Stadiono vaizdas |
Naujoji Vilnia (bendrinėje
kalboje dažnai žinoma Vileikos pavadinimu) dar prieš mažiau kaip 60 metų buvo
atskiru miestu, tačiau 1957 m. buvo prijungta prie besiplečiančio Vilniaus.
Nepaisant to, atskiras šio dabar tik rajono identitetas išliko iki šių dienų ir
jei Pilaitės, Jeruzalės ar Žirmūnų gyventojas save dažniausiai identifikuoja su
visu miestu, tai to paties tvirtai teigti apie Vileikos čiabuvį tikrai
nesiryžčiau.
Prieš rungtynes |
Futbolo pasaulyje Naująją Vilnią
reprezentuoja 2002 m. įkurtas „Granito“ klubas, dar pernai užėmęs aukštą
trečiąją vietą I lygos pirmenybėse. Deja, klubo viltis kilti dar aukščiau
sudaužė finansinės problemos ir šiame sezone Naujosios Vilnios ekipa jau rungiasi
tik II lygos Pietų zonoje. Negana to, sezono pradžioje „Granitas“ patyrė net
šešis pralaimėjimus iš eilės ir tik septintajame ture išvykoje nugalėjo FBK
Kauną ir pakilo iš turnyrinės lentelės dugno.
Rungtynių fragmentas |
Apsilankymui Vileikoje pasirinkau
rungtynes su kitu lygos autsaideriu: nei vieno taško iki šiol neiškovojusiu
Jonavos „Fajetonu“. Karštą ketvirtadienio vakarą, pasikinkęs ištikimąją
„Pagiežą“, nuriedėjau iki Pergalės gatvės ir nužingsniavęs dar keliasdešimt
metrų atsidūriau kiek neįprastoje vietoje, tarp bažnyčios ir psichiatrinės
ligoninės įsikūrusiame stadione. Bene pirmą kartą gyvenime, norint papulti į
futbolo rungtynes, tam teko pereiti bažnyčios šventorių...
Bažnyčios kaimynystėje |
Pats stadionas, suprantama, nėra modernus,
o ir vejos tobula nepavadinsi. Tribūnų stadione nėra, o jas atstoti turėtų keli
aplink aikštę pastatyti suoliukai. Vis dėlto visiems norintiems jų kiek mažoka,
tad teko rinktis prašmatnią ložę tiesiog ant žolės. Laimė, Vileikos stadionas
įsikūręs savotiškame amfiteatre ir iš trijų pusių yra supamas kelių metrų
aukščio šlaito, tad vaizdas sėdint ant jo matyt net geresnis nei įsitaisius ant
aikštės lygyje įrengto suoliuko. Pačias rungtynes stebėjo kelios dešimtys
futbolo mėgėjų, stadiono pakraščiu praslinkdavo ir vienas kitas atsitiktinis
praeivis. Apie jokį palaikymą nebuvo net kalbos: net po „Granito“ įvarčių
daugeliui rodėsi svarbiau įsimesti į nasrus saulėgrąžų nei paskatinti žaidėjus
plojimais.
O štai tai, kas dėjosi aikštėje,
tikrai nenuvylė. Pats futbolas gal ir nebuvo labai aukšto lygio, tačiau nuo
rungtynių pradžios iniciatyvą savo rankose turėję šeimininkai surengė ne vieną
gražią ataką, o du iš trijų įvarčių būtų papuošę ir A lygos rungtynes. Ne
mažiau svarbu ir tai, kad rungtynės vyko itin korektiškai. Taip, kietokų
pražangų gal ir pasitaikė, tačiau abiejų komandų žaidėjai nesileido į jokias nereikalingas
emocijas ar ginčus ir užsiėmė tiesioginiu savo darbu.