2014 m. gegužės 6 d., antradienis

Kur bėga Lielupė, kur Dauguva teka

Sporto arena
Pirmosiomis gegužės dienomis basčiausi po Latviją ir kartu nepraleidau progos susipažinti su kaimyninės šalies vidaus futbolo virtuve. Du svarbiausius Rygos stadionus jau anksčiau buvau aplankęs žiūrėdamas Latvijos ir Lietuvos rinktinių tarpusavio rungtynes (regbio „Daugava“ stadione 2012 m. ir futbolo „Skonto“ stadione 2013 m.), tad šį kartą patraukliausiu variantu pagroundhoppinti tapo Jelgavoje vykusios rungtynės tarp vietos futbolininkų ir lietuviškosios Rygos „Daugava“ komandos, kurią treniruoja Arvydas Skrupskis ir kurios gretose žaidžia net šeši mūsų tautiečiai.

Ankstyvą gegužės pirmosios rytą autobusu iš Rygos išvažiavau į Duobelę, kur per porą valandų apžiūrėjau vietines įžymybes (šios iš esmės apsiriboja Livonijos ordino pilies griuvėsiais ir gražiai sutvarkyta centrine aikšte), o iš ten patraukiau į Jelgavą. Apsukęs garbės ratą aplink Francesco Rastrelli projektuotus Jelgavos rūmus ir nuo tilto pasižvalgęs į Lielupėje vykusias irklavimo varžybas patraukiau link šiaurinėje miesto dalyje, individualių namų apsuptyje įsikūrusio Žiemgalos olimpinio sporto komplekso.

Stadiono tribūnoje
Šis sporto centras Jelgavoje atidarytas 2010 m. ir, reikia pripažinti, įspūdį daro stiprų. Puikiai sutvarkyta aplinka, solidi, dengta ir erdvi stadiono tribūna, uždara sporto arena krepšiniui ar ledo rituliui, BMX dviračių trasa, paplūdimio tinklinio aikštelė ir dar bala žino kas. Tribūnos žiūrovams suręstos be gigantomanijos (stadionas talpina apie pusantro tūkstančio žiūrovų, sporto arena – iki poros tūkstančių), tačiau 60 000 gyventojų miestui tiek dažniausiai pakanka. Pakako ir šį kartą – nors protokolas fantazuoja apie 1200 žiūrovų, stadione buvo užimta tikrai mažiau nei pusė vietų. Tribūną stadionas, tiesa, teturi vieną – dėl to žiūrėti futbolą ten ne mažiau patogu, tačiau pasidairyti po pačią tribūną ir įvertinti kiek kurios komandos fanų yra susirinkę ir kaip jie ten atrodo jau kiek sunkiau. Iš futbolo žiūrovo pozicijos bene vienintelis minusas yra tas, kad stadionas yra naudojamas ir lengvosios atletikos varžyboms, tad aikštę nuo tribūnų skiria bėgimo takai. Taip pat poprasčiai atrodė ir aikštės veja – visgi mūsiško klimato sąlygomis dirbtinė danga futbolui tikrai pasiteisina.

Rungtynių fragmentas
Bilietas į rungtynes kainuoja humaniškus du eurus, o užlipus į tribūną pasitinka maršo garsai: centriniame sektoriuje įsitaisęs orkestras džiugina besirenkančius žiūrovus gyva muzika. Tačiau netrukus muzikantai pasišalino, o žiūrovų dėmesys nuo muzikos perėjo link futbolo – aikštėje pasirodė komandų žaidėjai. Jelgavos ir Daugavos komandoms šis sezonas klostosi skirtingai: jei pirmieji šiame Virsligos sezone užima tvirtų vidutiniokų poziciją, tai rygiečiai kol kas tėra sukrapštę vos tašką ir velkasi turnyrinės lentelės dugne.

Rungtynes aktyviau pradėjo svečiai iš sostinės, kurių gretose jau nuo starto žaidė tokie Lietuvos futbolo gerbėjams puikiai pažįstami žaidėjai kaip Aurimas Kučys, Giedrius Tomkevičius ar Valdemaras Borovskis. Vis dėlto pirmajame kėlinyje įvarčių nei viena komanda nepasiekė, o antrajame žvarbaus vėjo košiamus žiūrovus viena po kitos ėmė šildyti vos aštuoniolikos metų sulaukusio Daugavos vartininko Roberto Ozolo kliurkos, kurias šeimininkų futbolininkai nesigailėdami vertė įvarčiais. Labiausiai antrojo kėlinio įvarčių fiestoje sužibėjo Jelgavos gynėjas Marcis Ošs, pelnęs du įvarčius į varžovų vartus ir sykį nuginklavęs savo vartininką. Rungtynės baigėsi rezultatu 4 – 1 ir A. Skrupskio auklėtiniams teko nuryti dar vieną karčią nesėkmės piliulę.

Jelgavos briedis džiaugiasi įvarčiu
Atskiru žodžiu galima paminėti atmosferą. Jei kažkada, rašydamas apie Kėdainių Nevėžio krepšinio komandos aistruolius sakiau, kad jų palaikymas yra chaotiškas, tai Jelgavos futbolo aistruoliai „balagano“ sąvoką pakelia į jau visiškai kitą lygį. Net ir pačių aktyviųjų sirgalių sektoriaus skanduotės yra atliekamos tokiu pat darnumu, kaip daina „Pod krylom samoliota“ vienoje garsioje sovietinėje komedijoje, o pridėkite prie to bet kaip trankomą būgną, briedžiu apsirengusį klubo talismaną, bandantį užvedinėti likusią tribūnų dalį, spygaujančių vaikų (lyg ir Jelgavos vaikų komandos žaidėjai) būrį ir retkarčiais iš kurio nors kampo pasigirstantį „Jelgava čempion“ i bendras vaizdas bus maždaug aiškus. Apie Daugava sirgalius daug pasakyti negaliu – faktas tik tas, kad jų buvo, nes tolimajame tribūnų gale mačiau mojuojamas mėlynai baltas vėliavas. Vis dėlto, kaip minėjau, stadiono konfigūracija neleidžia lengvai apžvelgti žiūrovų, o skanduočių garsus matyt tolyn nupūtė stiprus vėjas.

P. S. Vėjas buvo tikrai stiprus ir vienu metu net paskraidino kelis reklaminius stendus, nors vaizdas ir nebuvo toks efektingas kaip Hulle prieš porą savaičių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą