Stadionas žvelgiant nuo Titano kalno |
Kažkada penktadieniškai
postringaudamas viename Trakų gatvės bare pareiškiau, kad pati geriausia išvyka
palaikyti Lietuvos rinktinės būtų į San Mariną – viena vertus keliaujant į šią
nykštukinę valstybę labai patogu kartu susikomponuoti pažintinę kelionę po ją
supančią Bel Paese, kita vertus
pergalė prieš san mariniečius yra jei ne garantuota, tai bent jau netoli to.
Likimas ir Europos čempionato atrankos burtai išgirdo mano samprotavimus ir
pametėjo mūsų šalies rinktinei rungtynes San Marine rugsėjo 8, kitą dieną po
Formulės etapo Monzoje.
Kelionė iš Komo į San Mariną nepasirodė tokia
jau paprasta kaip būtų galima įsivaizduoti, juolab kad norėjosi nuvykti
pakankamai anksti ir įgyvendinti kultūrinę šalies pažinimo programą. Garbiam
skaitytojui priminsiu, kad nors San Marinas ir mažas (pagal plotą jį galėtume
palyginti su Verkių arba Antakalnio seniūnijomis Vilniuje), bet susideda iš
devynių savivaldybių, o nacionalinis stadionas įsikūręs yra ne sostinėje, o
Serravale mieste. Kadangi rungtynės baigiasi vėlai, kai viešasis transportas
jau nebekursuoja, apsistoti nusprendžiau tegu ir ne pačiame pigiausiame, tačiau
pačioje Seravalėje, netoli stadiono esančiame viešbutyje. Taigi, į laiko sąnaudas įtraukti teko ne tik kelionę iki šios šalies, bet ir keliones šalies viduje, tarp San Marino miesto bei Seravalės.
Pilis San Marine |
Norint spėti į traukinį Milane,
iš Komo stoties pajudėti teko pusę septynių ryto. Jau pirmasis traukinys
vėlavo, tačiau Centrale spėjau persėsti į greitąją Freciarossa, kuri (beje,
irgi vėluodama), nugabeno mane iki Riminio. Didžiausias Italijos kurortas yra
savotiški vartai į San Mariną – pačioje mikrovalstybėje geležinkelių nėra, o
artimiausia stambi stotis kaip sykis yra Riminyje.
Didžiausias Italijos kurortas
kartu yra ir „iskonno russkije zemli“. Poilsiautojai nuo Volgos, Nevos ar Dono
pakrančių yra tuntais užplūdę šį Adrijos pakrantės kampelį ir jau stotyje į akį
krito tai, kad daugelis reklaminių skelbimų supaišyti kirilica. Susigundančių
nuvykti į San Mariną taip pat netrūksta ir, išlipęs iš traukinio bei nuėjęs iki
autobusų stotelės susidūriau su joje šurmuliuojančia mina. Nei italai, nei rusai
nėra pačios tyliausios tautos, autobusų skaičius ir jų tvarkaraščio subtilybės
nebuvo tokios jau aiškios, o bilietais prekiavusi signora tiek ant savo
klientų, tiek ant autobuso vairuotojų rėkė ne blogiau nei kokia Nižnij Tagilio
gastronomo mėsos skyriaus pardavėja.
Kad ir kaip ten būtų,
įsikrapštyti į autobusą pavyko ir po nepilno pusvalandžio išsilaipinau
Seravalėje, o įsiregistravęs viešbutyje patraukiau ir į San Marino miestą.
Titano kalno viršūnėje įsikūręs miestas yra gal kiek per daug turistinis,
tačiau gražus ir paliekantis stiprų įspūdį. Vien ko verti iš bet kurios gatvės
atsiveriantys platūs vaizdai į aplinkines kalvas ar tolumoje tyvuliuojančią
Adrijos jūrą.
Rungtynių startas |
Keletą valandų pavaikščiojęs po
šalies sostinę, grįžau į Seravalę ir, kiek pailsėjęs, patraukiau link stadiono.
Netoli stadiono esančioje tavernoje jau būriavosi iš Lietuvos atvykę fanai,
skystomis vorelėmis mačo vietos link traukė ir vietiniai. Išsiurbčiojęs
butelioką Moretti tribūnos link patraukiau ir aš.
Iš anksto užsiregistravusiems
Lietuvos sirgaliams bilietus į šį mačą dovanojo LFF – norint jį gauti kasoje
tereikėjo parodyti asmens dokumentą. Po to sekė pažintis su san marinietiška
apsauga. Nuo itališkos ši nesiskiria, tad prašmatnių žiebtuvėlių į stadioną ten
nesineškite – juos vistiek reikės palikti prie įėjimo.
Tribūna |
Nacionalinis San Marino stadionas
oficialiai yra žinomas gana pretenzingu Stadio Olimpico vardu. Olimpines
žaidynes rengti artimiausiu metu San Marinui vargu ar reikės, bet malonu
matyti, kad jie tam pasiruošę. Kad ir kaip ten būtų, šioks nykštukinės
valstybės stadionas vistiek yra geriau nei bet kas, ką turime Lietuvoje.
Žiūrovams vietų Seravalėje yra per 6000 (taigi, daugiau nei LFF stadione), nuo
kritulių susirinkusiuosius saugo stogas, o ir šiaip pats stadionas pakankamai
jaukus. Vaizdą gadina tik bėgimo takai, bet ko norėti – stadionas juk ne
futbolo, o olimpinis.
Šlaito ketvirta |
Didelio anšlago rungtynės San
Marine nesulaukė – jų pažiūrėti susirinko maždaug tūkstantis žmonių. Nors,
žinoma, tai kas trisdešimtas san marinietis – Lietuvoje su panašia proporcija surinktume
pilną Camp Nou dydžio stadioną. Į oficialius žiūrovų skaičius matyt nepateko ta
grupuotė, kuri buvo įsikūrusi ant kalvos jau už stadiono ribų – štai dar viena
paralelė su LFF stadionu ir tenykšte šlaito crew.
Rungtynės lietuviams susiklostė
palyginti nesunkiai. Nors mūsiškiai turi karčios patirties mačuose su tokiais
futbolo grandais kaip Farerų Salos arba Lichtenšteinas, San Marine jau penktą
rungtynių minutę Deividas Matulevičius pasiuntė kamuolį į varžovų vartus, o
kėlinio pabaigoje rezultatą padvigubino Arvydas Novikovas. Antroji mačo dalis
buvo pakankamai nuobodi – lietuviams eiti į priekį nebebuvo gryno reikalo, o iš
mėgėjų sudaryta šeimininkų rinktinė kažko išskirtinesnio padaryti
paprasčiausiai nesugebėjo. Petraukos metu San Marino rinktinės mėgėjišką pobūdį
pašiepti bandė ir pora eilių žemiau sėdėjęs vidutiniškai žymus komikas Mantas
Katleris, kurio įtikinėjimus esą iš šeštojo varžovų komandos numerio jis tądien pirkęs suvenyrus
gal ir dabar galima rasti futbolo.tv archyvuose.
Mačui pasibaigus dar apsilankėme
kažkokioje Seravalės tratorijoje, kur atlapaširdžiai vietiniai labai norėjo
pavaišinti svečius iš šiaurės degtine ir apsimainyti šalikais. Aš iš ten
nusimuilinau gana anksti, bet sprendžiant iš specialiojo karo korespondento G.
G. (vis dar tikiuosi sulaukti jo reportažo b6.lt portale) pasakojimų kitą dieną
laukiant vėluojančio traukinio Riminio stotyje, vakaras su vietiniais gavosi
nenuobodus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą