Rungtynės, kurių nemačiau

Stadiono vaizdas

Išvyka į Latvijos ir Lietuvos rinktinių mačą Rygoje buvo užprogramuota vos ištraukus 2014 m. Pasaulio čempionato atrankos turnyro burtus. Geografiškai patogesnio varianto aplankyti rinktinės rungtynes svečiuose būti paprasčiausiai negali, tad pagrįstai buvo galima prognozuoti, jog nepaisant senokai prarasto „istorinio šanso“ papulti į finalinį pirmenybių etapą, Rygos gatves užplūs ne viena šimtinė geltona ir žalia spalvomis pasidabinusių mūsų tautiečių.

Man rinktinių dvikova sutapo su atostogų pabaiga, tad į Rygą traukiniu atidundėjau tiesiai iš Peterburgo. Laukdamas pastiprinimo iš Vilniaus spėjau aplankyti Rygos geležinkelių muziejų ir užsikabaroti į Mokslų akademijos apžvalgos aikštelę. Likus keturioms ar penkioms valandos iki mačo, atlikę visas būtinas įsiregistravimo į prabangų hostelį procedūras, jau išsiruošėme į ilgą kelionę „Skonto“ stadiono link. Nuo centro iki jo yra maždaug du kilometrai, o kelias iki futbolo šventovės nusagstytas įstaigomis, gundančiomis rasojančiais „Aldario“, „Cesu“ ar „Lačplėsio“ bokalais. Kažkokiame bevardžiame, netoli stadiono esančiame bare smagiai pabendravus su darbo savaitės dulkes alumi plaunančiais latviais, stadionas pasiektas jau kiek apspangus, tačiau ne tiek, kad tai sukeltų per daug neigiamų emocijų apsauginiams (kiek teko girdėti, aktyviau Rygos senamiesčio barų atsargas tuštinę piliečiai vėliau bandydami patekti į tribūnas turėjo gana nemažai problemų).

Atvirai kalbant, pats „Skonto“ stadionas pasirodė kiek neišbaigtas. Vienos iš galinių tribūnų apskritai nėra, kiton įsiterpia maniežo sarkofagas, žodžiu, įspūdis toks, tarsi atskiri stadiono elementai būtų be jokio plano sumesti į vieną krūvą. Žinoma, tiesa ir ta, kad ne mums braliukus kritikuoti – toks stadionas Lietuvoje būtų kone svajonės išsipildymas. Ir vietų jame bemaž 10 tūkstančių, ir stogas virš galvos yra, ir tribūnos arti aikštės, ir stadiono konstrukcija atrodo rimčiau, nei iš lengvų konstrukcijų surinkta LFF stadiono tribūna.

Aistrų sukūryje

Vis dėlto bene labiausiai nustebino tai, kad stadiono bare rinktinių varžybose buvo pardavinėjamas alus, kas pas mus jau atrodo visiškai neįsivaizduojama. Teoriškai jo neštis į tribūną gal ir nebuvo galima, tačiau apsauginiai į tai žiūrėjo gana liberaliai. Ir tai suprantama: na, nesustabdys juk pora žmonių kelių šimtų svetimšalių, bandančių su bokalais rankose prasibrauti į tribūną.

Du lietuviams skirti sektoriai rungtynių metu buvo pilnutėliai, o viso mūsų tautiečių stadione buvo mažne apie tūkstantį. Palaikymo bangos aikštės link ristis ėmė nuo pat rungtynių starto ir dalyvaujant toje triukšmingoje fiestoje sekti tai, kas darosi aikštėje, buvo ganėtinai sudėtinga. Vis dėlto nei palaikymas, nei išsrėbta alaus puta nesutrukdė pamatyti, kaip iš pradžių vienas, o po to ir kitas nesvetingas braliukas pasiuntė kamuolį į vartus ir nulėkė džiaugtis su savais gerbėjais. Negerai, ne pralaimėti čia atvažiavome...

Po rungtynių

Prieš pertrauką mūsiškių pelnytas įvartis įkvėpė optimizmo, tačiau optimizmas ir liko optimizmu: antrame kėlinyje įskaitinių įvarčių nebepamatėme (daugelis, įskaitant šių eilučių autorių, tribūnoje labai negražiai atsiliepė apie teisėją, neįskaičiusį lietuvių įmušto įvarčio dėl nuošalės; visgi, akademinio sąžiningumo dėlei turiu pastebėti, kad neturiu supratimo, buvo tame epizode nuošalė ar nebuvo) ir teko nuryti karčią pralaimėjimo piliulę. Kiek palūkėję, kol būsime išleisti iš stadiono, patraukėme senamiestin nuplauti šio kartėlio viena kita pinta alaus, o jau aiškiai su realybe nieko bendro nebeturintys šūksniai „šiandien Lietuva laimės“ sklaidėsi virš Dauguvos platybių...

Ryte, kramsnodamas pusryčių sumuštinį, mėginau bent bendrais bruožais prisiminti varžybų eigą. Be interneto pagalbos nepavyko ne tik iššifruoti įvarčio autoriaus, bet ir paaiškėjo, kad iš visos lietuvių sudėties įsidėmėjau lygiai tris žaidėjus: Stankevičių, Šerną ir Matulevičių... Visgi ilgai mąstyti apie atminties subtilybes nebebuvo kada ir netrukus autobusų uoste su kitais pavytusios ir siūbuojančios lietuvių Grand Armee likučiais ropštėmės į namo vežančią transporto priemonę ir per saulės nutviekstus Latvijos laukus patraukėme Vilniaus link.