Anglijos futbolo feniksas

Stadiono vaizdas

Kai saulelė vėl atkopdama ima budinti svietą, tai reiškia, kad atėjo metas krautis kuprinę ir traukti pasidairyti po futbolo tėvynę. Šį kartą kelionei į Angliją pasirinkau antrajį kovo savaitgalį, kuris, suklijuotas su Nepriklausomybės atkūrimo diena, leido pasidžiaugti keturiomis laisvomis dienomis iš eilės. Penktadienį popiet uždaręs ofiso Fabijoniškėse duris, po maždaug dešimties valandų jau beldžiausi į svetingus giminaitės namus Šiauriniame Londone.

Prieš vykstant į kelionę teko apsispręsti į kokias rungtynes nueiti. Tvarkaraštis leido pasirinkti tik vieną mačą šeštadienį ir, kiek pamąstęs, nusprendžiau spjauti į Premier lygos blizgesį ir pasirinkau League Two žaidžiančio Wimbledon rungtynes su York City. Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis: iš žemesniuose divizionuose rungtyniaujančių Anglijos klubų Wimbledon intrigavo labiausiai, visų pirma, žinoma, dėl savo sudėtingos ir skaudžios paskutiniojo dešimtmečio istorijos. Garbiajam skaitytojui priminsiu, kad senasis Wimbledon FC klubas 2003 m. buvo perkeltas į Milton Keynesą ir netrukus pervadintas į MK Dons, o tam aktyviai besipriešinę sirgaliai sukūrė naują klubą AFC Wimbledon, kuris, pradėjęs nuo devintojo Anglijos futbolo piramidės lygmens štai jau trečią sezoną žaidžia ketvirtajame pagal pajėgumą šalyje League Two divizione.

Centrinė tribūna

Savo namų rungtynes Wimbledon žaidžia ne Vimbldone, o už kelių mylių į vakarus esančiame Kingstone. Stadionu komanda nuo pat savo atkūrimo dalinasi su dar keliais divizionais žemiau rungtyniajančiu Kingstonian klubu. Į šį Londono pakraštį nusprendžiau vykti pakeliui apžiūrėdamas tapybiškąjį Ričmondą, o nuo šio iki Kingstono 40 minučių kračiausi autobusu. Trumpai pasidairęs po šio priemiesčio centrinę dalį ėmiausi ieškoti autobuso link stadiono (nuo stoties iki jo beveik du kilometrai tiesia linija). Galiausiai krypties teko klausti turizmo informacijos centre, bet ir ten dirbanti panelė bene 10 minučių ieškojo, koks autobusas tiktų šiuo atveju ir kur rasti jo stotelę. Matyt žiopli turistai būriais į Kingsmeadow stadioną netraukia.

Prie stadiono atvykau likus maždaug valandai iki rungtynių ir pirmiausia kasoje atsiėmiau internetu pirktą bilietą. Anksti atvykus į stadioną galima plika akimi pamatyti skirtumus tarp futbolo kultūros skirtingose šalyje: jei Lietuvoje tokiu metu stadionas dar būtų tuštutėlis, tai Anglijoje vos įmanoma prasibrauti į stadiono barą, o aplink stadioną pilna alų siurbčiojančių, mėsainius valgančių, programėles skaitančių ar šiaip draugų kompanijoje rungtynių laukiančių žmonių. Atsigaivinęs pinta Tetley‘s dar kiek paslampinėjau aplink stadioną ir netrukus patraukiau į vidų.

 

Po įvarčio

Kingsmeadow stadionas buvo pastatytas 1989 m. ir talpina kiek mažiau nei 5000 žiūrovų. Įdomu tai, kad sėdimos yra mažiau nei pusė vietų, o likusi stadiono dalis – tikros geros senamadiškos terasos. Į tokią stovimą vietą patekau ir aš. Beje, Anglijoje net ir ketvirtojo diviziono rungtynės nėra tokia jau pigi pramoga: už bilietą, įskaitant užsakymo mokestį, teko pakloti 17,50 svaro.

Į turnyrinės lentelės kaimynų dvikovą susirinko bemaž pilnas stadionas ir nustebino tai, kad net apie 600 sirgalių į šias rungtynes atvyko iš už 300 kilometrų esančio Jorko: šie užėmė pusę mažesniosios šoninės tribūnos ir kampą galinėje tribūnoje. Vis dėlto nepaisant artipilnių tribūnų atmosfera ypatingo įspūdžio nepaliko. Galbūt tiesiog per dideli buvo mano lūkesčiai (vis dėlto fanų atkurtas ir fanų valdomas klubas, atrodytų kad ko jau ko, bet palaikymo ir atsidavimo iš tribūnų neturėtų trūkti), o galbūt sirgalius į neviltį varo komandos nesugebėjimas jų pradžiuginti įvarčiais. Aplink girdėjosi ne vienas nepasitenkinimo komandos priekine linija balsas, o žvilgsnis į statistiką bambeklių žodžius tik patvirtina: Wimbledon šį sezoną vidutiniškai pelno mažiau nei po įvartį per rungtynes.

Terasoje

Mano stebėtose rungtynėse aikštės šeimininkams nepavyko sukrapštyti nė to vieno. Negana to, svečiai iš Jorko pirmojo kėlinio pabaigoje išsiveržė į priekį, o antrajame tik iššvaistę kelias puikias progas nesugebėjo dar labiau padidinti savo pranašumo, tad gerokai šventiškesnė nuotaika tą šiltą pavasario popietę buvo svečių sirgalių sektoriuose. Asmeninis pastebėjimas iš rungtynių – niekada nebuvau matęs tiek daug iš stadiono per tribūną išspirtų kamuolių. Jų skaičių pamečiau maždaug ties septyniais.

 

Stadiono pube

Po rungtynių užsukau į stadiono barą ir, kiek netikėtai, ten užkliuvau ilgesniam laikui. Dėmesį patraukė kelios iniciatyvos: iš pradžių sirgalių asociacijos atstovas agitavo aukoti pinigus, kurie būtų skiriami komandos sudėties stiprinimui („Nėra prasmės skųstis dėl prastos sudėties ir rezultatų – jei norite tai pakeisti, prisidėkite dabar!“ – gal ir logiška), vėliau scenoje apsireiškė vienas iš komandos žaidėjų, atsakė į kelis klausimus ir dar nusifotografavo su būriu rožine spalva apsirengusių moterų, o galiausiai, šioms iškilmėms pasibaigus, dideliame ekrane buvo paleista tiesioginė Sky Sports transliacija iš Stamford Bridge’o. Pasižiūrėjęs kaip Tottenham Hotspur futbolininkai eilinį kartą pralaimi aktyviai šaudydami sau į kojas, vakaro sutemose autobusu išjudėjau centrinio Londono link.

Mus vienija krepšinis ir politika

Arena žvelgiant nuo Akropolio

Jau nuo praėjusių metų planuotai išvykai į Kauno Žalgirio areną datą parinko Eurolygos Top 16 etapo burtai, kauniečius suvedę į vieną grupę su senaisiais principiniais varžovais iš Maskvos – CSKA komanda. Labiau klasikinio klubinio mačo Lietuvos padangėje pamatyti neįmanoma, tad klausimas važiuoti ar ne net negalėjo kilti.

Šimtą kilometrų, skiriančių sostinę ir Kauną, įveikti ilgai netrunka, tad suspėti į pusę aštuonių vakaro ketvirtadienį prasidėjusį mačą nebuvo jokių problemų ir likus valandai iki rungtynių jau prisiparkavome Akropolio aikštelėje. Laiptais žemyn, per tiltą – ir mes prie arenos, į kurią jau traukia žmonių voros. Atmosferos gal ir nepalyginsi su ta, kurią gali pajusti prie kelis kartus daugiau žmonių talpinančių Anglijos futbolo stadionų, tačiau kad vyksta rimtas renginys abejonių nekyla.

Iki rungtynių dar pusvalandis

Pati arena įspūdį paliko teigiamą. Aš niekada nebuvau jos eksterjero gerbėjas ir labiau nei bet ką kitą ji man visada priminė Kietaviškių šiltnamį, tačiau viduje viskas tvarkinga, logiškai išdėstyta, pakankamai erdvu, bet tuo pačiu metu ir jauku. Viskas korektiška ir su personalu: ir apsauginiai dirba sparčiai, ir vos spėjus apsidairyti kur gi yra reikalingas sektorius prisistačiusi darbuotoja nukreipė reikiama kryptimi.

Pipirų į ir taip aštrų rungtynių patiekalą įbėrė pastarieji įvykiai Kryme. Lietuvoje dauguma žmonių ir taip besąlygiškai palaiko Ukrainą ir šio palaikymo ženklų galima išvysti ir niekuo su ten besiklostančia situacija nesusijusiuose renginiuose, o čia, Vladolfo Putlerio daliniams užėmus gabalą kaimyninės šalies, į svečius atvyksta Rusijos armijos komanda. Nenuostabu, kad buvo sumanyta pora ukrainiečių palaikymo akcijų: žiūrovams buvo išdalinti Ukrainos vėliavos spalvų plakatai, kuriuos reikėjo iškelti po to, kai bus baigtas giedoti Lietuvos himnas, o CSKA komandos pristatymą Žalgirio sirgaliai kvietė pasitikti į aikštę atgręžus nugaras. Netrūko ir individualaus Ukrainos palaikymo apraiškų: kas į mačą atėjo ryšėdamas Ukrainos futbolo rinktinės šaliką ar vilkėdamas Andrijaus Ševčenkos marškinėlius, kas atsinešė Ukrainos vėliavą, kas tiesiog mėlynos ir geltonos spalvų balionėlius.

Tenka pastebėti, kad jei iniciatyva po himno iškelti ukrainietiškų spalvų plakatus su angliškais užrašais pavyko gana sklandžiai, tai bandymas CSKA pasitikti atgręžus į aikštę nugaras nenusisekė. Galbūt sutrukdė arenos pranešėjas, labai jau nelaiku pareiškęs „mes neatsuksime jiems nugarų“, galbūt žiūrovų tingumas (juk tam, kad nusigręžti nuo aikštės, reiktų dar atplėšti užpakalį nuo kėdės), o gal smalsumas (na negi nepažiūrėsi, kaip į aikštelę išbėga tokios žvaigždės kaip Milošas Teodosičius ar Viktoras Chriapa).

Ukrainiečiai! Lietuva su Jumis!

Nors mačas su CSKA ir labai klasikinis, bet nesėkmės aikštelėje reikšmingai atsiliepė Žalgirio arenos lankomumui ir penkiolika tūkstančių žiūrovų talpinančioje arenoje susirinko apie dešimt tūkstančių sielų. Kokios dvi dešimtys tų sielų priklausė maskviečiams, kurie stypsojo tolimajame arenos gale išsikabinę Rusijos imperijos spalvų vėliavą ir, nutaikę tylesnį momentą, pamėgindavo priminti apie save skanduotėmis. Kauniečių kuriamas palaikymas savo ruožtu pasirodė neblogas, tačiau objektyviai jį įvertinti sunku: sėdėjome visiškai šalia aktyviųjų Žalgirio fanų sektoriaus, tad jei skanduotės būtų nesigirdėjusios ten, tai jau reikštų visišką palaikymo nebuvimą.

Daug emocijų padovanojo ir labai atkakliai besiklosčiusios rungtynės: Sauliaus Štombergo bandymai manipuliuoti akivaizdžiai nelygia sudėtimi, tai padidėjantis, tai vėl sumažėjantis atstumas iki armiečių, tas neapleidžiantis jausmas, kad CSKA vis dėlto yra žingsniu priekyje, stebuklo nuojauta paskutinėmis sekundėmis ir galiausiai tas wtf momentas, kai po visiškai neparuoštos paskutinės atakos Justinas Dentmonas sviedė kamuolį bet kur...