Sardinijos tremtiniai

Stadiono vaizdas

Šiaurės rytų Italijoje įsikūręs Triesto miestas negali pasigirti itin giliomis futbolo tradicijomis. Vietinis U. S. Triestina Calcio klubas dar gūdžiais 1948 m. užėmė antrąją vietą Italijos čempionate, tačiau šiais laikais Friulio-Venecijos Džulijos regiono vėliavą neša „zebriukai“ iš kaimyninės Udinės, o Triesto gyventojai ilgą laiką galėjo mėgautis tik regioninių lygų futbolu.

Vis dėlto šio sezono pabaigoje į šį miestą kiek netikėtai grįžo ir Serie A. Dėl saugumo reikalavimų neatitinkančio naujojo „Is Arenas“ stadiono Cagliari ekipa buvo priversta laikinai išsikelti iš gimtosios Sardinijos ir namų rungtynes žaisti už 800 kilometrų esančiame Triesto „Stadio Nereo Rocco“. Keliaudamas po Adrijos pakrantę gegužės 19 d. vakarą kaip sykis buvau numatęs praleisti Trieste, tad negalėjau praleisti progos apsilankyti Serie A 38 turo mače, kuriame formalūs aikštės šeimininkai žaidė su Lazio ekipa (įdomus sutapimas: pernai paskutiniajame Serie A ture taip pat stebėjau Lazio rungtynes, tiesa, tąsyk vykusias Romoje).

Centrinė tribūna

Svetimos komandos rungtynės Trieste didelio ažiotažo, suprantama, nekelia, tad gauti bilietą į rungtynes nebuvo jokių problemų. Likus porai valandų iki mačo nuvykau į pietinėje miesto dalyje įsikūrusį sporto kompleksą, kuriame greta pagrindinio Nereo Rocco stadiono dar yra vienas senesnis stadionas bei uždara Palatrieste sporto arena bei kasoje už 10 eurų nusipirkau bilietą į galinę tribūną (bilietas į šoninę kainuoja dvigubai daugiau). Senjorui už langelio tarsi ir užsiminiau, kad mieliau sėdėčiau Lazio sirgalių tribūnoje, tačiau šis man visgi išrašė bilietą į Curva Furlan, kurioje rinkosi tiek iš Sardinijos atvykę fanai, tiek ir vietiniai žiūrovai.

Tolumoje matosi Lazio fanai

Daugiau nei 30 tūkstančių žmonių talpinantis stadionas rungtynių metu buvo apytuštis. Viena iš šoninių tribūnų apskritai buvo uždaryta, o ir kitos nelūžo nuo žiūrovų: Cagliari ultrų buvo, iš akies sprendžiant, koks pusšimtis, priešingoje stadiono pusėje susispietė keli šimtai Lazio aistruolių, o bendras futbolo mėgėjų skaičius stadione, manau, neviršijo 3000. Įspūdį paliko apsauga: lietsargį po tam tikrų dvejonių, kaip nepavojingam „anglui“ įsinešti leido, o štai žiebtuvėlį teko pasiųsti į kartoninę atliekų dėžę.

Po Cagliari įvarčio

Rungtynių atmosfera buvo savotiška: jei paprastai tribūnose būna dvi sirgalių grupės, tai čia jos susidarė trys. Cagliari ultros pasirodė pakankamai agresyvūs veikėjai ir nepaisant nedidelio skaičiaus ne tik palaikė savo komandą, bet ir įžeidinėjo viską kas tik buvo aplinkui (tiesą pasakius, pastarasis užsiėmimas jiems, atrodo, buvo net įdomesnis). Iš žaidėjų daugiausia dėmesio sulaukė buvęs Cagliari, o nūnai Lazio vartininkas Federico Marchetti, o nelabai teigiamą požiūrį į juos laikinai priglaudusį miestą atklydėliai iš Sardinijos išreiškė nuolat pasikartojančia „Trieste Trieste vaffanculo“ skanduote. Vietiniams tai, žinoma, nelabai patiko, bet bent jau stadione nuo žodžių ir gestų iki artimesnės pažinties pereita nebuvo.

Lazio sirgaliai ypatingo įspūdžio šiame mače nepaliko. Dėl milžiniškos kiekybinės persvaros jie kada panorėję galėjo nesunkiai nunešti bet kokį Cagliari kuriamą palaikymą, bet apskritai imant pasirodymas pasirodė vangokas. Tai galbūt susiję tiek su ne itin sėkmingu šiai komandai sezonu, tiek ir su blankiu vaizdu aikštėje. Itin didelės turnyrinės reikšmės neturėjusios rungtynės nebuvo itin kokybiškos ir stokojo efektingų epizodų, o vienintelį įvartį antrajame kėlinyje pelnė Cagliari saugas Daniele Dessena.

Po rungtynių

Pasibaigus stadione dar pažiūrėjau kaip Cagliari futbolininkai sirgaliams atidavė ne tik marškinėlius, bet ir šortus, o stotelėje tapau incidento tarp geros dešimties Cagliari sirgalių ir trijų Lazio spalvomis pasidabinusių vyrukų liudininku. Vienam Lazio gerbėjui ši pažintis baigėsi prakirstu antakiu, aiškintis aplinkybių atvyko karabinieriai, bet tuo metu kaip sykis atvažiavo autobusas, tad stebėti visko iki galo net ir norint nebebūtų buvę kada.