2014 m. lapkričio 8 d., šeštadienis

Geriausia išvyka

Stadionas žvelgiant nuo Titano kalno
Kažkada penktadieniškai postringaudamas viename Trakų gatvės bare pareiškiau, kad pati geriausia išvyka palaikyti Lietuvos rinktinės būtų į San Mariną – viena vertus keliaujant į šią nykštukinę valstybę labai patogu kartu susikomponuoti pažintinę kelionę po ją supančią Bel Paese, kita vertus pergalė prieš san mariniečius yra jei ne garantuota, tai bent jau netoli to. Likimas ir Europos čempionato atrankos burtai išgirdo mano samprotavimus ir pametėjo mūsų šalies rinktinei rungtynes San Marine rugsėjo 8, kitą dieną po Formulės etapo Monzoje.


Kelionė iš Komo į San Mariną nepasirodė tokia jau paprasta kaip būtų galima įsivaizduoti, juolab kad norėjosi nuvykti pakankamai anksti ir įgyvendinti kultūrinę šalies pažinimo programą. Garbiam skaitytojui priminsiu, kad nors San Marinas ir mažas (pagal plotą jį galėtume palyginti su Verkių arba Antakalnio seniūnijomis Vilniuje), bet susideda iš devynių savivaldybių, o nacionalinis stadionas įsikūręs yra ne sostinėje, o Serravale mieste. Kadangi rungtynės baigiasi vėlai, kai viešasis transportas jau nebekursuoja, apsistoti nusprendžiau tegu ir ne pačiame pigiausiame, tačiau pačioje Seravalėje, netoli stadiono esančiame viešbutyje. Taigi, į laiko sąnaudas įtraukti teko ne tik kelionę iki šios šalies, bet ir keliones šalies viduje, tarp San Marino miesto bei Seravalės.

Pilis San Marine
Norint spėti į traukinį Milane, iš Komo stoties pajudėti teko pusę septynių ryto. Jau pirmasis traukinys vėlavo, tačiau Centrale spėjau persėsti į greitąją Freciarossa, kuri (beje, irgi vėluodama), nugabeno mane iki Riminio. Didžiausias Italijos kurortas yra savotiški vartai į San Mariną – pačioje mikrovalstybėje geležinkelių nėra, o artimiausia stambi stotis kaip sykis yra Riminyje.

Didžiausias Italijos kurortas kartu yra ir „iskonno russkije zemli“. Poilsiautojai nuo Volgos, Nevos ar Dono pakrančių yra tuntais užplūdę šį Adrijos pakrantės kampelį ir jau stotyje į akį krito tai, kad daugelis reklaminių skelbimų supaišyti kirilica. Susigundančių nuvykti į San Mariną taip pat netrūksta ir, išlipęs iš traukinio bei nuėjęs iki autobusų stotelės susidūriau su joje šurmuliuojančia mina. Nei italai, nei rusai nėra pačios tyliausios tautos, autobusų skaičius ir jų tvarkaraščio subtilybės nebuvo tokios jau aiškios, o bilietais prekiavusi signora tiek ant savo klientų, tiek ant autobuso vairuotojų rėkė ne blogiau nei kokia Nižnij Tagilio gastronomo mėsos skyriaus pardavėja.

Kad ir kaip ten būtų, įsikrapštyti į autobusą pavyko ir po nepilno pusvalandžio išsilaipinau Seravalėje, o įsiregistravęs viešbutyje patraukiau ir į San Marino miestą. Titano kalno viršūnėje įsikūręs miestas yra gal kiek per daug turistinis, tačiau gražus ir paliekantis stiprų įspūdį. Vien ko verti iš bet kurios gatvės atsiveriantys platūs vaizdai į aplinkines kalvas ar tolumoje tyvuliuojančią Adrijos jūrą.

Rungtynių startas
Keletą valandų pavaikščiojęs po šalies sostinę, grįžau į Seravalę ir, kiek pailsėjęs, patraukiau link stadiono. Netoli stadiono esančioje tavernoje jau būriavosi iš Lietuvos atvykę fanai, skystomis vorelėmis mačo vietos link traukė ir vietiniai. Išsiurbčiojęs butelioką Moretti tribūnos link patraukiau ir aš.

Iš anksto užsiregistravusiems Lietuvos sirgaliams bilietus į šį mačą dovanojo LFF – norint jį gauti kasoje tereikėjo parodyti asmens dokumentą. Po to sekė pažintis su san marinietiška apsauga. Nuo itališkos ši nesiskiria, tad prašmatnių žiebtuvėlių į stadioną ten nesineškite – juos vistiek reikės palikti prie įėjimo.

Tribūna
Nacionalinis San Marino stadionas oficialiai yra žinomas gana pretenzingu Stadio Olimpico vardu. Olimpines žaidynes rengti artimiausiu metu San Marinui vargu ar reikės, bet malonu matyti, kad jie tam pasiruošę. Kad ir kaip ten būtų, šioks nykštukinės valstybės stadionas vistiek yra geriau nei bet kas, ką turime Lietuvoje. Žiūrovams vietų Seravalėje yra per 6000 (taigi, daugiau nei LFF stadione), nuo kritulių susirinkusiuosius saugo stogas, o ir šiaip pats stadionas pakankamai jaukus. Vaizdą gadina tik bėgimo takai, bet ko norėti – stadionas juk ne futbolo, o olimpinis.

Šlaito ketvirta
Didelio anšlago rungtynės San Marine nesulaukė – jų pažiūrėti susirinko maždaug tūkstantis žmonių. Nors, žinoma, tai kas trisdešimtas san marinietis – Lietuvoje su panašia proporcija surinktume pilną Camp Nou dydžio stadioną. Į oficialius žiūrovų skaičius matyt nepateko ta grupuotė, kuri buvo įsikūrusi ant kalvos jau už stadiono ribų – štai dar viena paralelė su LFF stadionu ir tenykšte šlaito crew.

Rungtynės lietuviams susiklostė palyginti nesunkiai. Nors mūsiškiai turi karčios patirties mačuose su tokiais futbolo grandais kaip Farerų Salos arba Lichtenšteinas, San Marine jau penktą rungtynių minutę Deividas Matulevičius pasiuntė kamuolį į varžovų vartus, o kėlinio pabaigoje rezultatą padvigubino Arvydas Novikovas. Antroji mačo dalis buvo pakankamai nuobodi – lietuviams eiti į priekį nebebuvo gryno reikalo, o iš mėgėjų sudaryta šeimininkų rinktinė kažko išskirtinesnio padaryti paprasčiausiai nesugebėjo. Petraukos metu San Marino rinktinės mėgėjišką pobūdį pašiepti bandė ir pora eilių žemiau sėdėjęs vidutiniškai žymus komikas Mantas Katleris, kurio įtikinėjimus esą iš šeštojo varžovų komandos numerio jis tądien pirkęs suvenyrus gal ir dabar galima rasti futbolo.tv archyvuose.


Mačui pasibaigus dar apsilankėme kažkokioje Seravalės tratorijoje, kur atlapaširdžiai vietiniai labai norėjo pavaišinti svečius iš šiaurės degtine ir apsimainyti šalikais. Aš iš ten nusimuilinau gana anksti, bet sprendžiant iš specialiojo karo korespondento G. G. (vis dar tikiuosi sulaukti jo reportažo b6.lt portale) pasakojimų kitą dieną laukiant vėluojančio traukinio Riminio stotyje, vakaras su vietiniais gavosi nenuobodus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą