Rusijos turas: Tvirtovė saloje

Žvilgsnis į salą

Jei pagrindiniu kelionės į Rusiją tikslu buvo Sankt Peterburgas, tai pagrindiniu groundhoppinginio kelionės elemento akcentu tapo apsilankymas šio miesto numylėtinių „Zenit“ rungtynėse. Jeigu „Loko“ sirgalių Maskvoje niekad nepakanka užpildyti visam stadionui, o Jaroslavlyje futbolas visiems apskritai giliai vienodai, tai Peterburgo atstovai yra viena populiariausių Rusijos komandų. Varžovas pasitaikė taip pat ne iš silpnųjų – į Piterį atvyko ne kas kitas, o jau matytas Maskvos „Lokomotiv“.

Rungtynių reklame mieste

Namų rungtynes „Zenit“ žaidžia sąlyginai nedideliame, kiek virš 20 tūkstančių žiūrovų talpinančiame „Petrovskij“ stadione (šiuo metu senojo Kirovo stadiono vietoje yra renčiama bemaž 70 tūkstančių futbolo mėgėjų talpinsianti arena, tačiau ta statyba beviltiškai užsitęsė ir matyt naujasis stadionas bus atidarytas tik prieš Pasaulio čempionatą 2018 m.). Vienas iš „Petrovskij“ stadiono pliusų – jis pakankamai netoli nuo centro, tad į rungtynes nuo pat Rūmų aikštės nusprendžiau kulniuoti pėsčiomis.

Laiko turėjau pakankamai ir net pasidairydamas po aplinkines įžymybes prie stadiono atsidūriau likus bene pusantros valandos iki rungtynių. Įdomi stadiono ypatybė yra ta, kad įsikūręs jis saloje. Ir nors teoriškai Petrovskij sala gana didelė, stadionas įspraustas taip, kad iš keturių pusių yra supamas vandens, o su aplinkiniu pasauliu jungiasi siaura sąsmauka ir dviem tiltais.

Stadione

Bilietą į „Zenito“ rungtynes pirkau iš anksto internetu (ten taipogi neapsieita be įdomių sprendimų – nors egzistuoja ir angliška puslapio versija, tačiau pirkdamas bilietą vistiek privalai nurodyti ne tik vardą ir pavardę, bet ir tėvavardį ir nusispjaut, kad niekur apart rytų slavų šalių toks dalykas nesutinkamas), tad patraukiau tiesiog prie įėjimo į stadiono teritoriją. Įeiti ten apskritai galima tik pro vieną iš jau minėtų tiltų, o „Zenito“ namus sergi rimta ir įspūdį kelianti apsauginių gvardija. Eidamas į rungtynes patikrintas būsi mažiausiai tris kartus: prieš bilietų patikrą, po jos, ir galiausiai eidamas į savo sektorių stadione.

Ši tvarka man iškrėtė nedidelį, bet nemalonų pokštą: nors be kliūčių prasibroviau pro pirmasias dvi gynybines linijas, paskutinieji „Zenito“ tvirtovę saugoję sargybiniai pasirodė priekabesni ir radę kuprinėje kažkokias dar Vilniuje dėl viso pikto įsimestas ir seniai pamirštas aspirino ar paracetamolio tabletes išsiuntė mane pasidėti daiktų į saugojimo kamerą. Tame nebūtų nieko ypatingo, tačiau net ir patys stadiono darbuotojai apie tai, kur ta kamera yra, turėjo labai skirtingas nuomones. Galiausiai paaiškėjo, kad ši yra dar nepraėjus bilietų patikros punkto, tad teko kažkokiam uzbekiškos išvaizdos kontrolieriui išaiškinti, kad išeinu tik iki jos, tuoj grįšiu, o mano bilieto skenuoti jis neturės.

Zenito ultros

Šiaip ar taip, įveikęs visas kliūtis, pagaliau prasibroviau į savo 4 sektoriaus 23 (pačią viršutinę) eilę. Į už vartų esantį sektorių bilietas kainavo 800 rublių (~62 litus), o jau savo interneto puslapyje klubas teigia, kad tai vietos „už priimtiną kainą aktyviam sirgaliui“. Taip ir yra: nors „Zenito“ ultrų tribūna yra priešingame stadiono gale, manajame sektoriuje liaudis irgi ne saulėgrąžų gliaudyti susirinko. Visas rungtynes žiūrovai stebėjo stovėdami, aktyviai palaikė komandą, o tribūnos veiksmus koordinavo apčioje įsitaisęs vyrukas.

Maskviečiai

Nelabai toli nuo mano vietos, tame pačiame stadiono gale, buvo įsitaisę ir iš Maskvos atvykę svečiai. Palaikymo fronte išvykos sirgalių entuziazmas, kaip neretai būna, kompensavo namų komandos fanų kiekybinę persvarą ir „Loko“ skanduotės skambėjo ne ką blogiau nei mėlynai baltai žydrų sirgalių traukiami gabalai. Tarpusavio įžeidinėjimų skanduotėse, žinoma, pasitaikė (daugiau iš svečių pusės), tačiau daugiau mažiau priimtinose ribose. Vienas dalykas, suvienijęs abiejų komandų sirgalius buvo skanduočių slopinimas: negražius žodžius apie šį rusiško futbolo išmislą skandavo ir vieni, ir kiti, o „Zenito“ ultros buvo net įsiveržę ant bėgimo takų ir kelias iš tų kolonėlių apvertė.

Po įvarčio

Atkakli kova vyko ir aikštėje. Didelę pirmo kėlinio dalį iniciatyvą savo rankose tvirtai laikė svečiai, tačiau pirmo kėlinio pabaigoje įvyko tai, be ko man rungtynių Rusijoje pamatyti taip ir nepavyko: po Lassano Diarros pražangos į svečių vartus buvo paskirtas 11 metrų baudinys (kurį realizavo Romanas Širokovas), o pats prancūzas gavo raudoną kortelę. Visgi net ir likę dešimtyje „geležinkeliečiai“ rungtyniavo labai pagirtinai ir sugebėjo išlyginti rezultatą, tačiau pačioje mačo pabaigoje į ekstazę tribūnas pasiuntė pergalingą įvartį pelnęs Konstantinas Zyrianovas.

Vaizdas į stadioną

Rusijos turas šiomis rungtynėmis turėjo nesibaigti: buvau numatęs aplankyti trečiajame pagal pajėgumą divizione žaidžiantį ir turbūt net pačiame Piteryje nelabai kam žinomą „Rus“ klubą. Koją čia pakišo informacijos stoka: pagal soccerway mačas turėjo būti žaidžiamas trečiadienį antrą valandą popiet (toks laikas man visiškai netiko), nepatikėjęs šia informacija ir nuvykęs prie stadiono vakarop jokio veiksmo ten nepastebėjau, tad ši, labiausiai miglota turo dalis taip ir liko neįgyvendinta.

Rusijos turas: Futbolas ledo ritulio mieste

-          O „Šinniko“ stadionas čia? – klausiu hostelio administratorės rodydamas pirštu į didelį ant sienos kabantį žemėlapį. – Girdėjau, ten šiandien rungtynės vyksta, būtų smalsu pažiūrėti.

-          A, gali būti, - kiek sumišusi atsako mergina: mintis, kad atvykėlis iš svetimos šalies gali norėti eiti žiūrėti „Šinniko“ jai aiškiai sunkiai suvirškinama. – Žinoma, taip, taip, galite nueiti, jei futbolas patinka. Bet šiaip „Šinnikas“ čia pas mus nėra svarbus. Va „Lokomotyvas“ jau kitas reikalas...

 

Stadiono vaizdas

Na taip, net man, žmogui, kuris ledo rituliu domisi ne daugiau nei australišku futbolu ar šaudymu iš lanko, Jaroslavlio „Lokomotyvo“ pavadinimas giliai įsirėžęs į atmintį, tiesa, įsirėžė tokiomis aplinkybėmis, kokiomis apie nieką nesinorėtų sužinoti...

-          O ką, nepopuliaru pas jus į futbolą eiti? – klausiu.

-          Nepopuliaru, nes jie blogai žaidžia, seniai nebe aukščiausiame divizione. Dabar antroje ar trečioje lygoje žaidžia ir nieko nepasiekia. Pas mus visi į ledo ritulį eina, – užtikrina.

Jei kalbėsime apie faktus, tai „Šinnikas“ iš tiesų šiuo metu rungtyniauja Rusijos nacionalinėje lygoje (antrasis pagal pajėgumą šalies divizionas), o su elitinėmis komandomis paskutinį kartą varžėsi 2008 m. sezone. Pats klubas, sakykim, vidutiniškai senas – įkurtas 1957 m., o jo pavadinimas, kaip įprasta Rusijoje, yra susijęs su pagrindine industrija mieste – padangų gamyba („šina“ rusiškai ir reiškia „padangą“).

Skelbimas apie rungtynes

Trečiadienio vakarą vykusios rungtynės prasidėjo septintą valandą, o iš miesto centro stadiono link išsiruošiau dar prieš šešias: norėjosi turėti laiko rezervą. Pasielgiau teisingai: nors nuo centro iki stadiono netoli, o ir kelias tarsi pakankamai aiškus, neteisingai įsiminiau gatvės pavadinimą ir, užuot ėjęs Laisvės gatve, kurį laiką bandžiau surasti Pergalės gatvę (laimei, tokios ten nebuvo, nes tada gal ir paklysti būčiau sugebėjęs). Galiausiai, orientuodamasis labiau pagal kryptį bei paklausinėjęs praeivių, likus pusvalandžiui iki mačo pasiekiau stadiono mūrus.

Pietinė tribūna

„Šinniko“ stadionas – tipinis tarybinis betoninis monstras, pastatytas 1957 m. ir talpinantis beveik 23 000 žiūrovų. Prieš keletą metų miesto tūkstantmečio jubiliejaus proga norėta jį iš pagrindų rekonstruoti, tačiau, panašu, tam neužteko pinigų ir perstatyta buvo tik pietinė tribūna. Apskritai imant stadionas primena Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, tik yra, suprantama, kur kas geresnės būklės (turiu omenyje, kad jis geresnės būklės nei „Žalgirio“ stadionas tada, kai jame dar žaidė „Žalgiris“; dabartinis „Žalgirio“ stadionas savo būkle niekuo nebesiskiria nuo Pripetės stadiono).

Žiūrovų skaičius rungtynėse iš esmės priminė Vilnių (miestai irgi panašaus dydžio) – nepasakysi, kad visiškai tuščia, bet ir anšlago nėra. Bilietai pardavinėjami kioskelyje netoli stadiono (bilietas į galinę tribūną – 150 rublių, į šoninę – 210), eilės nedidelės, perka dauguma bilietus į šoninę tribūną (galinė dengta, ir galbūt būtų populiaresnė per lietų). Bilietą į šoninę tribūną nusipirkau ir aš.

Apskritai imant ne tik stadionas, tačiau ir atmosfera jame gerokai priminė mūsiškę A lygą. Žiūrovų į mačą su Chabarovsko „SKA – Energija“ susirinko, iš akies imant, kiek virš tūkstančio, iš jų kelios dešimtys buvo aktyvieji „Šinniko“ fanai. Svečių iš Tolimųjų rytų, suprantama, nebuvo – kelionė traukiniu iš Chabarovsko į Jaroslavlį užtruktų kokias šešias paras. Čia jums ne iš Vilniaus į Klaipėdą ar kokius Mažeikius nuriedėti...

"Šinnik" sirgaliai

Aktyviosios „Šinniko“ palaikytojų dalies kuriamas palaikymas pasirodė prastesnis nei didžiųjų Lietuvos tribūnų, o pasyvioji tribūnų dalis taipogi mieliau graužė sėmečkas arba čeburekus, nei bandė užvesti savo komandą. Daugiausiai aistrų sukėlė teisėjas, kuris ne tik priėmė keletą sveiku protu sunkiai suvokiamų sprendimų, bet dar ir buvo iš Maskvos, o tai Rusijos provincijoje dažnai vertinama kaip rimta yda („kokio by... tie maskviečiai išvis reikalingi?“ – šalimais sėdėjusio veikėjo komentaras).

Po svečių komandos įvarčio

Atmosferai nepadėjo ir nesėkmingai šeimininkams susiklosčiusios rungtynės: Tolimųjų rytų atstovai jau pirmajame kėlinyje pelnė du įvarčius ir, nors po to, kai antrajame kėlinyje iš aikštės buvo pašalintas vienas svečių futbolininkas, „Šinnik“ sugebėjo sušvelninti rezultatą ir iki paskutinių minučių spaudė laiką visais įmanomais būdais tempusius varžovus, išgelbėti taško nebesugebėjo. Beje, Chabarovsko komandai rungtynėse vadovavo ne Valdas Ivanauskas, o jo asistentas, o patį lietuvių trenerį mačiau besiblaškantį kažkur tribūnoje.

Pramogos per pertrauką

Dar vienas įdomus momentas: Jaroslavlyje žmonės stadione linksminami ir su futbolu nesusijusiomis pramogomis – prieš rungtynes savo sugebėjimus demonstravo breiko grupė, o pertraukos metu bėgimo takelyje buvo surengtos 200 metrų bėgimo varžybos, kuriose dalyvavo stipriausi miesto sportininkai.

Po rungtynių parduotuvėje nugriebiau kelias skardines alaus, o po to susidūriau su gana absurdiška situacija: gatvėje alkoholį vartoti yra visiškai legalu, o štai hostelio taisyklės gurkšnoti viduje draudžia. Perspektyva už taisyklių pažeidimą būti išmestam iš šio laikino prieglobsčio nepasirodė itin viliojanti, tad vietoj rūkymo pertraukėlių vakare teko daryti gėrimo pertraukėles ir pasiėmus skardinę eiti ją ištuštinti į gatvę. Štai tokia kartais ta rusiška logika.

Rusijos turas: Su traktoriumi prieš garvežį

Stadionas

Vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje beveik dvi savaites praleidau keliaudamas po Rusiją ir, nors pagrindinis kelionės tikslas buvo ne groundhoppingas, prieš išvykdamas išnagrinėjau Rusijos futbolo pirmenybių tvarkaraštį ir pasižymėjau kelis mačus, kurie pasirodė vykstantys tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Pirmuoju aplankytu maču tapo Maskvoje rugpjūčio 26 d. vakare vykusios rungtynės tarp vietos „Lokomotiv“ ir svečių iš šalies pietų – „Rostov“ vienuolikės.

Maskvos nieku gyvu nepavadinsi vienos komandos miestu: elitiniame Rusijos divizione be „Lokomotyvo“ žaidžia dar trys sostinės komandos – „Spartak“, „CSKA“ ir „Dinamo“. Vis dėlto žiūrovų visiems šiems klubams daugiamilijoniniame mieste, matyt, nepakanka ir stadionų užpildymo procentas nėra itin aukštas.

Stadiono vaizdas

Savo namų rungtynes „Loko“ žaidžia gana naujame, 2002 m. pastatytame ir beveik 30 000 žiūrovų talpinančiame stadione. Nors stadionas gana naujas, pati jo vieta Čerkizovo rajone rytinėje miesto dalyje – istorinė. Pirmasis stadionas čia buvo suręstas dar 1935 m., o senasis Lokomotyvo stadionas čia buvo pastatytas 1966 m. Prie stadiono metro atvažiavau gana anksti, likus daugiau kaip pusantros valandos iki mačo, ir, atstovėjęs neilgoje eilėje, nusipirkau 500 rublių (apie 40 litų) kainuojantį bilietą į galinę tribūną.

Garvežys

Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, „Lokomotiv“ – geležinkeliečių ekipa. Ant klubo emblemos – lokomotyvas (mano akimis žiūrint – TE3), pagrindinis rėmėjas yra ne kas kitas, kaip valstybinė Rusijos geležinkelių bendrovė „RŽD“, o tik atsidūrus stadiono teritorijoje išsyk pasitinka tikrų tikriausias garvežys. „Loko“ varžovų iš Rostovo istorija taip pat susijusi su technika – komanda 1930 m. suburta „Roststelmaš“ gamyklos, kažkada vadinosi „Traktor“, o ir dabar kartais pravardžiuojama „kombainininkais“.

Erdvė po tribūna

Prasibrovęs pro turniketus ir patikrintas apsaugos (prisiėjo netgi atidaryti apmaigytą cigarečių pakelį, idant įrodyčiau, kad ten nenešu kokio superslapto masinio naikinimo ginklo) netrukus užsikabarojau į stadiono palubėje buvusią savo vietą. Malonų įspūdį paliko tai, kad stadiono viršutinių aukštų erdvės primena didelius balkonus, iš kurių buvo galima mėgautis vakaro saulės nutvieksta Maskvos panorama.

Pirmadienio vakarą vykusios rungtynės į stadioną sutraukė maždaug 10 000 futbolo mėgėjų. Absoliuti dauguma jų, žinoma, palaikė „traukinukus“, tačiau priešingame aikštės gale matėsi ir koks šimtas Rostovo sirgalių. Žinoma, Rusija – šalis labai didelė, ir eilinės čempionato rungtynės prilygsta tam, kas pas mus būtų nebloga europinė išvyka: štai nuo Rostovo iki Maskvos yra maždaug 1000 km (ir tai Rusijos masteliais yra gana nedaug), tad belieka bent virtualiai paploti tiems, kas ryžtasi tiek nuolat važinėti paskui savo komandą.

Po įvarčio

Mano nebrangus bilietas garantavo vietą Loko sirgalių tribūnoje, tad, kaip ir visi likę, visą mačą prastovėjau. Apskritai raudonai – žali fanatai nei per daug nustebino, nei per daug nuvylė. Skanduočių repertuaras pakenčiamas, nusiteikimas irgi – tad nors stadionas ir buvo toli gražu ne pilnas, atmosfera gavosi visai padori. Saugumo prasme viskas taipogi korektiška – rusų futbolo sirgaliai ypatingai geros reputacijos bent jau savo šalyje neturi, bet kažkokios atviros agresijos nepastebėjau, o ir apsaugos stadione pakankamai, kad bezpridielus nuramintų labai greitai.

Šoninė tribūna

Ir vis dėlto labiausiai įsiminė vienas dalykas: niekur kitur nebuvau matęs (ir nenorėčiau išvysti), kad klubas „permušinėtų“ sirgalių skanduotes. Vos tik sirgaliams uždainavus ką nors, kas, klubo nuomone, yra nepriimtina (keiksmažodžiai, politinės skanduotės etc.) iš stadiono garsiakalbių pasigirsdavo garsus triukšmas, nuslopindavęs bet kokius iš tribūnos sklindančius garsus. Tai atrodo visiškas pasityčiojimas, o ir naudos iš tokių priemonių mažai, mat tokios idiotiškos priemonės tik provokuoja sirgalius skanduoti tai, kas neva negalima.

Po rungtynių

Nors abi komandos sezoną pradėjo neblogai ir prieš rungtynes buvo netoli turnyro lentelės viršaus, lygiaverčių varžovų dvikovos nesulaukiau, o „Loko“ nuo pirmųjų minučių perėmė iniciatyvą į savo rankas. Tiesa, žaidybinę persvarą įvarčiu paversti šeimininkams pavyko tik pirmojo kėlinio pabaigoje, o rungtynių likimas išsisprendė antrojo kėlinio pradžioje, kai raudonas korteles vienas po kito gavo du Rostovo futbolininkai, o šeimininkai netrukus jau pirmavo 4 – 0. Rungtynių pabaigoje paskutinį tašką dar padėjo Romanas Pavliučenko, virš Čerkizovo pasipylė fejerverkai, o didžiausi optimistai aplink mane jau šūkavo „Loko čempion“: pergalės tokiu skirtumu retas kas tikėjosi.

Beje, gana įdomus „Loko“ ritualas po įmušto įvarčio, kai sirgaliai ne tik sušunka įvartį pelniusio žaidėjo pavardę, bet dar ir „pasišneka“ su pranešėju. Skamba tai maždaug taip:

-          Gol zabil Roman...

-          Pavliučenko!

-          Roman...

-          Pavliučenko!

-          Roman…

-          Pavliučenko!

-          Sčiot: Lokomotiv…

-          Piat!

-          Rostov…

-          … (o šito nerašysiu, pabandykite atspėti patys)

-          Spasibo!

-          Požalsta!

-          Vperiod Loko!

Įdomu ir tai, kad po rungtynių atskirai išleidžiami ne tik namų ir svečių komandų sirgaliai, bet ir kiekviena tribūna. Galbūt ir logiška: reikia saugotis ne tik susirėmimų tarp priešiškai vienas kito atžvilgių nusiteikusių sirgalių, bet ir elementarių spūsčių, ypač prie metro. Kadangi, suprantama, pirmiausia išleidžiami brangiausius bilietus įsigiję žiūrovai, po rungtynių teko geras 10, o gal ir 15 minučių palūkėti iki pavyks palikti stadioną.