Jaunimo godos

Vasaros vidurys groundhoppingui, žinia, nėra pats geriausias laikas: Lietuvos klubai šiuo metu išeina tradicinių atostogų, o nuo visiškos futbolinės abstinencijos Vilniuje gelbsti tik europinės „Žalgirio“ batalijos gimtajame Lokomotyvo stadione. Tiesa, šią vasarą situaciją pataisė Europos jaunimo (U19) čempionatas, kuriame šeimininkų teisėmis dalyvavo ir mūsų šalies rinktinė. Progos pamatyti Lietuvos futbolininkus (tegu ir jaunimą) Europos čempionato finaliniame etape praleisti nebuvo galima, tad penktadienį nusprendėme apsilankyti rungtynėse su portugalais (važiuoti iš Vilniaus į Kauną žiūrėti portugalų atrodo kiek ironiška, bet tiek jau to).

Pakeliui į stadioną

Į Kaune vykusias rungtynes susiruošėme penkiese ir, nors „Pagieža“ iš pradžių atrodė kiek nustebusi, kad jos dvidešimtuosius metus skaičiuojančioms lingėms patikime tokį svorį, netrukus jau lėkėme Žaliakalnio kryptimi greičiu, kuris būtų daręs garbę net ir skrajojančiam suomiui Paavo Nurmi. Sporto gatvėje inkarą išmetėme likus dar pusantros valandos iki mačo ir kuriam laikui prisiglaudėme pirmajame Kauno kooperatyve „Kregždutė“. Portalo b6.lt vyriausiojo redaktoriaus white_pony išgirtų picų paragauti nepavyko (teta užu baro paaiškino, kad sugedo krosnis), tačiau Kijevo kotletas už devynis pem taipogi per daug nenuvylė.

Prieš rungtynes

Likus bemaž pusvalandžiui iki mačo pradžios patraukėme link stadiono (atradimas: brūkšininių kodų nuo internetu pirktų bilietų niekas nenuskaito, ir nusipirkęs vieną bilietą bei padaręs daug jo kopijų galėtum pravesti visą kuopą žmonių; nesakau, kad taip daryti reikia) ir ėmėme ieškoti vietos prisėsti. Vietos ant bilietų nenumeruotos, tad pirmajam kėliniui prisiglaudėme šoninės tribūnos pakraštyje, kur prieš nosį įkyriai painiojosi ne vietoje įbestas vėliavos stulpas, bet šiaip vaizdas į aikštę atrodė neblogas.

Lietuvos ir Portugalijos rinktinių rungtynės sutraukė bemaž pilną stadioną. O kaipgi kitaip: juk nepaisant apmaudaus pralaimėjimo olandams bei ne tokios apmaudžios nesėkmės mače su ispanais, mūsiškiai turėjo labai realius šansus patekti į pusfinalį. Tam tereikėjo smulkmenos: užmesti portugalams tris įvarčius (pvz. laimint rezultatu 6 – 3) ir tada jau melsti ispanų pergalės prieš olandus.

Portugalas ruošiasi mušti baudinį

Nepaisant šių vilčių bei gausaus žiūrovų būrio, atmosfera rungtynėse pasirodė itin vangi. Ką ir bekalbėti: net savo šalies himną sugiedoti bemaž visiems atrodė visiškai nereikalinga (tiesa, už kelių eilių vienišas portugalas sugiedojo savo himną be jokio pritarimo nuo iki; ryspektas jam už tai), o apie bandymą prisijungti prie skanduočių nebuvo net kalbos. Na, žinoma, daugeliui labai rūpėjo parodyti savo didelį išmanymą beigi neišsemiamas ironijos atsargas pirmą minutę imant visiems aplinkui aiškinti, kaip čia mūsiškiai viską negerai daro, tad apie kokį palaikymą jūs, ponai, dar kalbate?

Laisvų vietų buvo nedaug

Pirmą kėlinį prasikamavę mirusioje tribūnoje per pertrauką persikraustėme į A sektorių, kur rinkosi aktyvioji žiūrovų dalis. Na, žinoma, skanduočių repertuaras gal ir gana kuklus (tarp kitko, skanduotės apie tai, kaip įveiksim „šūdą raudoną“, vaikų rungtynėse sąžiningai nesuprantu), palaikymas gal ir ne toks, kaip per vyrų rinktinės rungtynes, o ir žmonių tribūnoje mažiau, tačiau vis galimybė pramankštinti nuo pat Mažeikių normaliai nenaudotas balso stygas. Tai, kaip įvykiai klostėsi aikštėje, gal ir pernelyg nedžiugino, tačiau paskutinį žodį jau per pridėtą laiką tarė bene ryškiausia šiame čempionate žaidusios lietuvių rinktinės žvaigždė Gratas Sirgėdas, tad nepaisant pralaimėjimo 4 – 2, skirstomės su šypsena veide ir daina lūpose. Kad ir ką sakytų statistika ar lentelės, šita rinktinė pirmenybėse tikrai nenuvylė.