Šeštadienio dublis: po rudenišku sausio dangumi

Antrasis metų savaitgalis buvo kaip reta turtingas sportinėmis patirtimis – iš pradžių pats sudalyvavau viename sportiniame renginyje (būtent renginyje – varžybomis to nepavadinsi), o vėliau stebėjau dar tris. Sekmadienį netgi pavyko padaryti tai, ką ne visai sėkmingai bandžiau nuveikti dar vasarą – per vieną dieną sulakstyti į dvejas skirtinguose miestuose vykusias varžybas.

Bėgimo startas

Tačiau apie viską iš eilės, o savaitgalis šeštadienį prasidėjo jau 23-iąjį kartą vykusiu bėgimu „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtu Sausio 13-osios aukoms atminti. Tradicinis kiek daugiau nei 9 km bėgimas vyko tradicine trasa nuo Antakalnio kapinių per Žirmūnų tiltą, dešiniuoju Neries krantu iki Narbuto g. įkalnės ir vėliau Karoliniškių gatvėmis iki Televizijos bokšto, kur 1991 m. ir klostėsi svarbiausi bei dramatiškiausi lemtingosios nakties įvykiai.

Į starto vietą atvykau likus kiek daugiau nei valandai iki bėgimo pradžios. Registracijos procedūra šiame renginyje itin paprasta – priėjęs prie palapinės turi pasiimti dalyvio kortelę, kurią prie finišo galima iškeisti į atminimo medalį. Likus dvidešimčiai minučių iki starto ant Laisvės gynėjų kapų buvo padėta gėlių, pasakytos kelios trumpos kalbos ir lygiai vidurdienį kariai šautuvų salve paskelbė bėgimo startą.

Toli gražu ne žiemišku oru vykęs renginys sutraukė rekordinį dalyvių skaičių – Televizijos bokšto link bėgte pasileido 4200 įvairaus amžiaus (vyriausiajam bėgimo dalyviui – 83 metai) ir fizinio pasirengimo žmonių. Tokia dalyvių gausa siaurose Antakalnio gatvėse sukėlė tikrą kamštį ir žemyn Karių kapų gatve leistis teko einant pėsčiomis, o bėgti kiek laisviau pasidarė tik prie Žirmūnų tilto. Įveikus trasą laukė molinis atminimo medalis bei arbata (šios paragauti neteko – atsargos kareiviškuose virduliuose išseko prieš man sulaukiant savo eilės; paskutiniesiems finišavusiems, beje, nebeliko ir medalių, tačiau pranešėjas patikino, kad visi juos gaus). Įdomi detalė – medaliai šiemet atspausti su klaida – pagarbos bėgimas juose įvardintas „paguodos“ bėgimu.

Fabijoniškių stadione

Grįžęs namo bei persirengęs išskubėjau pažiūrėti, kaip sportuoja kiti: Fabijoniškių stadione vyko tradicinis „Snaigės“ (pavadinimas šių metų žiemą, skamba, sutikite, ironiškai) futbolo turnyras. Pagal tvarkaraštį 14 val. 20 min. numatytose rungtynėse turėjo žaisti „Žalgirio-3“ ir „Vingio“ komandos, tačiau atkulniavus iki stadiono ėmė kirbėti įtarimas, kad kažkas vyksta ne pagal planą: nei geltona, nei raudona į aikštę išbėgusių komandų aprangos niekaip nederėjo su tuo, ką turėtų dėvėti jaunieji žalgiriečiai. Netrukus paaiškėjo, kad dėl nežinomų priežasčių tvarkaraštis pasikeitė, o aikštėje susigrūmė Vilniaus FM atstovai bei praėjusią žiemą „Snaigės“ turnyre triumfavę MRU futbolininkai. Keliolika rungtynėse pasirodžiusių Pietų IV atstovų patraukė išėjimo linkui ir miniatiūrinėje stadiono tribūnoje rungtynių stebėti liko kokios dvi dešimtys žmonių, tarp kurių šmėžavo ir ilgametis Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.

Rungtynėms pasibaigus

Fabijoniškių stadionas (ar, tiksliau tariant, Fabijoniškių vidurinės mokyklos futbolo aikštė) yra pavyzdys to, kaip atrodys Lietuvos mokyklų stadionai tais laikais, kai gyvensime „kaip Švedijoje“. Vos prieš metus šis stadionas buvo rekonstruotas iš pagrindų: įrengta dirbtinė danga, apšvietimas, teritorija aptverta aukšta tinkline tvora. Sprendžiant pagal tai, kad vakarais iš aplinkinių gatvių galima nuolat matyti stadiono lempų pašvaistę, šis stadionas buvo reikalingas ir tuščias nestovi.

Rungtynėse gi MRU atstovai netruko įrodyti savo pranašumo prieš jaunuosius Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinius ir jau pirmajame kėlinyje pelnė tris sausus įvarčius, kurių vienas būtų papuošęs bet kokį futbolo mačą: iš daugiau nei 20 metrų Gedimino Paberžio paleista raketa nuo skersinio nusileido jau už niekuo savo komandai padėti negalėjusio vartininko nugaros. Antrajame kėlinyje po itin žioplos MRU vartininko klaidos Vilniaus FM atstovai sugebėjo sušvelninti rezultatą, tačiau galutinė MRU pergalė nekėlė abejonių. Rungtynės išsiskyrė ir tam tikra specifika: kėliniai vietoj įprastinių 45 minučių truko 40, pertrauka teužėmė 5 minutes, o keitimai vyko tarsi ledo ritulyje: nestabdant žaidimo. Pačių keitimų taip pat buvo labai daug, o pirmieji žaidėjai buvo pakeisti dar pirmoje pirmo kėlinio pusėje.