Minsko arena |
Antroji diena Minske prasidėjo
ganėtinai anksti: jau aštuntą palikau hostelio patalpas ir išvažiavau apžiūrėti
Minsko įžymybių. Pirmiausia metro nuvažiavau iki garsiosios Minsko bibliotekos,
vėliau aplankiau nediduką Minsko senamiestį, Trejybės priemiestį, Ašarų salą,
kurioje yra memorialas Afganistane žuvusiems atminti, o galiausiai Nepriklausomybės
prospektu atžingsniavau iki pat stoties. Iš ten sėdau į priemiestinį traukinį
ir jau po keliolikos minučių išlipau Masiukovščinos stotelėje, nuo kurios ranka
paduoti iki Minsko arenos.
Nors į rungtynes atvykau
ankstokai, likus iki jų mažne valandai, fanų zonoje jau šurmuliavo nemažas
būrys sirgalių, dauguma kurių buvo latviai. Apskritai bene stipriausias įspūdis
iš Pasaulio čempionato ir buvo mūsų kaimynų antplūdis: Baltarusijos sostinėje
savo skaitlingumu be šeimininkų braliukai nusileido turbūt tik rusams, o tą
sekmadienio priešpietę Minsko arenos prieigos tiesiog raudonavo nuo latviškų
vėliavų, marškinėlių ir kepuraičių.
Žvelgiant iš tribūnos |
Telefoninio skambučio pagalba
išsiaiškinęs, kad likę bendrakeleiviai vis dar užsiima Minsko viešojo
transporto sistemos navigacija, pasidairęs po fanų zoną ir išsiurbčiojęs bokalą
baltarusiško alaus patraukiau į arenos vidų. Iš išorės Minsko arena savo taisyklinga
apvalia forma primena didžiulio šulinio rentinį ar kokį dujų rezervuarą, viduje
gi didžiausią įspūdį daro pačios salės dydis: 15 000 žiūrovų yra ganėtinai
solidu. Kitos gi erdvės pasirodė ne tokios jaukios kaip Čižovkoje, nors galbūt
tik pasirodė – tiesiog žmonių Minsko arenoje buvo daugiau ir dėl to vietos
atrodė mažiau.
Pertraukėlės metu valoma aikštė |
Į Latvijos ir Vokietijos
rinktinių susitikimą atėjo per 11 tūkstančių žiūrovų, tad ir atmosfera
nenuvylė. Latvijos rinktinė palaikymo sulaukė ne ką mažesnio, nei būtų turėjusi
Rygoje ir šūksniai „Latvija“ bei „Sarauj“ (latviškai tai reiškia daugmaž „Pirmyn“)
skambėjo bemaž be pertraukos, o po latvių įvarčių tribūnos tiesiog sprogdavo.
Deja, pergalei to neužteko – išvakarėse suomius įveikusi Latvijos rinktinė teoriškai
lyg ir silpnesniems vokiečiams tris kartus leido išsiveržti į priekį ir po
paskutiniojo praleisto įvarčio atsitiesti jau nebesugebėjo.
Po rungtynių autobusu grįžome iki
stoties, kur iki traukinio likusį laiką paskyrėme suvenyrų pirkimui, čeburekų
valgymui ir alaus gėrimui. Atgal į Lietuvą išriedėjo net dvi sukabintos
pilnutėlės PESOS, besidalinant įspūdžiais kelionė neprailgo ir netrukus jau
stoviniavome Vilniaus geležinkelio stoties perone laukdami, kol prieis eilė iki
pasienio patikrinimo ir gimtasis Vilnius priims atgal į savas gatves.
Video fragmentas (po latvių
įvarčio pirmojo kėlinio pabaigoje):
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą