2013 m. birželio 25 d., antradienis

Vileikos amfiteatras


Stadiono vaizdas

Naujoji Vilnia (bendrinėje kalboje dažnai žinoma Vileikos pavadinimu) dar prieš mažiau kaip 60 metų buvo atskiru miestu, tačiau 1957 m. buvo prijungta prie besiplečiančio Vilniaus. Nepaisant to, atskiras šio dabar tik rajono identitetas išliko iki šių dienų ir jei Pilaitės, Jeruzalės ar Žirmūnų gyventojas save dažniausiai identifikuoja su visu miestu, tai to paties tvirtai teigti apie Vileikos čiabuvį tikrai nesiryžčiau.


Prieš rungtynes
Futbolo pasaulyje Naująją Vilnią reprezentuoja 2002 m. įkurtas „Granito“ klubas, dar pernai užėmęs aukštą trečiąją vietą I lygos pirmenybėse. Deja, klubo viltis kilti dar aukščiau sudaužė finansinės problemos ir šiame sezone Naujosios Vilnios ekipa jau rungiasi tik II lygos Pietų zonoje. Negana to, sezono pradžioje „Granitas“ patyrė net šešis pralaimėjimus iš eilės ir tik septintajame ture išvykoje nugalėjo FBK Kauną ir pakilo iš turnyrinės lentelės dugno.

Rungtynių fragmentas
Apsilankymui Vileikoje pasirinkau rungtynes su kitu lygos autsaideriu: nei vieno taško iki šiol neiškovojusiu Jonavos „Fajetonu“. Karštą ketvirtadienio vakarą, pasikinkęs ištikimąją „Pagiežą“, nuriedėjau iki Pergalės gatvės ir nužingsniavęs dar keliasdešimt metrų atsidūriau kiek neįprastoje vietoje, tarp bažnyčios ir psichiatrinės ligoninės įsikūrusiame stadione. Bene pirmą kartą gyvenime, norint papulti į futbolo rungtynes, tam teko pereiti bažnyčios šventorių...

Bažnyčios kaimynystėje
Pats stadionas, suprantama, nėra modernus, o ir vejos tobula nepavadinsi. Tribūnų stadione nėra, o jas atstoti turėtų keli aplink aikštę pastatyti suoliukai. Vis dėlto visiems norintiems jų kiek mažoka, tad teko rinktis prašmatnią ložę tiesiog ant žolės. Laimė, Vileikos stadionas įsikūręs savotiškame amfiteatre ir iš trijų pusių yra supamas kelių metrų aukščio šlaito, tad vaizdas sėdint ant jo matyt net geresnis nei įsitaisius ant aikštės lygyje įrengto suoliuko. Pačias rungtynes stebėjo kelios dešimtys futbolo mėgėjų, stadiono pakraščiu praslinkdavo ir vienas kitas atsitiktinis praeivis. Apie jokį palaikymą nebuvo net kalbos: net po „Granito“ įvarčių daugeliui rodėsi svarbiau įsimesti į nasrus saulėgrąžų nei paskatinti žaidėjus plojimais.

O štai tai, kas dėjosi aikštėje, tikrai nenuvylė. Pats futbolas gal ir nebuvo labai aukšto lygio, tačiau nuo rungtynių pradžios iniciatyvą savo rankose turėję šeimininkai surengė ne vieną gražią ataką, o du iš trijų įvarčių būtų papuošę ir A lygos rungtynes. Ne mažiau svarbu ir tai, kad rungtynės vyko itin korektiškai. Taip, kietokų pražangų gal ir pasitaikė, tačiau abiejų komandų žaidėjai nesileido į jokias nereikalingas emocijas ar ginčus ir užsiėmė tiesioginiu savo darbu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą