Groundhoppingas per prievartą

Futbolas Lietuvoje, pripažinkime, nėra pati populiariausia sporto šaka. Tiek nacionalinė rinktinė, nei klubai tarptautinėje arenoje gerų rezultatų pasiekia retai, o tai atbaido garsių vardų ir skambių pergalių norintį vidutinį statistinį žiūrovą. Net ir su sėkmingu „Žalgirio“ žygiu UEFA Europos lygos turnyre susijęs anšlagas Vilniuje pasirodė labai trumpalaikis ir į pastaruoju metu vykstančius A lygos mačus susirenka vos po kelias šimtines futbolo mėgėjų. Tokiomis aplinkybėmis atrodytų, kad ne tik klubai, bet ir Lietuvos futbolo federacija turėtų užtikrinti žiūrovams galimybę kiek galima patogiau pažiūrėti futbolą ir daryti viską, kad net ir nebeturinčios vilčių į Pasaulio čempionatą patekti Lietuvos rinktinės palaikyti susirinktų bent jau artipilnės tribūnos. Atrodytų...

Stadiono vaizdas

Prieš 2014 m. Pasaulio čempionato atrankos varžybas nacionalinė rinktinė po ilgokos pertraukos grįžo į sostinę. Didžiojo futbolo išsiilgę sostinės gyventojai, eilinis „istorinis šansas“ patekti į Pasaulio pirmenybes, pagaliau stadionas, kuris net ir su visais savo trūkumais yra vienas geriausių šalyje – viskas tarsi žadėjo jei ir ne saulėtą, tai bent jau pragiedrulių nestokojantį rytojų. Ne vienas nuolatinis stadionų lankytojas susigundė apsirūpinti ir abonementu, už 250 litų leidžiančiu patekti į visas penkerias rinktinės rungtynes: na, negi neisi į rungtynes, kai tavo mieste žaidžia Lietuvos rinktinė. Realybė parodė, kad abonementų savininkai LFF rūpi tik tol, kol atiduoda savo pinigus į kasininkės nagus...

Pirmos pora rungtynių su slovakais ir graikais vyko ten, kur ir turėjo vykti, tačiau likus geram mėnesiui iki mačo su Lichtenšteinu staiga paaiškėjo, kad šis vyks... Marijampolėje. Palaukite, kaipgi taip? Federacijos svetainėje susiradau Bilietų pardavimo ir naudojimo taisykles. Na, taip, galimybė keisti rungtynių vietą ten yra, tačiau kartu nurodyta, kad tai gali būti daroma dėl svarbių priežasčių. Brūkštelėjau elektroninį laišką federacijai, po savaitės nusiunčiau dar vieną – reakcijos, suprantama, jokios. Kirbėjo mintis paskambinti ir iškolioti bet ką, kas pakels ragelį, tačiau puikiai supratau, kad naudos iš to, jog aprėksiu kokią sekretorę, daug nebus, tad, kaip žmogus kultūringas ir išauklėtas, nuo to susilaikau.

Nepaisant to, kad rungtynės vyko ne Vilniuje, nuvykti į jas norėjosi. Visgi vienam riedėti į Marijampolę jau būtų prabanga, o ne vieną potencialų bendrakeleivį atbaidė absurdiškas rungtynių laikas – na pamėginkite po darbo iki 18.30 suspėti į Marijampolę, ypač jei dirbate iki kokių šešių. Laimei, pagalbos ranką ištiesė kolegos iš B6 ir antradienio popietę, kiek anksčiau baigęs dienos darbus, įsirangiau į mašiną, kur jau sėdėjo dar keturi futbolo mėgėjai. Pasismagindami linksminamaisiais gėrimais ir diskutuodami apie būsimą Grato Sirgėdo debiutą, surobotėjusį Joną Valančiūną ir Jono Kazlausko nurodymų neklausantį Mantą Kalnietį (Europos krepšinio čempionatas yra tas laikas, kai net ir važiuojant žiūrėti futbolo kalba, žiūrėk, ima ir nusisuka į meškabolą) netrukome pasiekti Suvalkijos sostinę ir jos stadioną.

Pergalės ugnys

Jei federacija, perkeldama rungtynes į Marijampolę, tikėjosi padaryti šventę provincijos futbolo mėgėjui, tai šis planas akivaizdžiai patyrė fiasko. Į rungtynes susirinko, iš akies sprendžiant, maždaug tūkstantis žiūrovų (na, gal ir kiek daugiau, bet tikėti tais beveik 2000, apie kuriuos skelbia oficialus protokolas, aš nelinkęs – labai jau didelės tuščios plynės tribūnose švietė), o toks rezultatas ne tik kad rinktinės mačo, bet ir A lygos rungtynių nepapuoštų. Galbūt kai kuriuos žiūrovus išgąsdino bilietų kainos, tačiau kartu tenka konstatuoti ir tai, kad žmonės pas mus savo rinktinės palaikyti didelio reikalo nejaučia.

Pačiam 2008 m. pastatytam stadionui didelių priekaištų turėti negaliu. Taip, tai gal ir nėra architektūros šedevras, o didelė tribūna tik iš vienos pusės daug solidumo neprideda, tačiau toks stadionas yra tai, ko reikia nedideliam miestui: patogus, tvarkingas, be jokių idiotiškų bėgimo takų, bunkerius primenančių sunkių gelžbetoninių konstrukcijų ir puikiai atliekantis savo funkciją. Galbūt nuomonę būtų pakeitęs lietus: stogas dengia gal tik trečdalį centrinės tribūnos, o ir aikštė intensyvių kritulių čia, atrodo, nelabai mėgsta: užtenka prisiminti tą vandensvydžio varžybomis virtusį rinktinės mačą su serbais prieš keletą metų. Na, ir ta lentinė tvora aplink perimetrą kažkodėl labiau priminė kokį Laukinių vakarų galvijų aptvarą, nei stadioną, tačiau tai jau smulkmenos.

Po mačo

Rungtynes stebėjome iš galinės tribūnos, kartu su aktyviaisiais rinktinės fanais. Palaikymas tęsėsi visą rungtynių laiką, tačiau labai entuziastingu jo pavadinti nebuvo galima, o ir skanduotės kartojosi kiek per dažnai. Aikštėje viskas taip pat vyko be didesnių fejerverkų – praėjusiame atrankos cikle lietuvius nuskriaudę Lichtenšteino futbolininkai vis dėlto yra žemesnio meistriškumo ir Marijampolėje šeimininkų persvara nekėlė abejonių. Jau pirmajame kėlinyje mūsiškiai pelnė du įvarčius, ir nors po pertraukos kamuolys kelio į tinklą nebesusirado, antrąją pergalę atrankos cikle į savo sąskaitą rinktinė įsirašė. Mačo pabaigoje sulaukėme ir Grato Sirgėdo debiuto – Europos U19 čempionate žibėjęs jaunuolis keliolika sekundžių pasirodė aikštėje ir dar spėjo sykį spirti į sviedinį.

Po rungtynių dardėdami namo padarėme prielaidą, kad trenktis į kitą miestą šiame atrankos cikle nebeteks, tačiau kur ten... Jau netrukus paaiškėjo, kad mačas su bosniais vyks Kaune, mat „septyni tūkstančiai bosnių“, kurie neva turėtų atvykti į rungtynes, į LFF stadioną paprasčiausiai netilps. Way to go, LFF, man savo abonementą įkišote pirmą ir paskutinį kartą.