Viena diena Kaune

Lygiai prieš metus blaškiausi po Kauną ieškodamas Kauno „Spyrio“ komandos rungtynių, kurios, kaip maniau, turėjo vykti arba Vilijampolėje, arba Nacionalinės futbolo akademijos aikštėje. Tada viskas baigėsi tuo, kad pro stadiono tvorą žiūrėjau kažkokių mėgėjų komandų rungtynes, tačiau pagrindinė NFA aikštė pasidavė tik šiemet, Kauno derbio tarp „Stumbro“ ir „Spyrio“ metu.

Ir jei pernai I lygos rungtynės Kaune buvo priedėlis prie mačo Kazlų Rūdoje, tai šiais metais Neries žemupio link patraukiau dėl tarptautinio_tradicinio_kasmetinio_jau_antrus_metus_vykstančio Kauno maratono. Bėgimo varžybos yra pramoga subalansuota vyturiams - Kauno maratono bėgimas prasidėjo sekmadienį devintą ryto, tad iš namų išvažiavau apie šešias, o kiek po pusės aštuonių jau žingsniavau tiltu į Nemuno salą. Atsiėmęs numerį ir kiekvienam maratono bei pusmaratonio dalyviui išskiriamus marškinėlius kiek pasitrainiojau aplinkui, o vėliau, saugykloje pasidėjęs daiktus, iki starto šūvio (šį iš patrankos paleido disko metimo legenda Virgilijus Alekna) likusį laiką gindamasis nuo rytmečio žvarbos praleidau Akropolyje. Didelis prekybos centras prie starto masiniam bėgimui yra didelis ir riebus pliusas – nereikia sukti galvos dėl parkavimo bei jame yra tie papildomi tualetai, kurių visada trūksta prieš startą.

Bėgimo finišas prie Žalgirio arenos

Šiais metais Kauno maratono trasa nusidriekė dviejų Kauno upių pakrantėmis. Startavę prie Žalgirio arenos bėgikai keturis kilometrus risnojo Antano Juozapavičiaus prospektu iki pat a. a. Panemunės tilto, tuomet suko dešinėn, Nemuno pakrante lėkė iki Santakos parko, iš ten jau Neries pakrante aukštyn iki Varnių tilto bei atgal, per Senamiestį ir ta pačia Nemuno pakrante iki Nemuno salos. Čia pusmaratonio bėgikai jau galėjo džiaugtis sveikinimais ir matuotis medalį, o maratonininkams visą šitą procedūrą reikėjo pakartoti dar kartą.

Kauno maratonas kol kas nėra itin didelis bėgimo renginys: iš viso jame dalyvauti užsiregistravo apie 3000 žmonių, maratono distanciją bėgo kiek daugiau nei 200, pusmaratonio – per 700 bėgikų. Skaitlingiausia buvo vėliau prasidėjusi 10 km rungtis, kurioje savo jėgas išmėgino per 1000 dalyvių. Nedaug trasoje buvo ir žiūrovų – neskaitant starto bei finišo vietos Nemuno saloje, aktyviausi palaikytojai rinkosi prie Šančių baro „Svaigalai rūkalai“ („Šančių apynėlio“ palaikymo komanda, deja, nepasirodė), o daugelyje trasos vietų bėgikus priekaištingais žvilgsniais stebėjo tik gatvės pereiti  ir į turgų ar bažnyčią patekti negalinčios bobulytės.

Pati trasa daugelyje vietų gana siaura, tačiau po kelių kilometrų bėgikų gretos išsitęsė tiek, kad vieni kitiems ant kulnų nebelipome. Ženklesnių įkalnių neturinti trasa ir vėsus oras žadėjo gerus rezultatus ir bent jau šių eilučių autorius skųstis neturi kuo – valanda ir penkiasdešimt minučių toli gražu nėra įspūdingas rezultatas, tačiau, kaip ne kaip, tai septyniomis minutėmis greičiau, nei pavyko subėgti Rygoje.

NFA stadione

Baigęs bėgimą, padabintas atminimo medaliu ir Akropolyje sugraužęs bandelę išvažiavau į Žaliakalnį, kur lygiai vidurdienį prasidėjo futbolo mačas tarp „Stumbro“ ir „Spyrio“. Dėl K. Petrausko gatvės rekonstrukcijos automobilį teko palikti kiek atokiau ir kelis šimtus metrų paėjėti pėsčiomis. Prie stadiono pamačiau, kaip keli jaunuoliai į tribūną nusprendė patekti lipdami per tvorą. Sukirbėjo mintis, kad galbūt „Stumbro“ vadovybė už galimybę stebėti jų komandos rungtynes plėšia neprotingai dideles sumas? Nieko panašaus – įėjimas į rungtynes nemokamas, o nedidelė stadiono tribūna artipilnė. Be A lygos varžybų likusiame Kaune dviejų I lygoje pirmaujančių miesto komandų dvikova savo žiūrovą vis dėlto suranda.

Tribūnų simpatijos komandoms, iš akies sprendžiant, pasiskirstė maždaug po lygiai. „Stumbras“ pasirodė beturįs net ir kažkokią aktyvesnių sirgalių grupelę, kurie kartkartėmis stumbrų balsais užmaurodavo komandos pavadinimą. Pasirėdęs mėlynai baltu treningu turbūt atrodžiau kaip die hard „Stumbro“ fanatas, tačiau šiame Kauno derbyje akmenimis skirtingų pusių sirgaliai nesisvaido ir beisbolo lazdomis galvų netikrina, tad dėvėti aprangą, atsitiktinai sutampančią su vienos iš komandų spalvomis, yra pakankamai saugu.

Aikštėje, kaip ir dera lygos lyderių susitikimui, vyko atkakli kova, kurioje ryškesnio pranašumo neturėjo nei viena komanda. Nors progų buvo, įvarčių taip ir nepamatėme ir komandos išsiskyrė pasidalinusios po tašką. Beje, verta pažymėti, kad šiose Kauno ekipose žaidžia keli praeityje gerai žinomi futbolininkai – „Spyriui“ atstovauja Ignas Dedura ir Audrius Kšanavičius, „Stumbro“ gretose rungtyniauja 35 įvarčius 2012 m. sezone A lygoje pelnęs Artūras Rimkevičius. Net keista, kad šis, dar tik 31 metų sulaukęs futbolininkas, nerado vietos A lygoje – na juk nebūtų jis prastesnis už vieną veikėją, kažkokio pikto likimo pokšto dėka apsimetantį pagrindiniu Lietuvos čempionų komandos puolėju?

Verda regbio aistros

Futbolui pasibaigus palikti Žaliakalnio neskubėjau – Dariaus ir Girėno stadione vyko Europos regbio-7 čempionato A diviziono lemiamos kovos. Iki pusfinalio rungtynių turėjau kone valandą laiko, tačiau mintis užkąsti „Kregždutėje“ išsklaidė šią knaipę užėmę ir ilgiausią eilę prie baro sudarę ukrainiečių regbininkai, tad beliko kiek pavaikščioti po Ąžuolyną, o skrandį apgauti šokoladuku. Bala nematė, sėdėti tribūnoje daug energijos nereikia.

Septyniukių regbio rungtynės trunka du kėlinius po septynias minutes, tad vienas mačas užima vos daugiau kaip dvidešimt minučių ir per dvi dienas galima sužaisti visą dešimties komandų čempionatą. Sekmadienio popietę Dariaus ir Girėno stadione prasidėjo lemiamos turnyro kovos – pirmiausia pusfinaliai, vėliau rungtynės dėl devintos, septintos, penktos bei trečios vietos, na ir galiausiai, žinoma, finalas. Lietuva šiame čempionate turėjo net dvi rinktines, mat į turnyrą neatvyko jame turėjusios dalyvauti Olandijos ir Kroatijos rinktinės.

Pagrindinė Lietuvos komanda čempionate žaidė sėkmingai ir kartu su Lenkijos, Švedijos bei Kipro rinktinėmis pateko į pusfinalį. Pirmajame pusfinalio mače (prieš jį uodo intelekto pranešėja cypiančiu balsu pareiškė, kad pusfinalio rungtynės abiems komandoms yra labai svarbios, nes jų laimėtojai finale žais dėl pirmos vietos; Captain Obvious level 85) lenkai įveikė švedus, antrajame lietuviai nepaisant kiek neužtikrinto žaidimo antrajame kėlinyje išsaugojo mačo pradžioje susikurtą persvarą ir palaužė kipriotus. Ką gi, finalo lauksime su dvigubu nekantrumu.

Iki finalo susirinkusiems žiūrovams dar reikėjo išlaukti rungtynes, kuriose sprendėsi žemesnių vietų likimas. Trejose iš jų intrigos nebuvo – danai be gailesčio sudorojo Moldovos atstovus, žydai sutriuškino latvius, o ukrainiečiai aiškia persvara įveikė Lietuvos antrąją komandą. Tiesa, kai kuriems žiūrovams šie mačai buvo svarbesni ir už finalą – tribūnoje matėsi ir „Sarauj“ šūkaujančių latvių būrelis, ir, kas nustebino labiau, žydų sirgalių kuopelė, skanduojanti savo „Hej hej – Israel“.

Laimėjom!

Mačas dėl trečiosios vietos tapo puikiu užkandžiu prieš pagrindinį patiekalą – Kipro regbininkai po labai dramatiškos kovos paskutinėmis sekundėmis įveikė švedus. Lemiamos rungtynės (kuriose, skirtingai nuo likusių mačų, kėliniai truko ne po septynias, o po dešimt minučių) prasidėjo valstybių himnais. Giedojimo rungtyje geriau pasirodė svečiai, tačiau šeimininkai atsirevanšavo aikštėje. Rungtynės klostėsi labai permainingai, o kai jų pabaigoje lenkai ne tik išsiveržė į priekį, bet ir po lietuvių pražangos porai minučių įgijo kiekybinį pranašumą, atrodė, kad čempionų taurė Via Baltica iškeliaus į pietus. Vis dėlto paskutinį žodį čempionate tarė Jonas Mikalčius – jo įnešimas ir taiklus realizacijos smūgis išvedė lietuvius į priekį 22-17, o kažkuo atsakyti lenkai nebeturėjo laiko. Pergalė ir lietuviai už ją gavo ne tik šio čempionato laimėtojų taurę, tačiau ir kelialapį į elitinį „Grand Prix“ divizioną.

Po intensyvios sportinės dienos patraukiau namo, tačiau pakeliui dar spėjau pasiklysti kažkur miegamuosiuose Kauno rajonuose. Pagal žemėlapį Vilniaus link tikėjausi išvažiuoti Taikos prospektu, tačiau posūkį į jį pražiopsojau, o orientuodamasis pagal saulę nuvažiavau į priešingą pusę ir galiausiai magistralę pasiekiau pro Jonavos gatvę. Ką gi, užskaitysime tai kaip kultūrinę – pažintinę ekskursiją.

Video fragmentas iš finalinių regbio rungtynių (su lietuvių įvarčiu):

https://www.youtube.com/watch?v=0z24Xkj3yvA

Maudynės Lazdynuose

Prieš finalą

Futbolo ar kito atviroje erdvėje kultivuojamo sporto rungtynėms vykstant per stiprų lietų kartais juokais sakome, kad futbolininkai aikštėje žaidžia vandensvydį. Tačiau kaip atrodo tikras vandensvydis dažnai turime gana apytikrį suvokimą – tai sporto šaka, kurios pavadinimą žinome visi, tačiau matęs gyvai jį yra retas. Sporto varžybų tvarkaraščiuose pamatęs, kad Lazdynų baseine vyksta šios sporto šakos Baltijos taurės turnyras, lietingą pirmosios vasaros dienos rytą nusprendžiau išsiaiškinti vandens regbio (kaip jis buvo pavadintas jį sumąsčiusių škotų) subtilybes iš arčiau.

Sekmadienio ryte vien patekti į Lazdynus pasirodė ne taip jau ir paprasta: aplinkinėse gatvėse vyko dviračių lenktynės ir, apsukęs garbės ratą aplink rajoną, mašiną galiausiai palikau Loretos Asanavičiūtės gatvėje ir žemyn į Erfurto gatvę nusiridenau pėsčiomis. Pasilypėjęs į trečią aukštą atsidūriau tribūnoje ir, nusivalęs bemat aprasojusius akinius, galėjau apsidairyti po Vilniaus vandens sporto Meką.

Baseino interjeras

Lazdynų baseinas, tada vadintas Vandens sporto rūmais, iškilo 1980 m. Tai vienintelis 50 m ilgio baseinas sostinėje, turintis, be kita ko, ir 10 metrų aukščio šuolių į vandenį bokštą. Įpusėjęs ketvirtą gyvavimo dešimtmetį baseinas jau gerokai aptriušęs ir savo išvaizda vis dar atsiduoda sovietmečiu, tačiau sėkmingai tebetarnauja ir šiandieniniams plaukimo entuziastams.

Vilniuje vykusiame Baltijos taurės turnyre dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos rinktinės. Man atėjus į baseiną vandenyje dar mirko dėl trečiosios vietos kovojantys latviai ir ukrainiečiai, o palei kraštą lakstė ir intensyviai į švilpuką pūtė teisėjas. Netrukus supratau, kad trečiosios vietos likimą komandos aiškinasi svaidydamos penkių metrų baudinius. Tikslesni čia pasirodė ir pergalę šventė Ukrainos atstovai.

Netrukus latvius ir ukrainiečius baseine pakeitė lietuviai ir baltarusiai. Buvo sugroti valstybių himnai, sportininkai sušoko į vandenį ir finalinė kova prasidėjo. Vandensvydžio rungtynės trunka keturis kėlinius po aštuonias minutes, o baseine vienu metu tiurškiasi po septynis kiekvienos komandos žaidėjus, vienas kurių yra vartininkas. Šis skaičius kartkartėmis trumpam sumažėja, nes už bandymą paskandinti varžovą ar kitą agresijos aktą akylus teisėjas dvidešimčiai sekundžių vandensvydininką gali pašalinti iš baseino.

Uždarymo ceremonis

Finalo rungtynėse, kaip ir mače dėl trečiosios vietos, geriau sekėsi slavams. Lietuvos vandensvydininkai pirmavo tik rungtynių pradžioje, o vėliau geriausiu atveju sugebėdavo tik išlyginti rezultatą. Susitikimo pabaigoje baltarusiai atrodė šviežesni, sėkmingai tolimais perdavimais išvesdavo savo atstovus į atakai patogias pozicijas ir galiausiai šventė pergalę rezultatu 12 - 10. Rungtynėms pasibaigus dar įvyko trumpa uždarymo ceremonija, buvo įteikti apdovanojimai, vedantysis kažkokiu lietuvių, anglų ir rusų kalbų mišinio padėkojo dalyviams ir nedideliam būreliui žiūrovų (kurio pagrindą sudarė po savo mačo besiilsintys latvių vandensvydininkai) beliko skirstytis savais keliais.

Video fragmentas (su lietuvių įvarčiu):

https://www.youtube.com/watch?v=fj4N5HDsGs8

Vivat Academia

Anšlago rungtynės nesukėlė

Šiais metais LFF II lygos rungtynes sostinėje priimančių stadionų geografija kiek pasikeitė – iš sąrašo dingo man vis savo durų nenorintis atverti Fanų stadionas, o vietoj jo atsirado Fabijoniškių bei Vilniaus universiteto stadionai. Pirmajame lankiausi dar žiemą, o inspektuoti antrąjį ėmiausi paskutinę kalendorinio pavasario dieną, kai jame vyko rungtynės tarp „VU – Vilmestos“ ir Kėdainių „Nevėžio“ dublerių.

Bendras stadiono vaizdas

VU stadionas įsikūręs studentiškajame Saulėtekyje, prie pat troleibusų žiedo, tad, jei Rygos Daugava stadione pabodus žiūrėti į aikštę galima mėgautis trainspottingu, LFF arenoje – planespottingu, tai čia, matyt, trolleyspottingu. Žiūrėti futbolą irgi pakankamai patogu – iš aikštės šonų įrengtos dvi nedidelės tribūnos, dalis vietų pakišta po stogu. Tribūnas nuo aikštės skiria bėgimo takai, iš galų dar įtalpintas teniso kortas bei nedidelė dirbtinės dangos futbolo aikštelė. Negana to, skirtingai nei prestižiniame Estadio Municipale de Locomotivo, rungtynių rezultatą Saulėtekyje skelbia elektroninė švieslentė. Su ja, tiesa, savi stebuklai – komandoms sužaidus du kėlinius, ši rodė, kad eina ketvirtoji varžybų minutė. Gabūt VU Fizikos fakulteto studentai kuriame nors barake paslapčiomis sukūrė juodąją skylę, šios juk iškreipia laiką...

Mačui pasibaigus

Juodosios skylės, iškreipiančios ne tik laiką, bet ir erdvę, teoriją patvirtino ir įvykiai aikštėje. Na negali normaliomis žemiškomis sąlygomis dvi komandos taip prastai išnaudoti progų. Iki šio mačo visas penkerias šio sezono rungtynes laimėję šeimininkai vien per pirmą kėlinį turėjo įmušti kokius septynis įvarčius (o galėjo ir dar daugiau), svečiai atakavo gal kiek rečiau, bet taip atrodė nusiteikę verčiau kamuoliu išpliekti taikiai besiilsinčio troleibuso langus, o ne suvirpinti vartų tinklą. Galiausiai rungtynes išsprendė techniškai nepriekaištingas šeimininkų futbolininko smūgis galva į savų vartų devyniukę: 0 – 1 ir agurkų sostinės atstovai namo išsivežė tris taškus.

Žemesniuose divizionuose savito kolorito prideda puikiai girdimi trenerių pokalbiai su savo žaidėjais ne tik rungtynių, bet ir pertraukos metu, o kai dar vieną iš komandų treniruoja toks veikėjas kaip Rimantas Turskis... Iš visų „Misterio Lietuvos futbolas“ (čia jį taip kažkada praminė Jurijus Volochovas) tiradų vis dėlto įsimintiniausia buvo apie rikošetu atskriejusio kamuolio išjungtą savo žaidėją: „Būtų lochas įmušęs įvartį, nebūtų gavęs su kamuoliu į nosį. Dabar gavo į nosį ir – smegenų sukrėtimas“. Štai tokia, ponai, išmintis – mušti įvarčius sveika.