Vasaros vidurys groundhoppingui, žinia, nėra pats
geriausias laikas: Lietuvos klubai šiuo metu išeina tradicinių atostogų, o nuo
visiškos futbolinės abstinencijos Vilniuje gelbsti tik europinės „Žalgirio“
batalijos gimtajame Lokomotyvo stadione. Tiesa, šią vasarą situaciją
pataisė Europos jaunimo (U19) čempionatas, kuriame šeimininkų teisėmis dalyvavo
ir mūsų šalies rinktinė. Progos pamatyti Lietuvos futbolininkus (tegu ir
jaunimą) Europos čempionato finaliniame etape praleisti nebuvo galima, tad penktadienį
nusprendėme apsilankyti rungtynėse su portugalais (važiuoti iš Vilniaus į Kauną
žiūrėti portugalų atrodo kiek ironiška, bet tiek jau to).
Pakeliui į stadioną |
Į Kaune vykusias rungtynes
susiruošėme penkiese ir, nors „Pagieža“ iš pradžių atrodė kiek nustebusi, kad
jos dvidešimtuosius metus skaičiuojančioms lingėms patikime tokį svorį,
netrukus jau lėkėme Žaliakalnio kryptimi greičiu, kuris būtų daręs garbę net ir
skrajojančiam suomiui Paavo Nurmi. Sporto gatvėje inkarą išmetėme likus dar
pusantros valandos iki mačo ir kuriam laikui prisiglaudėme pirmajame Kauno
kooperatyve „Kregždutė“. Portalo b6.lt vyriausiojo redaktoriaus white_pony išgirtų picų paragauti
nepavyko (teta užu baro paaiškino, kad sugedo krosnis), tačiau Kijevo kotletas
už devynis pem taipogi per daug
nenuvylė.
Prieš rungtynes |
Likus bemaž pusvalandžiui iki
mačo pradžios patraukėme link stadiono (atradimas: brūkšininių kodų nuo
internetu pirktų bilietų niekas nenuskaito, ir nusipirkęs vieną bilietą bei
padaręs daug jo kopijų galėtum pravesti visą kuopą žmonių; nesakau, kad taip
daryti reikia) ir ėmėme ieškoti vietos prisėsti. Vietos ant bilietų
nenumeruotos, tad pirmajam kėliniui prisiglaudėme šoninės tribūnos
pakraštyje, kur prieš nosį įkyriai painiojosi ne vietoje įbestas vėliavos
stulpas, bet šiaip vaizdas į aikštę atrodė neblogas.
Lietuvos ir Portugalijos
rinktinių rungtynės sutraukė bemaž pilną stadioną. O kaipgi kitaip: juk
nepaisant apmaudaus pralaimėjimo olandams bei ne tokios apmaudžios nesėkmės
mače su ispanais, mūsiškiai turėjo labai realius šansus patekti į pusfinalį.
Tam tereikėjo smulkmenos: užmesti portugalams tris įvarčius (pvz. laimint
rezultatu 6 – 3) ir tada jau melsti ispanų pergalės prieš olandus.
Portugalas ruošiasi mušti baudinį |
Nepaisant šių vilčių bei gausaus
žiūrovų būrio, atmosfera rungtynėse pasirodė itin vangi. Ką ir bekalbėti: net
savo šalies himną sugiedoti bemaž visiems atrodė visiškai nereikalinga (tiesa,
už kelių eilių vienišas portugalas sugiedojo savo himną be jokio pritarimo nuo
iki; ryspektas jam už tai), o apie
bandymą prisijungti prie skanduočių nebuvo net kalbos. Na, žinoma, daugeliui
labai rūpėjo parodyti savo didelį išmanymą beigi neišsemiamas ironijos atsargas
pirmą minutę imant visiems aplinkui aiškinti, kaip čia mūsiškiai viską negerai
daro, tad apie kokį palaikymą jūs, ponai, dar kalbate?
Laisvų vietų buvo nedaug |
Pirmą kėlinį prasikamavę
mirusioje tribūnoje per pertrauką persikraustėme į A sektorių, kur rinkosi
aktyvioji žiūrovų dalis. Na, žinoma, skanduočių repertuaras gal ir gana kuklus
(tarp kitko, skanduotės apie tai, kaip įveiksim „šūdą raudoną“, vaikų
rungtynėse sąžiningai nesuprantu), palaikymas gal ir ne toks, kaip per vyrų
rinktinės rungtynes, o ir žmonių tribūnoje mažiau, tačiau vis galimybė
pramankštinti nuo pat Mažeikių normaliai nenaudotas balso stygas. Tai, kaip
įvykiai klostėsi aikštėje, gal ir pernelyg nedžiugino, tačiau paskutinį žodį
jau per pridėtą laiką tarė bene ryškiausia šiame čempionate žaidusios lietuvių
rinktinės žvaigždė Gratas Sirgėdas, tad nepaisant pralaimėjimo 4 – 2,
skirstomės su šypsena veide ir daina lūpose. Kad ir ką sakytų statistika ar
lentelės, šita rinktinė pirmenybėse tikrai nenuvylė.