Tautinio hokėjaus ypatumai

Rungtynių startas

Po groundhoppingo prasme nykaus rudens (planuotą išvyką į Žalgirio areną teko atidėti neradus pakankamo skaičiaus bendrakeleivių, o Kijevo „Arsenal“ išleido paskutinį kvapą likus kelioms dienoms iki kelionės į Ukrainos sostinę) jau pirmosiomis gruodžio dienomis pavyko pamatyti šį tą naujo. Žiemos sezoną pradėjau tikru žiemos sportu – ledo rituliu.

Kaip jau kažkada buvau užsiminęs, ledo ritulys mano sporto šakų klasifikacijoje aukštos vietos neužima ir net per žiemos olimpines žaidynes jo paprastai nežiūriu. Vis dėlto groundhopperio instinktai kartais nugali ir vėjuotą gruodžio vakarą pasukau „Pagiežos“ vairą į Viršuliškių pusę, kur Pramogų arenoje vyko Lietuvos čempionato rungtynės tarp komandos iš sostinės keistu pavadinimu „Hockey Punks“ ir komandos iš ledo ritulio sostinės ne mažiau keistu pavadinimu „Poseidonas“. Sunku pasakyti, ką graikų jūrų dievas turi bendro su ledo rituliu arba Elektrėnų miestu, tačiau sporto komandas krikštijančių žmonių fantazija kartais pasirodo gana laki.

Ledo arenos vaizdas

Į rungtynes atvykau keliolika minučių pavėlavęs, tačiau prie neišvaizdžių durų dūmą neskubėdamos plėšė kelios grupelės žmonių. Galbūt jau baigėsi pirmasis kėlinys? Nieko panašaus – rungtynių startas vėlavo kone pusvalandį. Visų sporto šakų eksperto Čipso iš B6 teigimu, toks reiškinys lietuviškame ledo ritulyje yra gana įprastas.

Ledo arena nėra didelė – be pačios aikštės joje telpa tik balkonas, kuriame gali įsitaisyti šimtas kitas sporto entuziastų. Už stiklinės pertvaros dar yra ir Pramogų arenos kavinė, iš kurios žiūrėdamas ledo ritulį galėtum pasijusti kaip tikroje pižoniškoje ložėje: rankoje stiklas su gėrimu, šilta, tyku, o už lango verda sporto aistros... Tačiau, žinoma, ne to čia atėjau.

Pirmas įspūdis – salėje realiai šalta. Tai suprantama – ledo ritulys, kaip ten bebūtų, žaidžiamas ant ledo, o ledas prie tam tikros temperatūros noriai virsta vandeniu, tad salės labai neprišildysi. Susirinkusiems aistruoliams belieka šildytis iš vidaus šaltalankių arbata, brendžiu arba šaltalankių arbata su brendžiu. Žiūrovų – kelios dešimtys, iš akies sprendžiant nemaža dalis yra pačių žaidėjų draugai ir artimieji. Prieš rungtynes buvo sugrotas Lietuvos himnas – nežinau ar čia prieš kiekvieną mačą taip, ar pasitaikė kažkokia išskirtinė proga.

Po mačo

Ledo ritulį apskritai žiūrėjau antrą kartą gyvenime, tad nuo komentarų apie komandų žaidimą susilaikysiu: galiu pastebėti tik tiek, kad Vilniaus komanda jau pirmajame kėlinyje išsiveržė į priekį dviejų įvarčių skirtumu, o vėliau staigiomis kontratakomis atšaldė smarkiai spaudusių elektrėniškių entuziazmą ir įtvirtino galutinę pergalę rezultatu 6 – 3. Nepatrauklu šiame žaidime pasirodė tai, kad nors pats žaidimas ir greitas, bet stabdymų yra nenormaliai daug. Na, ir kitas nuviliantis momentas –  koks hokėjus be muštynių? Besipliekiančių ledo ritulininkų vaizdai juk yra svarbiausias sporto žinių reportažų iš NHL akcentas, bet Lietuvos ledo ritulininkai šiame mače progos pasigėrėti mordabojumi kažkodėl nesuteikė.

Kai pralaimėjusių nėra

Mėgėjiškas bėgimas Lietuvoje šiuo metu išgyvena tikrą renesansą ir tai atsispindi ne tik pagausėjusiose parkuose risnojančių piliečių gretose, tačiau ir augančiame įvairaus lygio bei profesionalumo varžybų skaičiuje. Vis dėlto svarbiausiomis bėgimo varžybomis šalyje lieka Vilniaus maratonas, kuris šiemet vyko jubiliejinį, jau dešimtąjį kartą.

Maratono startas

Groundhoppingo puristai (jei tokių Lietuvoje būtų) turbūt pasakytų, kad apsilankymas maratono trasoje, juolab savame mieste, vargiai patenka į tikrojo groundhoppingo apibrėžimą. Iš tiesų, gatves, kuriomis rugsėjo 15-osios rytą lakstė bene 10 tūkstančių vilniečių ir miesto svečių, šlifuoju nuo vaikystės, tačiau pačiam bėgant šioje masėje viskas atrodo kiek kitaip...

Sekmadienio ryte atvažiavęs į centrą pagal mašinų skaičių iš karto supratau, kad renginys nusimato didelis. Apsukus garbės ratą prisiparkuoti teko Lvovo gatvėje, o į Vrublevskio gatvę atėjau sulig maratono varžybų startu (10 km bėgimas prasidėjo 45 minutėmis vėliau). Pažiūrėjęs kaip pro šalį praskriejo (ar prarisnojo, priklausomai nuo pasirengimo ir fizinės formos) maratoną bei pusmaratonį įveikti pasiryžę bėgikai, netrukus jau atsidūriau Katedros aikštėje, kur ir buvo pats renginio „nervų centras“. Rytas buvo vėsokas, bet net ir pasidėjus daiktus, o kartu ir striukę, į saugojimo kamerą, pavyko prieš startą per daug nesušalti.

Iš Vilniaus maratono organizatorių parengto gido buvau susidaręs įspūdį, kad starte bėgikai pagal pajėgumą bus suskirstyti į atskirus koridorius. Vis dėlto to nebuvo, ir iš nepatyrimo starte atsidūriau per toli priekyje. Tokių lėtapėdžių aplinkui buvo ne vienas, tad belieka bent virtualiai atsiprašyti gerokai greitesnių bėgikų, kurie pirmuosius kilometrus turėjo gaišti laiką skindamiesi kelią pro mažiau treniruotus risnotojus.

T. Venckūnas

Šiaip ar taip, pats bėgimas labai patiko. Trasa, dešiniuoju Neries krantu vedusi iki Žvėryno, o vėliau pro Gedimino prospektą, Senamiestį ir Užupį grįžusi į Katedros aikštę pasirodė įdomi ir nemonotoniška. Bėgimas minioje dovanojo taip pat iki tol nepatirtų įspūdžių: kažkas lenkia tave, kažką lenki tu, ir visame tame nekyla kažkoks noras varžytis ar plėšytis: bėgi savo tempu, pasidairai aplinkui, pasidžiaugi, kai susirinkę žiūrovai plojimais ar šūksniais paragina ne tik draugus ar pažįstamus, bet ir visus kitus. Tylesnėse trasos atkarpose, kai aplink girdėjosi tik šimtų kojų šlepsėjimas, nejučia prisiminiau sceną iš „Žiedų valdovo“ su kažkur monotoniškai bėgančiais Sarumano urukhajais.

Pirmą kartą dalyvaudamas bėgimo varžybose (o ir apskritai bėgimo džiaugsmą atradęs tik šiemet) didelių tikslų nekėliau: 10 km nubėgti norėjosi greičiau, nei per valandą. Šią užduotį įgyvendinti pavyko ir finišą pasiekiau per kiek daugiau nei 55 minutes. Panašius rezultatus pademonstravo ne vienas šimtas bėgimo mėgėjų, tad baigus distanciją teko gana ilgai palūkuriuoti eilėje prie daiktų. Laimei, oras jau buvo pakankamai įšilęs, tad pavyko neperšalti.

M. Logavlen

Atsiėmęs daiktus nusprendžiau palūkėti finišuojančių maratono bėgikų. Pagrindinėje distancijoje trečią kartą per ketverius metus triumfavo Tomas Venckūnas, trasoje užtrukęs 2 valandas ir 27 minutes. Moterų varžybose lygių nebuvo norvegei Margarethei Logavlen, atvykusiai į Vilnių darbo reikalais, nusprendusiai prabėgti maratoną savo malonumui ir vienintelei iš moterų tilpusiai į tris valandas.

Nors pats renginys ir patiko, vis dėlto tenka konstatuoti, kad organizavime buvo ir šiokios tokios betvarkės. Pranešėjai informacijos apie įvykius trasoje, panašu, neturėjo jokios, finiše buvo visiškai pražiopsotas trečiuoju finišavęs svečias iš Lenkijos, o dienos vinimi tapo kažkoks dibilas, sugebėjęs su savo automobiliu atsidurti trasoje, pravažiuoti finišą, o vėliau nurinkęs gabalą tvoros ir išvažiavęs toliau. Ką gi, erdvės tobulėti turi ne tik sportininkai...

Groundhoppingas per prievartą

Futbolas Lietuvoje, pripažinkime, nėra pati populiariausia sporto šaka. Tiek nacionalinė rinktinė, nei klubai tarptautinėje arenoje gerų rezultatų pasiekia retai, o tai atbaido garsių vardų ir skambių pergalių norintį vidutinį statistinį žiūrovą. Net ir su sėkmingu „Žalgirio“ žygiu UEFA Europos lygos turnyre susijęs anšlagas Vilniuje pasirodė labai trumpalaikis ir į pastaruoju metu vykstančius A lygos mačus susirenka vos po kelias šimtines futbolo mėgėjų. Tokiomis aplinkybėmis atrodytų, kad ne tik klubai, bet ir Lietuvos futbolo federacija turėtų užtikrinti žiūrovams galimybę kiek galima patogiau pažiūrėti futbolą ir daryti viską, kad net ir nebeturinčios vilčių į Pasaulio čempionatą patekti Lietuvos rinktinės palaikyti susirinktų bent jau artipilnės tribūnos. Atrodytų...

Stadiono vaizdas

Prieš 2014 m. Pasaulio čempionato atrankos varžybas nacionalinė rinktinė po ilgokos pertraukos grįžo į sostinę. Didžiojo futbolo išsiilgę sostinės gyventojai, eilinis „istorinis šansas“ patekti į Pasaulio pirmenybes, pagaliau stadionas, kuris net ir su visais savo trūkumais yra vienas geriausių šalyje – viskas tarsi žadėjo jei ir ne saulėtą, tai bent jau pragiedrulių nestokojantį rytojų. Ne vienas nuolatinis stadionų lankytojas susigundė apsirūpinti ir abonementu, už 250 litų leidžiančiu patekti į visas penkerias rinktinės rungtynes: na, negi neisi į rungtynes, kai tavo mieste žaidžia Lietuvos rinktinė. Realybė parodė, kad abonementų savininkai LFF rūpi tik tol, kol atiduoda savo pinigus į kasininkės nagus...

Pirmos pora rungtynių su slovakais ir graikais vyko ten, kur ir turėjo vykti, tačiau likus geram mėnesiui iki mačo su Lichtenšteinu staiga paaiškėjo, kad šis vyks... Marijampolėje. Palaukite, kaipgi taip? Federacijos svetainėje susiradau Bilietų pardavimo ir naudojimo taisykles. Na, taip, galimybė keisti rungtynių vietą ten yra, tačiau kartu nurodyta, kad tai gali būti daroma dėl svarbių priežasčių. Brūkštelėjau elektroninį laišką federacijai, po savaitės nusiunčiau dar vieną – reakcijos, suprantama, jokios. Kirbėjo mintis paskambinti ir iškolioti bet ką, kas pakels ragelį, tačiau puikiai supratau, kad naudos iš to, jog aprėksiu kokią sekretorę, daug nebus, tad, kaip žmogus kultūringas ir išauklėtas, nuo to susilaikau.

Nepaisant to, kad rungtynės vyko ne Vilniuje, nuvykti į jas norėjosi. Visgi vienam riedėti į Marijampolę jau būtų prabanga, o ne vieną potencialų bendrakeleivį atbaidė absurdiškas rungtynių laikas – na pamėginkite po darbo iki 18.30 suspėti į Marijampolę, ypač jei dirbate iki kokių šešių. Laimei, pagalbos ranką ištiesė kolegos iš B6 ir antradienio popietę, kiek anksčiau baigęs dienos darbus, įsirangiau į mašiną, kur jau sėdėjo dar keturi futbolo mėgėjai. Pasismagindami linksminamaisiais gėrimais ir diskutuodami apie būsimą Grato Sirgėdo debiutą, surobotėjusį Joną Valančiūną ir Jono Kazlausko nurodymų neklausantį Mantą Kalnietį (Europos krepšinio čempionatas yra tas laikas, kai net ir važiuojant žiūrėti futbolo kalba, žiūrėk, ima ir nusisuka į meškabolą) netrukome pasiekti Suvalkijos sostinę ir jos stadioną.

Pergalės ugnys

Jei federacija, perkeldama rungtynes į Marijampolę, tikėjosi padaryti šventę provincijos futbolo mėgėjui, tai šis planas akivaizdžiai patyrė fiasko. Į rungtynes susirinko, iš akies sprendžiant, maždaug tūkstantis žiūrovų (na, gal ir kiek daugiau, bet tikėti tais beveik 2000, apie kuriuos skelbia oficialus protokolas, aš nelinkęs – labai jau didelės tuščios plynės tribūnose švietė), o toks rezultatas ne tik kad rinktinės mačo, bet ir A lygos rungtynių nepapuoštų. Galbūt kai kuriuos žiūrovus išgąsdino bilietų kainos, tačiau kartu tenka konstatuoti ir tai, kad žmonės pas mus savo rinktinės palaikyti didelio reikalo nejaučia.

Pačiam 2008 m. pastatytam stadionui didelių priekaištų turėti negaliu. Taip, tai gal ir nėra architektūros šedevras, o didelė tribūna tik iš vienos pusės daug solidumo neprideda, tačiau toks stadionas yra tai, ko reikia nedideliam miestui: patogus, tvarkingas, be jokių idiotiškų bėgimo takų, bunkerius primenančių sunkių gelžbetoninių konstrukcijų ir puikiai atliekantis savo funkciją. Galbūt nuomonę būtų pakeitęs lietus: stogas dengia gal tik trečdalį centrinės tribūnos, o ir aikštė intensyvių kritulių čia, atrodo, nelabai mėgsta: užtenka prisiminti tą vandensvydžio varžybomis virtusį rinktinės mačą su serbais prieš keletą metų. Na, ir ta lentinė tvora aplink perimetrą kažkodėl labiau priminė kokį Laukinių vakarų galvijų aptvarą, nei stadioną, tačiau tai jau smulkmenos.

Po mačo

Rungtynes stebėjome iš galinės tribūnos, kartu su aktyviaisiais rinktinės fanais. Palaikymas tęsėsi visą rungtynių laiką, tačiau labai entuziastingu jo pavadinti nebuvo galima, o ir skanduotės kartojosi kiek per dažnai. Aikštėje viskas taip pat vyko be didesnių fejerverkų – praėjusiame atrankos cikle lietuvius nuskriaudę Lichtenšteino futbolininkai vis dėlto yra žemesnio meistriškumo ir Marijampolėje šeimininkų persvara nekėlė abejonių. Jau pirmajame kėlinyje mūsiškiai pelnė du įvarčius, ir nors po pertraukos kamuolys kelio į tinklą nebesusirado, antrąją pergalę atrankos cikle į savo sąskaitą rinktinė įsirašė. Mačo pabaigoje sulaukėme ir Grato Sirgėdo debiuto – Europos U19 čempionate žibėjęs jaunuolis keliolika sekundžių pasirodė aikštėje ir dar spėjo sykį spirti į sviedinį.

Po rungtynių dardėdami namo padarėme prielaidą, kad trenktis į kitą miestą šiame atrankos cikle nebeteks, tačiau kur ten... Jau netrukus paaiškėjo, kad mačas su bosniais vyks Kaune, mat „septyni tūkstančiai bosnių“, kurie neva turėtų atvykti į rungtynes, į LFF stadioną paprasčiausiai netilps. Way to go, LFF, man savo abonementą įkišote pirmą ir paskutinį kartą.

Rungtynės, kurių nemačiau

Stadiono vaizdas

Išvyka į Latvijos ir Lietuvos rinktinių mačą Rygoje buvo užprogramuota vos ištraukus 2014 m. Pasaulio čempionato atrankos turnyro burtus. Geografiškai patogesnio varianto aplankyti rinktinės rungtynes svečiuose būti paprasčiausiai negali, tad pagrįstai buvo galima prognozuoti, jog nepaisant senokai prarasto „istorinio šanso“ papulti į finalinį pirmenybių etapą, Rygos gatves užplūs ne viena šimtinė geltona ir žalia spalvomis pasidabinusių mūsų tautiečių.

Man rinktinių dvikova sutapo su atostogų pabaiga, tad į Rygą traukiniu atidundėjau tiesiai iš Peterburgo. Laukdamas pastiprinimo iš Vilniaus spėjau aplankyti Rygos geležinkelių muziejų ir užsikabaroti į Mokslų akademijos apžvalgos aikštelę. Likus keturioms ar penkioms valandos iki mačo, atlikę visas būtinas įsiregistravimo į prabangų hostelį procedūras, jau išsiruošėme į ilgą kelionę „Skonto“ stadiono link. Nuo centro iki jo yra maždaug du kilometrai, o kelias iki futbolo šventovės nusagstytas įstaigomis, gundančiomis rasojančiais „Aldario“, „Cesu“ ar „Lačplėsio“ bokalais. Kažkokiame bevardžiame, netoli stadiono esančiame bare smagiai pabendravus su darbo savaitės dulkes alumi plaunančiais latviais, stadionas pasiektas jau kiek apspangus, tačiau ne tiek, kad tai sukeltų per daug neigiamų emocijų apsauginiams (kiek teko girdėti, aktyviau Rygos senamiesčio barų atsargas tuštinę piliečiai vėliau bandydami patekti į tribūnas turėjo gana nemažai problemų).

Atvirai kalbant, pats „Skonto“ stadionas pasirodė kiek neišbaigtas. Vienos iš galinių tribūnų apskritai nėra, kiton įsiterpia maniežo sarkofagas, žodžiu, įspūdis toks, tarsi atskiri stadiono elementai būtų be jokio plano sumesti į vieną krūvą. Žinoma, tiesa ir ta, kad ne mums braliukus kritikuoti – toks stadionas Lietuvoje būtų kone svajonės išsipildymas. Ir vietų jame bemaž 10 tūkstančių, ir stogas virš galvos yra, ir tribūnos arti aikštės, ir stadiono konstrukcija atrodo rimčiau, nei iš lengvų konstrukcijų surinkta LFF stadiono tribūna.

Aistrų sukūryje

Vis dėlto bene labiausiai nustebino tai, kad stadiono bare rinktinių varžybose buvo pardavinėjamas alus, kas pas mus jau atrodo visiškai neįsivaizduojama. Teoriškai jo neštis į tribūną gal ir nebuvo galima, tačiau apsauginiai į tai žiūrėjo gana liberaliai. Ir tai suprantama: na, nesustabdys juk pora žmonių kelių šimtų svetimšalių, bandančių su bokalais rankose prasibrauti į tribūną.

Du lietuviams skirti sektoriai rungtynių metu buvo pilnutėliai, o viso mūsų tautiečių stadione buvo mažne apie tūkstantį. Palaikymo bangos aikštės link ristis ėmė nuo pat rungtynių starto ir dalyvaujant toje triukšmingoje fiestoje sekti tai, kas darosi aikštėje, buvo ganėtinai sudėtinga. Vis dėlto nei palaikymas, nei išsrėbta alaus puta nesutrukdė pamatyti, kaip iš pradžių vienas, o po to ir kitas nesvetingas braliukas pasiuntė kamuolį į vartus ir nulėkė džiaugtis su savais gerbėjais. Negerai, ne pralaimėti čia atvažiavome...

Po rungtynių

Prieš pertrauką mūsiškių pelnytas įvartis įkvėpė optimizmo, tačiau optimizmas ir liko optimizmu: antrame kėlinyje įskaitinių įvarčių nebepamatėme (daugelis, įskaitant šių eilučių autorių, tribūnoje labai negražiai atsiliepė apie teisėją, neįskaičiusį lietuvių įmušto įvarčio dėl nuošalės; visgi, akademinio sąžiningumo dėlei turiu pastebėti, kad neturiu supratimo, buvo tame epizode nuošalė ar nebuvo) ir teko nuryti karčią pralaimėjimo piliulę. Kiek palūkėję, kol būsime išleisti iš stadiono, patraukėme senamiestin nuplauti šio kartėlio viena kita pinta alaus, o jau aiškiai su realybe nieko bendro nebeturintys šūksniai „šiandien Lietuva laimės“ sklaidėsi virš Dauguvos platybių...

Ryte, kramsnodamas pusryčių sumuštinį, mėginau bent bendrais bruožais prisiminti varžybų eigą. Be interneto pagalbos nepavyko ne tik iššifruoti įvarčio autoriaus, bet ir paaiškėjo, kad iš visos lietuvių sudėties įsidėmėjau lygiai tris žaidėjus: Stankevičių, Šerną ir Matulevičių... Visgi ilgai mąstyti apie atminties subtilybes nebebuvo kada ir netrukus autobusų uoste su kitais pavytusios ir siūbuojančios lietuvių Grand Armee likučiais ropštėmės į namo vežančią transporto priemonę ir per saulės nutviekstus Latvijos laukus patraukėme Vilniaus link.

Rusijos turas: Tvirtovė saloje

Žvilgsnis į salą

Jei pagrindiniu kelionės į Rusiją tikslu buvo Sankt Peterburgas, tai pagrindiniu groundhoppinginio kelionės elemento akcentu tapo apsilankymas šio miesto numylėtinių „Zenit“ rungtynėse. Jeigu „Loko“ sirgalių Maskvoje niekad nepakanka užpildyti visam stadionui, o Jaroslavlyje futbolas visiems apskritai giliai vienodai, tai Peterburgo atstovai yra viena populiariausių Rusijos komandų. Varžovas pasitaikė taip pat ne iš silpnųjų – į Piterį atvyko ne kas kitas, o jau matytas Maskvos „Lokomotiv“.

Rungtynių reklame mieste

Namų rungtynes „Zenit“ žaidžia sąlyginai nedideliame, kiek virš 20 tūkstančių žiūrovų talpinančiame „Petrovskij“ stadione (šiuo metu senojo Kirovo stadiono vietoje yra renčiama bemaž 70 tūkstančių futbolo mėgėjų talpinsianti arena, tačiau ta statyba beviltiškai užsitęsė ir matyt naujasis stadionas bus atidarytas tik prieš Pasaulio čempionatą 2018 m.). Vienas iš „Petrovskij“ stadiono pliusų – jis pakankamai netoli nuo centro, tad į rungtynes nuo pat Rūmų aikštės nusprendžiau kulniuoti pėsčiomis.

Laiko turėjau pakankamai ir net pasidairydamas po aplinkines įžymybes prie stadiono atsidūriau likus bene pusantros valandos iki rungtynių. Įdomi stadiono ypatybė yra ta, kad įsikūręs jis saloje. Ir nors teoriškai Petrovskij sala gana didelė, stadionas įspraustas taip, kad iš keturių pusių yra supamas vandens, o su aplinkiniu pasauliu jungiasi siaura sąsmauka ir dviem tiltais.

Stadione

Bilietą į „Zenito“ rungtynes pirkau iš anksto internetu (ten taipogi neapsieita be įdomių sprendimų – nors egzistuoja ir angliška puslapio versija, tačiau pirkdamas bilietą vistiek privalai nurodyti ne tik vardą ir pavardę, bet ir tėvavardį ir nusispjaut, kad niekur apart rytų slavų šalių toks dalykas nesutinkamas), tad patraukiau tiesiog prie įėjimo į stadiono teritoriją. Įeiti ten apskritai galima tik pro vieną iš jau minėtų tiltų, o „Zenito“ namus sergi rimta ir įspūdį kelianti apsauginių gvardija. Eidamas į rungtynes patikrintas būsi mažiausiai tris kartus: prieš bilietų patikrą, po jos, ir galiausiai eidamas į savo sektorių stadione.

Ši tvarka man iškrėtė nedidelį, bet nemalonų pokštą: nors be kliūčių prasibroviau pro pirmasias dvi gynybines linijas, paskutinieji „Zenito“ tvirtovę saugoję sargybiniai pasirodė priekabesni ir radę kuprinėje kažkokias dar Vilniuje dėl viso pikto įsimestas ir seniai pamirštas aspirino ar paracetamolio tabletes išsiuntė mane pasidėti daiktų į saugojimo kamerą. Tame nebūtų nieko ypatingo, tačiau net ir patys stadiono darbuotojai apie tai, kur ta kamera yra, turėjo labai skirtingas nuomones. Galiausiai paaiškėjo, kad ši yra dar nepraėjus bilietų patikros punkto, tad teko kažkokiam uzbekiškos išvaizdos kontrolieriui išaiškinti, kad išeinu tik iki jos, tuoj grįšiu, o mano bilieto skenuoti jis neturės.

Zenito ultros

Šiaip ar taip, įveikęs visas kliūtis, pagaliau prasibroviau į savo 4 sektoriaus 23 (pačią viršutinę) eilę. Į už vartų esantį sektorių bilietas kainavo 800 rublių (~62 litus), o jau savo interneto puslapyje klubas teigia, kad tai vietos „už priimtiną kainą aktyviam sirgaliui“. Taip ir yra: nors „Zenito“ ultrų tribūna yra priešingame stadiono gale, manajame sektoriuje liaudis irgi ne saulėgrąžų gliaudyti susirinko. Visas rungtynes žiūrovai stebėjo stovėdami, aktyviai palaikė komandą, o tribūnos veiksmus koordinavo apčioje įsitaisęs vyrukas.

Maskviečiai

Nelabai toli nuo mano vietos, tame pačiame stadiono gale, buvo įsitaisę ir iš Maskvos atvykę svečiai. Palaikymo fronte išvykos sirgalių entuziazmas, kaip neretai būna, kompensavo namų komandos fanų kiekybinę persvarą ir „Loko“ skanduotės skambėjo ne ką blogiau nei mėlynai baltai žydrų sirgalių traukiami gabalai. Tarpusavio įžeidinėjimų skanduotėse, žinoma, pasitaikė (daugiau iš svečių pusės), tačiau daugiau mažiau priimtinose ribose. Vienas dalykas, suvienijęs abiejų komandų sirgalius buvo skanduočių slopinimas: negražius žodžius apie šį rusiško futbolo išmislą skandavo ir vieni, ir kiti, o „Zenito“ ultros buvo net įsiveržę ant bėgimo takų ir kelias iš tų kolonėlių apvertė.

Po įvarčio

Atkakli kova vyko ir aikštėje. Didelę pirmo kėlinio dalį iniciatyvą savo rankose tvirtai laikė svečiai, tačiau pirmo kėlinio pabaigoje įvyko tai, be ko man rungtynių Rusijoje pamatyti taip ir nepavyko: po Lassano Diarros pražangos į svečių vartus buvo paskirtas 11 metrų baudinys (kurį realizavo Romanas Širokovas), o pats prancūzas gavo raudoną kortelę. Visgi net ir likę dešimtyje „geležinkeliečiai“ rungtyniavo labai pagirtinai ir sugebėjo išlyginti rezultatą, tačiau pačioje mačo pabaigoje į ekstazę tribūnas pasiuntė pergalingą įvartį pelnęs Konstantinas Zyrianovas.

Vaizdas į stadioną

Rusijos turas šiomis rungtynėmis turėjo nesibaigti: buvau numatęs aplankyti trečiajame pagal pajėgumą divizione žaidžiantį ir turbūt net pačiame Piteryje nelabai kam žinomą „Rus“ klubą. Koją čia pakišo informacijos stoka: pagal soccerway mačas turėjo būti žaidžiamas trečiadienį antrą valandą popiet (toks laikas man visiškai netiko), nepatikėjęs šia informacija ir nuvykęs prie stadiono vakarop jokio veiksmo ten nepastebėjau, tad ši, labiausiai miglota turo dalis taip ir liko neįgyvendinta.

Rusijos turas: Futbolas ledo ritulio mieste

-          O „Šinniko“ stadionas čia? – klausiu hostelio administratorės rodydamas pirštu į didelį ant sienos kabantį žemėlapį. – Girdėjau, ten šiandien rungtynės vyksta, būtų smalsu pažiūrėti.

-          A, gali būti, - kiek sumišusi atsako mergina: mintis, kad atvykėlis iš svetimos šalies gali norėti eiti žiūrėti „Šinniko“ jai aiškiai sunkiai suvirškinama. – Žinoma, taip, taip, galite nueiti, jei futbolas patinka. Bet šiaip „Šinnikas“ čia pas mus nėra svarbus. Va „Lokomotyvas“ jau kitas reikalas...

 

Stadiono vaizdas

Na taip, net man, žmogui, kuris ledo rituliu domisi ne daugiau nei australišku futbolu ar šaudymu iš lanko, Jaroslavlio „Lokomotyvo“ pavadinimas giliai įsirėžęs į atmintį, tiesa, įsirėžė tokiomis aplinkybėmis, kokiomis apie nieką nesinorėtų sužinoti...

-          O ką, nepopuliaru pas jus į futbolą eiti? – klausiu.

-          Nepopuliaru, nes jie blogai žaidžia, seniai nebe aukščiausiame divizione. Dabar antroje ar trečioje lygoje žaidžia ir nieko nepasiekia. Pas mus visi į ledo ritulį eina, – užtikrina.

Jei kalbėsime apie faktus, tai „Šinnikas“ iš tiesų šiuo metu rungtyniauja Rusijos nacionalinėje lygoje (antrasis pagal pajėgumą šalies divizionas), o su elitinėmis komandomis paskutinį kartą varžėsi 2008 m. sezone. Pats klubas, sakykim, vidutiniškai senas – įkurtas 1957 m., o jo pavadinimas, kaip įprasta Rusijoje, yra susijęs su pagrindine industrija mieste – padangų gamyba („šina“ rusiškai ir reiškia „padangą“).

Skelbimas apie rungtynes

Trečiadienio vakarą vykusios rungtynės prasidėjo septintą valandą, o iš miesto centro stadiono link išsiruošiau dar prieš šešias: norėjosi turėti laiko rezervą. Pasielgiau teisingai: nors nuo centro iki stadiono netoli, o ir kelias tarsi pakankamai aiškus, neteisingai įsiminiau gatvės pavadinimą ir, užuot ėjęs Laisvės gatve, kurį laiką bandžiau surasti Pergalės gatvę (laimei, tokios ten nebuvo, nes tada gal ir paklysti būčiau sugebėjęs). Galiausiai, orientuodamasis labiau pagal kryptį bei paklausinėjęs praeivių, likus pusvalandžiui iki mačo pasiekiau stadiono mūrus.

Pietinė tribūna

„Šinniko“ stadionas – tipinis tarybinis betoninis monstras, pastatytas 1957 m. ir talpinantis beveik 23 000 žiūrovų. Prieš keletą metų miesto tūkstantmečio jubiliejaus proga norėta jį iš pagrindų rekonstruoti, tačiau, panašu, tam neužteko pinigų ir perstatyta buvo tik pietinė tribūna. Apskritai imant stadionas primena Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, tik yra, suprantama, kur kas geresnės būklės (turiu omenyje, kad jis geresnės būklės nei „Žalgirio“ stadionas tada, kai jame dar žaidė „Žalgiris“; dabartinis „Žalgirio“ stadionas savo būkle niekuo nebesiskiria nuo Pripetės stadiono).

Žiūrovų skaičius rungtynėse iš esmės priminė Vilnių (miestai irgi panašaus dydžio) – nepasakysi, kad visiškai tuščia, bet ir anšlago nėra. Bilietai pardavinėjami kioskelyje netoli stadiono (bilietas į galinę tribūną – 150 rublių, į šoninę – 210), eilės nedidelės, perka dauguma bilietus į šoninę tribūną (galinė dengta, ir galbūt būtų populiaresnė per lietų). Bilietą į šoninę tribūną nusipirkau ir aš.

Apskritai imant ne tik stadionas, tačiau ir atmosfera jame gerokai priminė mūsiškę A lygą. Žiūrovų į mačą su Chabarovsko „SKA – Energija“ susirinko, iš akies imant, kiek virš tūkstančio, iš jų kelios dešimtys buvo aktyvieji „Šinniko“ fanai. Svečių iš Tolimųjų rytų, suprantama, nebuvo – kelionė traukiniu iš Chabarovsko į Jaroslavlį užtruktų kokias šešias paras. Čia jums ne iš Vilniaus į Klaipėdą ar kokius Mažeikius nuriedėti...

"Šinnik" sirgaliai

Aktyviosios „Šinniko“ palaikytojų dalies kuriamas palaikymas pasirodė prastesnis nei didžiųjų Lietuvos tribūnų, o pasyvioji tribūnų dalis taipogi mieliau graužė sėmečkas arba čeburekus, nei bandė užvesti savo komandą. Daugiausiai aistrų sukėlė teisėjas, kuris ne tik priėmė keletą sveiku protu sunkiai suvokiamų sprendimų, bet dar ir buvo iš Maskvos, o tai Rusijos provincijoje dažnai vertinama kaip rimta yda („kokio by... tie maskviečiai išvis reikalingi?“ – šalimais sėdėjusio veikėjo komentaras).

Po svečių komandos įvarčio

Atmosferai nepadėjo ir nesėkmingai šeimininkams susiklosčiusios rungtynės: Tolimųjų rytų atstovai jau pirmajame kėlinyje pelnė du įvarčius ir, nors po to, kai antrajame kėlinyje iš aikštės buvo pašalintas vienas svečių futbolininkas, „Šinnik“ sugebėjo sušvelninti rezultatą ir iki paskutinių minučių spaudė laiką visais įmanomais būdais tempusius varžovus, išgelbėti taško nebesugebėjo. Beje, Chabarovsko komandai rungtynėse vadovavo ne Valdas Ivanauskas, o jo asistentas, o patį lietuvių trenerį mačiau besiblaškantį kažkur tribūnoje.

Pramogos per pertrauką

Dar vienas įdomus momentas: Jaroslavlyje žmonės stadione linksminami ir su futbolu nesusijusiomis pramogomis – prieš rungtynes savo sugebėjimus demonstravo breiko grupė, o pertraukos metu bėgimo takelyje buvo surengtos 200 metrų bėgimo varžybos, kuriose dalyvavo stipriausi miesto sportininkai.

Po rungtynių parduotuvėje nugriebiau kelias skardines alaus, o po to susidūriau su gana absurdiška situacija: gatvėje alkoholį vartoti yra visiškai legalu, o štai hostelio taisyklės gurkšnoti viduje draudžia. Perspektyva už taisyklių pažeidimą būti išmestam iš šio laikino prieglobsčio nepasirodė itin viliojanti, tad vietoj rūkymo pertraukėlių vakare teko daryti gėrimo pertraukėles ir pasiėmus skardinę eiti ją ištuštinti į gatvę. Štai tokia kartais ta rusiška logika.

Rusijos turas: Su traktoriumi prieš garvežį

Stadionas

Vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje beveik dvi savaites praleidau keliaudamas po Rusiją ir, nors pagrindinis kelionės tikslas buvo ne groundhoppingas, prieš išvykdamas išnagrinėjau Rusijos futbolo pirmenybių tvarkaraštį ir pasižymėjau kelis mačus, kurie pasirodė vykstantys tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Pirmuoju aplankytu maču tapo Maskvoje rugpjūčio 26 d. vakare vykusios rungtynės tarp vietos „Lokomotiv“ ir svečių iš šalies pietų – „Rostov“ vienuolikės.

Maskvos nieku gyvu nepavadinsi vienos komandos miestu: elitiniame Rusijos divizione be „Lokomotyvo“ žaidžia dar trys sostinės komandos – „Spartak“, „CSKA“ ir „Dinamo“. Vis dėlto žiūrovų visiems šiems klubams daugiamilijoniniame mieste, matyt, nepakanka ir stadionų užpildymo procentas nėra itin aukštas.

Stadiono vaizdas

Savo namų rungtynes „Loko“ žaidžia gana naujame, 2002 m. pastatytame ir beveik 30 000 žiūrovų talpinančiame stadione. Nors stadionas gana naujas, pati jo vieta Čerkizovo rajone rytinėje miesto dalyje – istorinė. Pirmasis stadionas čia buvo suręstas dar 1935 m., o senasis Lokomotyvo stadionas čia buvo pastatytas 1966 m. Prie stadiono metro atvažiavau gana anksti, likus daugiau kaip pusantros valandos iki mačo, ir, atstovėjęs neilgoje eilėje, nusipirkau 500 rublių (apie 40 litų) kainuojantį bilietą į galinę tribūną.

Garvežys

Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, „Lokomotiv“ – geležinkeliečių ekipa. Ant klubo emblemos – lokomotyvas (mano akimis žiūrint – TE3), pagrindinis rėmėjas yra ne kas kitas, kaip valstybinė Rusijos geležinkelių bendrovė „RŽD“, o tik atsidūrus stadiono teritorijoje išsyk pasitinka tikrų tikriausias garvežys. „Loko“ varžovų iš Rostovo istorija taip pat susijusi su technika – komanda 1930 m. suburta „Roststelmaš“ gamyklos, kažkada vadinosi „Traktor“, o ir dabar kartais pravardžiuojama „kombainininkais“.

Erdvė po tribūna

Prasibrovęs pro turniketus ir patikrintas apsaugos (prisiėjo netgi atidaryti apmaigytą cigarečių pakelį, idant įrodyčiau, kad ten nenešu kokio superslapto masinio naikinimo ginklo) netrukus užsikabarojau į stadiono palubėje buvusią savo vietą. Malonų įspūdį paliko tai, kad stadiono viršutinių aukštų erdvės primena didelius balkonus, iš kurių buvo galima mėgautis vakaro saulės nutvieksta Maskvos panorama.

Pirmadienio vakarą vykusios rungtynės į stadioną sutraukė maždaug 10 000 futbolo mėgėjų. Absoliuti dauguma jų, žinoma, palaikė „traukinukus“, tačiau priešingame aikštės gale matėsi ir koks šimtas Rostovo sirgalių. Žinoma, Rusija – šalis labai didelė, ir eilinės čempionato rungtynės prilygsta tam, kas pas mus būtų nebloga europinė išvyka: štai nuo Rostovo iki Maskvos yra maždaug 1000 km (ir tai Rusijos masteliais yra gana nedaug), tad belieka bent virtualiai paploti tiems, kas ryžtasi tiek nuolat važinėti paskui savo komandą.

Po įvarčio

Mano nebrangus bilietas garantavo vietą Loko sirgalių tribūnoje, tad, kaip ir visi likę, visą mačą prastovėjau. Apskritai raudonai – žali fanatai nei per daug nustebino, nei per daug nuvylė. Skanduočių repertuaras pakenčiamas, nusiteikimas irgi – tad nors stadionas ir buvo toli gražu ne pilnas, atmosfera gavosi visai padori. Saugumo prasme viskas taipogi korektiška – rusų futbolo sirgaliai ypatingai geros reputacijos bent jau savo šalyje neturi, bet kažkokios atviros agresijos nepastebėjau, o ir apsaugos stadione pakankamai, kad bezpridielus nuramintų labai greitai.

Šoninė tribūna

Ir vis dėlto labiausiai įsiminė vienas dalykas: niekur kitur nebuvau matęs (ir nenorėčiau išvysti), kad klubas „permušinėtų“ sirgalių skanduotes. Vos tik sirgaliams uždainavus ką nors, kas, klubo nuomone, yra nepriimtina (keiksmažodžiai, politinės skanduotės etc.) iš stadiono garsiakalbių pasigirsdavo garsus triukšmas, nuslopindavęs bet kokius iš tribūnos sklindančius garsus. Tai atrodo visiškas pasityčiojimas, o ir naudos iš tokių priemonių mažai, mat tokios idiotiškos priemonės tik provokuoja sirgalius skanduoti tai, kas neva negalima.

Po rungtynių

Nors abi komandos sezoną pradėjo neblogai ir prieš rungtynes buvo netoli turnyro lentelės viršaus, lygiaverčių varžovų dvikovos nesulaukiau, o „Loko“ nuo pirmųjų minučių perėmė iniciatyvą į savo rankas. Tiesa, žaidybinę persvarą įvarčiu paversti šeimininkams pavyko tik pirmojo kėlinio pabaigoje, o rungtynių likimas išsisprendė antrojo kėlinio pradžioje, kai raudonas korteles vienas po kito gavo du Rostovo futbolininkai, o šeimininkai netrukus jau pirmavo 4 – 0. Rungtynių pabaigoje paskutinį tašką dar padėjo Romanas Pavliučenko, virš Čerkizovo pasipylė fejerverkai, o didžiausi optimistai aplink mane jau šūkavo „Loko čempion“: pergalės tokiu skirtumu retas kas tikėjosi.

Beje, gana įdomus „Loko“ ritualas po įmušto įvarčio, kai sirgaliai ne tik sušunka įvartį pelniusio žaidėjo pavardę, bet dar ir „pasišneka“ su pranešėju. Skamba tai maždaug taip:

-          Gol zabil Roman...

-          Pavliučenko!

-          Roman...

-          Pavliučenko!

-          Roman…

-          Pavliučenko!

-          Sčiot: Lokomotiv…

-          Piat!

-          Rostov…

-          … (o šito nerašysiu, pabandykite atspėti patys)

-          Spasibo!

-          Požalsta!

-          Vperiod Loko!

Įdomu ir tai, kad po rungtynių atskirai išleidžiami ne tik namų ir svečių komandų sirgaliai, bet ir kiekviena tribūna. Galbūt ir logiška: reikia saugotis ne tik susirėmimų tarp priešiškai vienas kito atžvilgių nusiteikusių sirgalių, bet ir elementarių spūsčių, ypač prie metro. Kadangi, suprantama, pirmiausia išleidžiami brangiausius bilietus įsigiję žiūrovai, po rungtynių teko geras 10, o gal ir 15 minučių palūkėti iki pavyks palikti stadioną.

Legendinė Lietuvos krepšinio aikštelė

Kauno sporto halė – garsiausia, ilgiausią istoriją turinti ir labiausiai atmosferinė iš visų Lietuvos krepšinio arenų – vargu ar reikalauja išsamaus pristatymo. Po jos stogu žiūrovus džiugino Pranas Lubinas, Modestas Paulauskas bei Arvydas Sabonis, Miuncheno triumfui pamatus čia padėjo legendinė 1999 m. Kauno „Žalgirio“ komanda, na, ir kaip nepaminėsi – būtent čia, tuomet dar naujutėlėje Halėje, lietuviai tuo vienu auksiniu taškeliu iškovojo pergalę prieš latvius rungtynėse, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo lemiamos grumiantis dėl paskutinio prieš Antrąjį pasaulinį karą Europos čempionų titulo.

Pakeliui į rungtynes

Man iki šiol senoji Halė savo durų pravėrusi nebuvo, tad kai pirmadienio vakare paskambinęs draugas pasigyrė turįs nemokamų bilietų į Lietuvos rinktinės rungtynes su belgais ir pasiūlė kartu traukti Kaunan, supratau, kad geresnės progos apsilankyti šioje krepšinio šventovėje nebus. Po to, kai 2011 m. Nemuno saloje buvo pastatyta naujoji arena, Halės reikšmė sumenko, ir praėjusiame sezone čia rungtyniavo tik antroji Kauno komanda – „LSU Baltai“, o artėjančiame sezone ir ši komanda grįš į Garliavą.

Rungtynės antradienio vakare prasidėjo gana anksti, tad atvykę į Kauną patraukėme tiesiai į rungtynes. Stadiono pusėje esantis įėjimas pasitiko milžiniška eile, tačiau paėjus į šoną pavyko rasti ir kitas, kur kas mažiau apgultas duris ir netrukus jau atsidūrėme pačioje salėje. Mūsų korporatyvinės vietos buvo bemaž tiesiai už Lietuvos rinktinės suolelio ir garantavo geriausią vaizdą į Kazlauską ir jo kariauną.

Lietuvos rinktinė

Žmogui, pripratusiam prie erdvių ir modernių XXI a. arenų, senučiukė Halė pasirodytų itin ankšta. Net ir tie 5 tūkstančiai žmonių, kurie joje gali tilpti dabar, užima visą erdvę nuo aikštės lygio iki arenos palubių, o juk ją statant buvo numatyta, kad arena talpins net 11 tūkstančių žmonių. Peršasi viena išvada: tarpukariu žmonių būtą gerokai mažesnių nei šiais laikais. Dideliu modernumu į aštuntą dešimtį įkopusiame statinyje viskas kvepėti ir negali, bet juk vos prieš porą metų čia vyko ir Eurolygos batalijos, tad suprantama, kad šiuolaikiniams reikalavimams Halė yra pritaikyta...

Salės vaizdas

Na, išskyrus vieną dalyką. Ar kondicionavimo sistema ten sugedo, ar ji šiaip nelabai pritaikyta vasariškiems karščiams, tačiau viduje tvyrojo tikra pirtis. Net ir ramiai sėdint savo kėdėje prakaitas žliaugte žliaugė per nugarą, o žaidėjai aikštėje turėjo grumtis ne tik su karščiu, bet ir su drėgnomis bei slidžiomis salės grindimis. Karščio išvarginti žiūrovai pertraukos metu gulte apgulė alaus prekystalius (vėliau nugirdau kažką besiskundžiant, kad eilėje atstovėjus penkiolika minučių šio gėrimo atsargos išseko ir trokštantiems krepšinio mėgėjams teko perdžiūvusiomis lūpomis laidant keiksmus sliūkinti atgal į savo vietas), o norėdami kvėptelti kiek gaivesnio, tegu ir tabako dūmais prisodrinto oro, laukan griuvo ir rūkantieji, ir nerūkantieji.

Alaus, alaus, žiūrovams alaus

Nepaisant to, kad Belgijos rinktinė nėra itin pajėgi, rungtynės sutraukė beveik pilną areną: ką masino galimybė pamatyti pirmą kartą kartu žaidžiančius Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną, ką priviliojo sentimentai senajai Halei, kas tiesiog atėjo pažiūrėti krepšinio. Nepaisant to, atmosfera rungtynėse nebuvo itin gera: nors penki ar šeši E tribūnos palubėje įsitaisę fanatai bandė užvesti visus susirinkusius, daugelis geriausiu atveju paplodavo po gražiau sužaisto epizodo. Gal ir nenuostabu: rungtynių reikšmė nedidelė, o ir žaidimas buvo klampus bei blankus. Lietuvių pergalė didesnių abejonių nekėlė, tačiau publiką už išvargtus ar baudų metimais renkamus taškus kur kas labiau pradžiugindavo kurio nors iš trenerių paprašytos minutės pertraukėlės, kartu į aikštę iškviesdavusios „Žalgirio“ šokėjų komandą.

Po rungtynių dar prisėdome „Kregždutėje“, kur vienu mauku susiverčiau litrą giros „Šoferio džiaugsmas“, aptarėme galimybę, kad Arvydas prireikus išbėgs Slovėnijoje, o netrukus palikome krepšinio sostinę ir vakaro sutemose patraukėme Vilniaus link.

Jaunimo godos

Vasaros vidurys groundhoppingui, žinia, nėra pats geriausias laikas: Lietuvos klubai šiuo metu išeina tradicinių atostogų, o nuo visiškos futbolinės abstinencijos Vilniuje gelbsti tik europinės „Žalgirio“ batalijos gimtajame Lokomotyvo stadione. Tiesa, šią vasarą situaciją pataisė Europos jaunimo (U19) čempionatas, kuriame šeimininkų teisėmis dalyvavo ir mūsų šalies rinktinė. Progos pamatyti Lietuvos futbolininkus (tegu ir jaunimą) Europos čempionato finaliniame etape praleisti nebuvo galima, tad penktadienį nusprendėme apsilankyti rungtynėse su portugalais (važiuoti iš Vilniaus į Kauną žiūrėti portugalų atrodo kiek ironiška, bet tiek jau to).

Pakeliui į stadioną

Į Kaune vykusias rungtynes susiruošėme penkiese ir, nors „Pagieža“ iš pradžių atrodė kiek nustebusi, kad jos dvidešimtuosius metus skaičiuojančioms lingėms patikime tokį svorį, netrukus jau lėkėme Žaliakalnio kryptimi greičiu, kuris būtų daręs garbę net ir skrajojančiam suomiui Paavo Nurmi. Sporto gatvėje inkarą išmetėme likus dar pusantros valandos iki mačo ir kuriam laikui prisiglaudėme pirmajame Kauno kooperatyve „Kregždutė“. Portalo b6.lt vyriausiojo redaktoriaus white_pony išgirtų picų paragauti nepavyko (teta užu baro paaiškino, kad sugedo krosnis), tačiau Kijevo kotletas už devynis pem taipogi per daug nenuvylė.

Prieš rungtynes

Likus bemaž pusvalandžiui iki mačo pradžios patraukėme link stadiono (atradimas: brūkšininių kodų nuo internetu pirktų bilietų niekas nenuskaito, ir nusipirkęs vieną bilietą bei padaręs daug jo kopijų galėtum pravesti visą kuopą žmonių; nesakau, kad taip daryti reikia) ir ėmėme ieškoti vietos prisėsti. Vietos ant bilietų nenumeruotos, tad pirmajam kėliniui prisiglaudėme šoninės tribūnos pakraštyje, kur prieš nosį įkyriai painiojosi ne vietoje įbestas vėliavos stulpas, bet šiaip vaizdas į aikštę atrodė neblogas.

Lietuvos ir Portugalijos rinktinių rungtynės sutraukė bemaž pilną stadioną. O kaipgi kitaip: juk nepaisant apmaudaus pralaimėjimo olandams bei ne tokios apmaudžios nesėkmės mače su ispanais, mūsiškiai turėjo labai realius šansus patekti į pusfinalį. Tam tereikėjo smulkmenos: užmesti portugalams tris įvarčius (pvz. laimint rezultatu 6 – 3) ir tada jau melsti ispanų pergalės prieš olandus.

Portugalas ruošiasi mušti baudinį

Nepaisant šių vilčių bei gausaus žiūrovų būrio, atmosfera rungtynėse pasirodė itin vangi. Ką ir bekalbėti: net savo šalies himną sugiedoti bemaž visiems atrodė visiškai nereikalinga (tiesa, už kelių eilių vienišas portugalas sugiedojo savo himną be jokio pritarimo nuo iki; ryspektas jam už tai), o apie bandymą prisijungti prie skanduočių nebuvo net kalbos. Na, žinoma, daugeliui labai rūpėjo parodyti savo didelį išmanymą beigi neišsemiamas ironijos atsargas pirmą minutę imant visiems aplinkui aiškinti, kaip čia mūsiškiai viską negerai daro, tad apie kokį palaikymą jūs, ponai, dar kalbate?

Laisvų vietų buvo nedaug

Pirmą kėlinį prasikamavę mirusioje tribūnoje per pertrauką persikraustėme į A sektorių, kur rinkosi aktyvioji žiūrovų dalis. Na, žinoma, skanduočių repertuaras gal ir gana kuklus (tarp kitko, skanduotės apie tai, kaip įveiksim „šūdą raudoną“, vaikų rungtynėse sąžiningai nesuprantu), palaikymas gal ir ne toks, kaip per vyrų rinktinės rungtynes, o ir žmonių tribūnoje mažiau, tačiau vis galimybė pramankštinti nuo pat Mažeikių normaliai nenaudotas balso stygas. Tai, kaip įvykiai klostėsi aikštėje, gal ir pernelyg nedžiugino, tačiau paskutinį žodį jau per pridėtą laiką tarė bene ryškiausia šiame čempionate žaidusios lietuvių rinktinės žvaigždė Gratas Sirgėdas, tad nepaisant pralaimėjimo 4 – 2, skirstomės su šypsena veide ir daina lūpose. Kad ir ką sakytų statistika ar lentelės, šita rinktinė pirmenybėse tikrai nenuvylė.