Dūdų terapija Galvės pakrantėje

Olimpinis sporto centras

Trakus mėgstu dėl daugelio priežasčių: gražios gamtos, pilių, kibinų, reikšmės Lietuvos istorijai ir puikaus susisiekimo su Vilniumi. Vietos krepšinio mėgėjų požiūris į savos komandos palaikymą, deja, į šį pozityvų sąrašą nepatenka.

Į Trakus baigęs savaitės darbus patraukiau autobusu ir neskubiu žingsniu perėjęs bene visą miestą likus geram pusvalandžiui iki trečiųjų RKL finalo rungtynių pradžios jau pasiekiau Galvės ežero pakrantėje įsikūrusį Olimpinį sporto centrą. Nepaisant pretenzingo pavadinimo krepšinio salė ypatingo įspūdžio nepaliko. Ji yra nežmoniškai ankšta, o balkonai pakabinti kone virš aikštės. Norint sekti prie artimesnio krepšio vykstantį veiksmą ir bent jau pamatyti kaip paleistas kamuolys perskrodžia tinklelį, nuolat teko tempti kaklą ar bandyti kone persisverti per turėklus. Ant salės grindų savo ruožtu išpaišyta tokia linijų marmalynė, kad belieka tik stebėtis, kaip žaidėjai ar teisėjai dar atskiria į kurias linijas kreipti dėmesį žaidžiant krepšinį, o kurios aktualesnės rankininkams ar tinklininkams.

Vis dėlto tai buvo tik pusė bėdos. Jau pakeliui į salę dėmesį patraukė jaunuolis, nešinas bemaž pusantro metro ilgio varine triūba. Tai buvo blogas ženklas, bet teisybės dėlei reikia pripažinti, kad šis supporteris savo instrumentą pūtė pakankamai saikingai.

Salės vaizdas

Saiko dorybe negalėjo pasigirti trys ar keturi silpnapročiai, savo plastmasinėmis dūdelėmis tūtavę visas rungtynes. Net tada, kai rungtynių baigtis jau nebekėlė abejonių (o abejones kas tą vakarą stipresni Šležas ir kompanija išsklaidė gana anksti, mat tauragiškiai į mačą atvyko bene be penkių pagrindinių savo krepšininkų), šitie veikėjai su pavydėtinu atkaklumu kankino visų poros šimtų salėje susirinkusių žmonių ausų būgnelius. Apskritai imant dūdoriai yra daugelio Lietuvos arenų problema, tačiau gal dėl ankštos Trakų salės erdvės, gal dėl beprasmio dūdorių užsispyrimo, tai erzino kur kas labiau nei bet kada anksčiau. Jokio rimtesnio palaikymo trakiškiai nesuorganizavo. Rungtynių pabaigoje kažkas porą kartų plonu balsu cyptelėjo „Trakai Trakai“, tačiau skanduotė didelio palaikymo salėje nesulaukė.

Po rungtynių, žingsniuodamas Totoriškių ežero pakrante, mąsčiau: negi tie žmonės, elgdamiesi iš esmės chuliganiškai, galvoja, kad taip padeda savo komandai? Iš esmės tokio dydžio salėje su trim dūdom gali nesunkiai permušti bet kokius bandymus kurti normalų palaikymą, o ir triūbijimas visą mačą nedraugišką atmosferą kuria ne tik svetimiems, bet ir saviems...