15 Sibiro derbio minučių

Po šios kelionės į Rusiją galiu pasakyti: tebūnie pašlovintas dirbtinis stadionų apšvietimas. Kazanėje tarsi švyturiai šviečiantys apšvietimo bokštai nuvedė mane prie teisingo stadiono, o štai Irkutske be jų apskritai nebūčiau sužinojęs, kad tądien vyksta kažkokios futbolo varžybos.

Tačiau apie viską iš eilės. O eilė tokia, kad šiemet nusprendžiau įgyvendinti jau kelerius metus brandintą svajonę aplankyti Baikalo ežerą, o vartais į jį yra būtent Irkutsko miestas. Nagrinėdamas kelionės planus žinoma, dirstelėjau ir į vietinių futbolo rungtynių tvarkaraštį, tačiau nieko gero jame nepamačiau: vietos komanda „Baikal“ mano apsilankymo metu žaisti namų rungtynių neturėjo. Nepaisant to, pirmosios mano dienos šiame Sibiro mieste vakare virš stadiono pamačiau labai jau charakteringą pašvaistę ir negalėjau neišsiaiškinti kas gi ten vyksta. Priartėjus prie stadiono pasigirdo ir skanduotės „Baikal Baikal“ – aha, vadinasi futbolas ir tas pats Irkutsko „Baikalas“.

Paskubomis apsukęs pusratį aplink stadioną radau atvirą įėjimą. Tiek apsauga, tiek policija atidžiai sekė įvykius aikštėje, o užkalbinus žmogų su liemene, iš visų požymių panašų į stiuardą, sekė maždaug sekančio turinio dialogas:

Bendras stadiono vaizdas

- O rungtynės jau seniai prasidėjo?

- Jūs kas, spauda? - (ant mano kaklo kybojo fotoaparatas)
- Ne, kokia ten spauda, turistas aš. Nežinojau kad futbolas vyksta, o įdomu būtų bent trumpai pasižiūrėti.
 - A, nu tai gerai, jei uždraustų daiktų neturi tai gal taip praeisi. Iš kur atvykai?
-  Iš Lietuvos.
 - Aha, kas čia, objektyvas... Gerai, eik, – greituoju būdu atlikęs kuprinės patikrą stiuardas pats nulėkė atgal į tribūną.

Atsidūręs tribūnoje supratau, ko jis taip skubinosi – rungtynės (kaip vėliau sužinojau – Rusijos taurės) tarp „Baikalo“ ir Tomsko „Tomo“ ėjo į pabaigą, o kas bus stipresnis buvo visiškai neaišku. Konteksto dėlei reiktų paminėti, kad tik šiais metais į antrą pagal pajėgumą Rusijos futbolo divizioną išlipęs „Baikal“ jame yra tarp autsaiderių, tuo tarpu dar ne taip seniai aukščiausioje lygoje besivaržęs Tomsko klubas yra vienas lyderių. Tad taurės mačas Irkutsko futbolo mėgėjams buvo gera proga įkąsti savo beveik kaimynams (tarp Tomsko ir Irkutsko viso labo kokie pusantro tūkstančio kilometrų, Sibiro masteliais ne taip jau ir toli). Centrinė „Trud“ stadiono tribūna buvo bene visiškai pilna (kitos, teisybės dėlei, apskritai uždarytos) ir, sulaukę manęs, futbolininkai aikštėje sukūrė tikrą spektaklį.

Stadiono gale - sporto rūmai

Man atėjus rezultatas buvo 1 – 1, tačiau 80 minutę sirgalius į euforiją pasiuntė Andrejus Maiboroda, po baudos smūgio grūste įgrūdęs kamuolį už vartų linijos. Euforija truko neilgai – po poros minučių įvarčiu greitą ataką užbaigė svečių saugas Piotras Nemovas, nudžiugindamas keturis ar penkis iš Tomsko atvykusius sirgalius. Ir kai jau atrodė, kad pratęsimas neišvengiamas, trečią teisėjo pridėto laiko minutę po chaotiškos „Baikal“ atakos kamuolys nukrito po koja Aleksejui Juščiukui, kuris stipriu smūgiu sušaudė varžovų vartininką ir pasiuntė Irkutsko komandą į kitą taurės etapą. Emocinis tokios pabaigos užtaisas buvo labai stiprus: man, švelniai tariant neturinčiam itin didelių sąsajų su Sibiro futbolu, tiesiog nevalingai norėjosi būti to dalimi ir džiaugtis su kaip vienas pakilusiais Irkutsko futbolo sirgaliais. Dėl to šis trumpas apsilankymas apšepusiame Irkutsko stadione įsiminė kur kas stipriau, nei kur kas labiau glamūrinės didžiųjų Rusijos klubų dvikovos aukščiausiame divizione.