Kai pralaimėjusių nėra

Mėgėjiškas bėgimas Lietuvoje šiuo metu išgyvena tikrą renesansą ir tai atsispindi ne tik pagausėjusiose parkuose risnojančių piliečių gretose, tačiau ir augančiame įvairaus lygio bei profesionalumo varžybų skaičiuje. Vis dėlto svarbiausiomis bėgimo varžybomis šalyje lieka Vilniaus maratonas, kuris šiemet vyko jubiliejinį, jau dešimtąjį kartą.

Maratono startas

Groundhoppingo puristai (jei tokių Lietuvoje būtų) turbūt pasakytų, kad apsilankymas maratono trasoje, juolab savame mieste, vargiai patenka į tikrojo groundhoppingo apibrėžimą. Iš tiesų, gatves, kuriomis rugsėjo 15-osios rytą lakstė bene 10 tūkstančių vilniečių ir miesto svečių, šlifuoju nuo vaikystės, tačiau pačiam bėgant šioje masėje viskas atrodo kiek kitaip...

Sekmadienio ryte atvažiavęs į centrą pagal mašinų skaičių iš karto supratau, kad renginys nusimato didelis. Apsukus garbės ratą prisiparkuoti teko Lvovo gatvėje, o į Vrublevskio gatvę atėjau sulig maratono varžybų startu (10 km bėgimas prasidėjo 45 minutėmis vėliau). Pažiūrėjęs kaip pro šalį praskriejo (ar prarisnojo, priklausomai nuo pasirengimo ir fizinės formos) maratoną bei pusmaratonį įveikti pasiryžę bėgikai, netrukus jau atsidūriau Katedros aikštėje, kur ir buvo pats renginio „nervų centras“. Rytas buvo vėsokas, bet net ir pasidėjus daiktus, o kartu ir striukę, į saugojimo kamerą, pavyko prieš startą per daug nesušalti.

Iš Vilniaus maratono organizatorių parengto gido buvau susidaręs įspūdį, kad starte bėgikai pagal pajėgumą bus suskirstyti į atskirus koridorius. Vis dėlto to nebuvo, ir iš nepatyrimo starte atsidūriau per toli priekyje. Tokių lėtapėdžių aplinkui buvo ne vienas, tad belieka bent virtualiai atsiprašyti gerokai greitesnių bėgikų, kurie pirmuosius kilometrus turėjo gaišti laiką skindamiesi kelią pro mažiau treniruotus risnotojus.

T. Venckūnas

Šiaip ar taip, pats bėgimas labai patiko. Trasa, dešiniuoju Neries krantu vedusi iki Žvėryno, o vėliau pro Gedimino prospektą, Senamiestį ir Užupį grįžusi į Katedros aikštę pasirodė įdomi ir nemonotoniška. Bėgimas minioje dovanojo taip pat iki tol nepatirtų įspūdžių: kažkas lenkia tave, kažką lenki tu, ir visame tame nekyla kažkoks noras varžytis ar plėšytis: bėgi savo tempu, pasidairai aplinkui, pasidžiaugi, kai susirinkę žiūrovai plojimais ar šūksniais paragina ne tik draugus ar pažįstamus, bet ir visus kitus. Tylesnėse trasos atkarpose, kai aplink girdėjosi tik šimtų kojų šlepsėjimas, nejučia prisiminiau sceną iš „Žiedų valdovo“ su kažkur monotoniškai bėgančiais Sarumano urukhajais.

Pirmą kartą dalyvaudamas bėgimo varžybose (o ir apskritai bėgimo džiaugsmą atradęs tik šiemet) didelių tikslų nekėliau: 10 km nubėgti norėjosi greičiau, nei per valandą. Šią užduotį įgyvendinti pavyko ir finišą pasiekiau per kiek daugiau nei 55 minutes. Panašius rezultatus pademonstravo ne vienas šimtas bėgimo mėgėjų, tad baigus distanciją teko gana ilgai palūkuriuoti eilėje prie daiktų. Laimei, oras jau buvo pakankamai įšilęs, tad pavyko neperšalti.

M. Logavlen

Atsiėmęs daiktus nusprendžiau palūkėti finišuojančių maratono bėgikų. Pagrindinėje distancijoje trečią kartą per ketverius metus triumfavo Tomas Venckūnas, trasoje užtrukęs 2 valandas ir 27 minutes. Moterų varžybose lygių nebuvo norvegei Margarethei Logavlen, atvykusiai į Vilnių darbo reikalais, nusprendusiai prabėgti maratoną savo malonumui ir vienintelei iš moterų tilpusiai į tris valandas.

Nors pats renginys ir patiko, vis dėlto tenka konstatuoti, kad organizavime buvo ir šiokios tokios betvarkės. Pranešėjai informacijos apie įvykius trasoje, panašu, neturėjo jokios, finiše buvo visiškai pražiopsotas trečiuoju finišavęs svečias iš Lenkijos, o dienos vinimi tapo kažkoks dibilas, sugebėjęs su savo automobiliu atsidurti trasoje, pravažiuoti finišą, o vėliau nurinkęs gabalą tvoros ir išvažiavęs toliau. Ką gi, erdvės tobulėti turi ne tik sportininkai...