Kai pralaimėjusių nėra

Mėgėjiškas bėgimas Lietuvoje šiuo metu išgyvena tikrą renesansą ir tai atsispindi ne tik pagausėjusiose parkuose risnojančių piliečių gretose, tačiau ir augančiame įvairaus lygio bei profesionalumo varžybų skaičiuje. Vis dėlto svarbiausiomis bėgimo varžybomis šalyje lieka Vilniaus maratonas, kuris šiemet vyko jubiliejinį, jau dešimtąjį kartą.

Maratono startas

Groundhoppingo puristai (jei tokių Lietuvoje būtų) turbūt pasakytų, kad apsilankymas maratono trasoje, juolab savame mieste, vargiai patenka į tikrojo groundhoppingo apibrėžimą. Iš tiesų, gatves, kuriomis rugsėjo 15-osios rytą lakstė bene 10 tūkstančių vilniečių ir miesto svečių, šlifuoju nuo vaikystės, tačiau pačiam bėgant šioje masėje viskas atrodo kiek kitaip...

Sekmadienio ryte atvažiavęs į centrą pagal mašinų skaičių iš karto supratau, kad renginys nusimato didelis. Apsukus garbės ratą prisiparkuoti teko Lvovo gatvėje, o į Vrublevskio gatvę atėjau sulig maratono varžybų startu (10 km bėgimas prasidėjo 45 minutėmis vėliau). Pažiūrėjęs kaip pro šalį praskriejo (ar prarisnojo, priklausomai nuo pasirengimo ir fizinės formos) maratoną bei pusmaratonį įveikti pasiryžę bėgikai, netrukus jau atsidūriau Katedros aikštėje, kur ir buvo pats renginio „nervų centras“. Rytas buvo vėsokas, bet net ir pasidėjus daiktus, o kartu ir striukę, į saugojimo kamerą, pavyko prieš startą per daug nesušalti.

Iš Vilniaus maratono organizatorių parengto gido buvau susidaręs įspūdį, kad starte bėgikai pagal pajėgumą bus suskirstyti į atskirus koridorius. Vis dėlto to nebuvo, ir iš nepatyrimo starte atsidūriau per toli priekyje. Tokių lėtapėdžių aplinkui buvo ne vienas, tad belieka bent virtualiai atsiprašyti gerokai greitesnių bėgikų, kurie pirmuosius kilometrus turėjo gaišti laiką skindamiesi kelią pro mažiau treniruotus risnotojus.

T. Venckūnas

Šiaip ar taip, pats bėgimas labai patiko. Trasa, dešiniuoju Neries krantu vedusi iki Žvėryno, o vėliau pro Gedimino prospektą, Senamiestį ir Užupį grįžusi į Katedros aikštę pasirodė įdomi ir nemonotoniška. Bėgimas minioje dovanojo taip pat iki tol nepatirtų įspūdžių: kažkas lenkia tave, kažką lenki tu, ir visame tame nekyla kažkoks noras varžytis ar plėšytis: bėgi savo tempu, pasidairai aplinkui, pasidžiaugi, kai susirinkę žiūrovai plojimais ar šūksniais paragina ne tik draugus ar pažįstamus, bet ir visus kitus. Tylesnėse trasos atkarpose, kai aplink girdėjosi tik šimtų kojų šlepsėjimas, nejučia prisiminiau sceną iš „Žiedų valdovo“ su kažkur monotoniškai bėgančiais Sarumano urukhajais.

Pirmą kartą dalyvaudamas bėgimo varžybose (o ir apskritai bėgimo džiaugsmą atradęs tik šiemet) didelių tikslų nekėliau: 10 km nubėgti norėjosi greičiau, nei per valandą. Šią užduotį įgyvendinti pavyko ir finišą pasiekiau per kiek daugiau nei 55 minutes. Panašius rezultatus pademonstravo ne vienas šimtas bėgimo mėgėjų, tad baigus distanciją teko gana ilgai palūkuriuoti eilėje prie daiktų. Laimei, oras jau buvo pakankamai įšilęs, tad pavyko neperšalti.

M. Logavlen

Atsiėmęs daiktus nusprendžiau palūkėti finišuojančių maratono bėgikų. Pagrindinėje distancijoje trečią kartą per ketverius metus triumfavo Tomas Venckūnas, trasoje užtrukęs 2 valandas ir 27 minutes. Moterų varžybose lygių nebuvo norvegei Margarethei Logavlen, atvykusiai į Vilnių darbo reikalais, nusprendusiai prabėgti maratoną savo malonumui ir vienintelei iš moterų tilpusiai į tris valandas.

Nors pats renginys ir patiko, vis dėlto tenka konstatuoti, kad organizavime buvo ir šiokios tokios betvarkės. Pranešėjai informacijos apie įvykius trasoje, panašu, neturėjo jokios, finiše buvo visiškai pražiopsotas trečiuoju finišavęs svečias iš Lenkijos, o dienos vinimi tapo kažkoks dibilas, sugebėjęs su savo automobiliu atsidurti trasoje, pravažiuoti finišą, o vėliau nurinkęs gabalą tvoros ir išvažiavęs toliau. Ką gi, erdvės tobulėti turi ne tik sportininkai...

Groundhoppingas per prievartą

Futbolas Lietuvoje, pripažinkime, nėra pati populiariausia sporto šaka. Tiek nacionalinė rinktinė, nei klubai tarptautinėje arenoje gerų rezultatų pasiekia retai, o tai atbaido garsių vardų ir skambių pergalių norintį vidutinį statistinį žiūrovą. Net ir su sėkmingu „Žalgirio“ žygiu UEFA Europos lygos turnyre susijęs anšlagas Vilniuje pasirodė labai trumpalaikis ir į pastaruoju metu vykstančius A lygos mačus susirenka vos po kelias šimtines futbolo mėgėjų. Tokiomis aplinkybėmis atrodytų, kad ne tik klubai, bet ir Lietuvos futbolo federacija turėtų užtikrinti žiūrovams galimybę kiek galima patogiau pažiūrėti futbolą ir daryti viską, kad net ir nebeturinčios vilčių į Pasaulio čempionatą patekti Lietuvos rinktinės palaikyti susirinktų bent jau artipilnės tribūnos. Atrodytų...

Stadiono vaizdas

Prieš 2014 m. Pasaulio čempionato atrankos varžybas nacionalinė rinktinė po ilgokos pertraukos grįžo į sostinę. Didžiojo futbolo išsiilgę sostinės gyventojai, eilinis „istorinis šansas“ patekti į Pasaulio pirmenybes, pagaliau stadionas, kuris net ir su visais savo trūkumais yra vienas geriausių šalyje – viskas tarsi žadėjo jei ir ne saulėtą, tai bent jau pragiedrulių nestokojantį rytojų. Ne vienas nuolatinis stadionų lankytojas susigundė apsirūpinti ir abonementu, už 250 litų leidžiančiu patekti į visas penkerias rinktinės rungtynes: na, negi neisi į rungtynes, kai tavo mieste žaidžia Lietuvos rinktinė. Realybė parodė, kad abonementų savininkai LFF rūpi tik tol, kol atiduoda savo pinigus į kasininkės nagus...

Pirmos pora rungtynių su slovakais ir graikais vyko ten, kur ir turėjo vykti, tačiau likus geram mėnesiui iki mačo su Lichtenšteinu staiga paaiškėjo, kad šis vyks... Marijampolėje. Palaukite, kaipgi taip? Federacijos svetainėje susiradau Bilietų pardavimo ir naudojimo taisykles. Na, taip, galimybė keisti rungtynių vietą ten yra, tačiau kartu nurodyta, kad tai gali būti daroma dėl svarbių priežasčių. Brūkštelėjau elektroninį laišką federacijai, po savaitės nusiunčiau dar vieną – reakcijos, suprantama, jokios. Kirbėjo mintis paskambinti ir iškolioti bet ką, kas pakels ragelį, tačiau puikiai supratau, kad naudos iš to, jog aprėksiu kokią sekretorę, daug nebus, tad, kaip žmogus kultūringas ir išauklėtas, nuo to susilaikau.

Nepaisant to, kad rungtynės vyko ne Vilniuje, nuvykti į jas norėjosi. Visgi vienam riedėti į Marijampolę jau būtų prabanga, o ne vieną potencialų bendrakeleivį atbaidė absurdiškas rungtynių laikas – na pamėginkite po darbo iki 18.30 suspėti į Marijampolę, ypač jei dirbate iki kokių šešių. Laimei, pagalbos ranką ištiesė kolegos iš B6 ir antradienio popietę, kiek anksčiau baigęs dienos darbus, įsirangiau į mašiną, kur jau sėdėjo dar keturi futbolo mėgėjai. Pasismagindami linksminamaisiais gėrimais ir diskutuodami apie būsimą Grato Sirgėdo debiutą, surobotėjusį Joną Valančiūną ir Jono Kazlausko nurodymų neklausantį Mantą Kalnietį (Europos krepšinio čempionatas yra tas laikas, kai net ir važiuojant žiūrėti futbolo kalba, žiūrėk, ima ir nusisuka į meškabolą) netrukome pasiekti Suvalkijos sostinę ir jos stadioną.

Pergalės ugnys

Jei federacija, perkeldama rungtynes į Marijampolę, tikėjosi padaryti šventę provincijos futbolo mėgėjui, tai šis planas akivaizdžiai patyrė fiasko. Į rungtynes susirinko, iš akies sprendžiant, maždaug tūkstantis žiūrovų (na, gal ir kiek daugiau, bet tikėti tais beveik 2000, apie kuriuos skelbia oficialus protokolas, aš nelinkęs – labai jau didelės tuščios plynės tribūnose švietė), o toks rezultatas ne tik kad rinktinės mačo, bet ir A lygos rungtynių nepapuoštų. Galbūt kai kuriuos žiūrovus išgąsdino bilietų kainos, tačiau kartu tenka konstatuoti ir tai, kad žmonės pas mus savo rinktinės palaikyti didelio reikalo nejaučia.

Pačiam 2008 m. pastatytam stadionui didelių priekaištų turėti negaliu. Taip, tai gal ir nėra architektūros šedevras, o didelė tribūna tik iš vienos pusės daug solidumo neprideda, tačiau toks stadionas yra tai, ko reikia nedideliam miestui: patogus, tvarkingas, be jokių idiotiškų bėgimo takų, bunkerius primenančių sunkių gelžbetoninių konstrukcijų ir puikiai atliekantis savo funkciją. Galbūt nuomonę būtų pakeitęs lietus: stogas dengia gal tik trečdalį centrinės tribūnos, o ir aikštė intensyvių kritulių čia, atrodo, nelabai mėgsta: užtenka prisiminti tą vandensvydžio varžybomis virtusį rinktinės mačą su serbais prieš keletą metų. Na, ir ta lentinė tvora aplink perimetrą kažkodėl labiau priminė kokį Laukinių vakarų galvijų aptvarą, nei stadioną, tačiau tai jau smulkmenos.

Po mačo

Rungtynes stebėjome iš galinės tribūnos, kartu su aktyviaisiais rinktinės fanais. Palaikymas tęsėsi visą rungtynių laiką, tačiau labai entuziastingu jo pavadinti nebuvo galima, o ir skanduotės kartojosi kiek per dažnai. Aikštėje viskas taip pat vyko be didesnių fejerverkų – praėjusiame atrankos cikle lietuvius nuskriaudę Lichtenšteino futbolininkai vis dėlto yra žemesnio meistriškumo ir Marijampolėje šeimininkų persvara nekėlė abejonių. Jau pirmajame kėlinyje mūsiškiai pelnė du įvarčius, ir nors po pertraukos kamuolys kelio į tinklą nebesusirado, antrąją pergalę atrankos cikle į savo sąskaitą rinktinė įsirašė. Mačo pabaigoje sulaukėme ir Grato Sirgėdo debiuto – Europos U19 čempionate žibėjęs jaunuolis keliolika sekundžių pasirodė aikštėje ir dar spėjo sykį spirti į sviedinį.

Po rungtynių dardėdami namo padarėme prielaidą, kad trenktis į kitą miestą šiame atrankos cikle nebeteks, tačiau kur ten... Jau netrukus paaiškėjo, kad mačas su bosniais vyks Kaune, mat „septyni tūkstančiai bosnių“, kurie neva turėtų atvykti į rungtynes, į LFF stadioną paprasčiausiai netilps. Way to go, LFF, man savo abonementą įkišote pirmą ir paskutinį kartą.

Rungtynės, kurių nemačiau

Stadiono vaizdas

Išvyka į Latvijos ir Lietuvos rinktinių mačą Rygoje buvo užprogramuota vos ištraukus 2014 m. Pasaulio čempionato atrankos turnyro burtus. Geografiškai patogesnio varianto aplankyti rinktinės rungtynes svečiuose būti paprasčiausiai negali, tad pagrįstai buvo galima prognozuoti, jog nepaisant senokai prarasto „istorinio šanso“ papulti į finalinį pirmenybių etapą, Rygos gatves užplūs ne viena šimtinė geltona ir žalia spalvomis pasidabinusių mūsų tautiečių.

Man rinktinių dvikova sutapo su atostogų pabaiga, tad į Rygą traukiniu atidundėjau tiesiai iš Peterburgo. Laukdamas pastiprinimo iš Vilniaus spėjau aplankyti Rygos geležinkelių muziejų ir užsikabaroti į Mokslų akademijos apžvalgos aikštelę. Likus keturioms ar penkioms valandos iki mačo, atlikę visas būtinas įsiregistravimo į prabangų hostelį procedūras, jau išsiruošėme į ilgą kelionę „Skonto“ stadiono link. Nuo centro iki jo yra maždaug du kilometrai, o kelias iki futbolo šventovės nusagstytas įstaigomis, gundančiomis rasojančiais „Aldario“, „Cesu“ ar „Lačplėsio“ bokalais. Kažkokiame bevardžiame, netoli stadiono esančiame bare smagiai pabendravus su darbo savaitės dulkes alumi plaunančiais latviais, stadionas pasiektas jau kiek apspangus, tačiau ne tiek, kad tai sukeltų per daug neigiamų emocijų apsauginiams (kiek teko girdėti, aktyviau Rygos senamiesčio barų atsargas tuštinę piliečiai vėliau bandydami patekti į tribūnas turėjo gana nemažai problemų).

Atvirai kalbant, pats „Skonto“ stadionas pasirodė kiek neišbaigtas. Vienos iš galinių tribūnų apskritai nėra, kiton įsiterpia maniežo sarkofagas, žodžiu, įspūdis toks, tarsi atskiri stadiono elementai būtų be jokio plano sumesti į vieną krūvą. Žinoma, tiesa ir ta, kad ne mums braliukus kritikuoti – toks stadionas Lietuvoje būtų kone svajonės išsipildymas. Ir vietų jame bemaž 10 tūkstančių, ir stogas virš galvos yra, ir tribūnos arti aikštės, ir stadiono konstrukcija atrodo rimčiau, nei iš lengvų konstrukcijų surinkta LFF stadiono tribūna.

Aistrų sukūryje

Vis dėlto bene labiausiai nustebino tai, kad stadiono bare rinktinių varžybose buvo pardavinėjamas alus, kas pas mus jau atrodo visiškai neįsivaizduojama. Teoriškai jo neštis į tribūną gal ir nebuvo galima, tačiau apsauginiai į tai žiūrėjo gana liberaliai. Ir tai suprantama: na, nesustabdys juk pora žmonių kelių šimtų svetimšalių, bandančių su bokalais rankose prasibrauti į tribūną.

Du lietuviams skirti sektoriai rungtynių metu buvo pilnutėliai, o viso mūsų tautiečių stadione buvo mažne apie tūkstantį. Palaikymo bangos aikštės link ristis ėmė nuo pat rungtynių starto ir dalyvaujant toje triukšmingoje fiestoje sekti tai, kas darosi aikštėje, buvo ganėtinai sudėtinga. Vis dėlto nei palaikymas, nei išsrėbta alaus puta nesutrukdė pamatyti, kaip iš pradžių vienas, o po to ir kitas nesvetingas braliukas pasiuntė kamuolį į vartus ir nulėkė džiaugtis su savais gerbėjais. Negerai, ne pralaimėti čia atvažiavome...

Po rungtynių

Prieš pertrauką mūsiškių pelnytas įvartis įkvėpė optimizmo, tačiau optimizmas ir liko optimizmu: antrame kėlinyje įskaitinių įvarčių nebepamatėme (daugelis, įskaitant šių eilučių autorių, tribūnoje labai negražiai atsiliepė apie teisėją, neįskaičiusį lietuvių įmušto įvarčio dėl nuošalės; visgi, akademinio sąžiningumo dėlei turiu pastebėti, kad neturiu supratimo, buvo tame epizode nuošalė ar nebuvo) ir teko nuryti karčią pralaimėjimo piliulę. Kiek palūkėję, kol būsime išleisti iš stadiono, patraukėme senamiestin nuplauti šio kartėlio viena kita pinta alaus, o jau aiškiai su realybe nieko bendro nebeturintys šūksniai „šiandien Lietuva laimės“ sklaidėsi virš Dauguvos platybių...

Ryte, kramsnodamas pusryčių sumuštinį, mėginau bent bendrais bruožais prisiminti varžybų eigą. Be interneto pagalbos nepavyko ne tik iššifruoti įvarčio autoriaus, bet ir paaiškėjo, kad iš visos lietuvių sudėties įsidėmėjau lygiai tris žaidėjus: Stankevičių, Šerną ir Matulevičių... Visgi ilgai mąstyti apie atminties subtilybes nebebuvo kada ir netrukus autobusų uoste su kitais pavytusios ir siūbuojančios lietuvių Grand Armee likučiais ropštėmės į namo vežančią transporto priemonę ir per saulės nutviekstus Latvijos laukus patraukėme Vilniaus link.