Arena žvelgiant nuo Akropolio |
Jau nuo praėjusių metų planuotai
išvykai į Kauno Žalgirio areną datą parinko Eurolygos Top 16 etapo burtai,
kauniečius suvedę į vieną grupę su senaisiais principiniais varžovais iš
Maskvos – CSKA komanda. Labiau klasikinio klubinio mačo Lietuvos padangėje
pamatyti neįmanoma, tad klausimas važiuoti ar ne net negalėjo kilti.
Šimtą kilometrų, skiriančių
sostinę ir Kauną, įveikti ilgai netrunka, tad suspėti į pusę aštuonių vakaro
ketvirtadienį prasidėjusį mačą nebuvo jokių problemų ir likus valandai iki
rungtynių jau prisiparkavome Akropolio aikštelėje. Laiptais žemyn, per tiltą –
ir mes prie arenos, į kurią jau traukia žmonių voros. Atmosferos gal ir
nepalyginsi su ta, kurią gali pajusti prie kelis kartus daugiau žmonių talpinančių
Anglijos futbolo stadionų, tačiau kad vyksta rimtas renginys abejonių nekyla.
Iki rungtynių dar pusvalandis |
Pati arena įspūdį paliko
teigiamą. Aš niekada nebuvau jos eksterjero gerbėjas ir labiau nei bet ką kitą
ji man visada priminė Kietaviškių šiltnamį, tačiau viduje viskas tvarkinga,
logiškai išdėstyta, pakankamai erdvu, bet tuo pačiu metu ir jauku. Viskas
korektiška ir su personalu: ir apsauginiai dirba sparčiai, ir vos spėjus
apsidairyti kur gi yra reikalingas sektorius prisistačiusi darbuotoja nukreipė
reikiama kryptimi.
Pipirų į ir taip aštrų rungtynių patiekalą
įbėrė pastarieji įvykiai Kryme. Lietuvoje dauguma žmonių ir taip besąlygiškai
palaiko Ukrainą ir šio palaikymo ženklų galima išvysti ir niekuo su ten
besiklostančia situacija nesusijusiuose renginiuose, o čia, Vladolfo Putlerio
daliniams užėmus gabalą kaimyninės šalies, į svečius atvyksta Rusijos armijos
komanda. Nenuostabu, kad buvo sumanyta pora ukrainiečių palaikymo akcijų:
žiūrovams buvo išdalinti Ukrainos vėliavos spalvų plakatai, kuriuos reikėjo
iškelti po to, kai bus baigtas giedoti Lietuvos himnas, o CSKA komandos
pristatymą Žalgirio sirgaliai kvietė pasitikti į aikštę atgręžus nugaras.
Netrūko ir individualaus Ukrainos palaikymo apraiškų: kas į mačą atėjo
ryšėdamas Ukrainos futbolo rinktinės šaliką ar vilkėdamas Andrijaus Ševčenkos
marškinėlius, kas atsinešė Ukrainos vėliavą, kas tiesiog mėlynos ir geltonos
spalvų balionėlius.
Tenka pastebėti, kad jei
iniciatyva po himno iškelti ukrainietiškų spalvų plakatus su angliškais
užrašais pavyko gana sklandžiai, tai bandymas CSKA pasitikti atgręžus į aikštę
nugaras nenusisekė. Galbūt sutrukdė arenos pranešėjas, labai jau nelaiku
pareiškęs „mes neatsuksime jiems nugarų“, galbūt žiūrovų tingumas (juk tam, kad
nusigręžti nuo aikštės, reiktų dar atplėšti užpakalį nuo kėdės), o gal
smalsumas (na negi nepažiūrėsi, kaip į aikštelę išbėga tokios žvaigždės kaip
Milošas Teodosičius ar Viktoras Chriapa).
Ukrainiečiai! Lietuva su Jumis! |
Nors mačas su CSKA ir labai
klasikinis, bet nesėkmės aikštelėje reikšmingai atsiliepė Žalgirio arenos
lankomumui ir penkiolika tūkstančių žiūrovų talpinančioje arenoje susirinko
apie dešimt tūkstančių sielų. Kokios dvi dešimtys tų sielų priklausė maskviečiams, kurie
stypsojo tolimajame arenos gale išsikabinę Rusijos imperijos spalvų vėliavą ir,
nutaikę tylesnį momentą, pamėgindavo priminti apie save skanduotėmis. Kauniečių
kuriamas palaikymas savo ruožtu pasirodė neblogas, tačiau objektyviai jį
įvertinti sunku: sėdėjome visiškai šalia aktyviųjų Žalgirio fanų sektoriaus,
tad jei skanduotės būtų nesigirdėjusios ten, tai jau reikštų visišką palaikymo
nebuvimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą