasia rungtynių pernelyg nepuošė. Jei mačo pradžioje aikštėje vyko daugiau mažiau korektiška kova, tai rungtynėms įsibėgėjus „Bekento“ vyrai vis dažniau ėmė nervintis ir imtis veiksmų, kurie su futbolu neturi nieko bendro. Mano kukliais paskaičiavimais, vien už nesportinį elgesį (apie pražangas nekalbu) vienas svečių futbolininkas privalėjo gauti raudoną kortelę (už spyrį varžovui po švilpuko jis buvo nubaustas tik geltonos spalvos „trauklapiu“), du pasivaikščiojo labai plona linija tarp geltonos ir raudonos kortelių (vienam buvo parodyta geltona kortelė, kitas iš teisėjo sulaukė tik žodinio pabarimo), o komandos treneris, keikęs teisėją taip, kad buvo girdėti turbūt ir Gariūnuose, taip pat turėjo būti išsiųstas į tribūnas (ar, šiuo atveju, veikiau į Bukčių mišką). Po rungtynių komandų žaidėjai dar kiek apsižodžiavo prie atsarginių žaidėjų suolo, bet į rimtesnį santykių aiškinimąsi tai regis neperaugo.

Grounghopping LT jau ir Facebooke

Idant šio tinklaraščio atnaujinimus sekti būtų lengviau sukūriau jam atskirą puslapį Facebooke, kuriame bus talpinamos nuorodos į visus būsimus atnaujinimus. Taigi, einame čia, spaudžiame "Patinka", o vėliau skaitome beigi komentuojame.