Pas Europos čempionus

Bendras vaizdas

Mintis aplankyti Stamford Bridge stadioną brendo jau seniai, tačiau į Chelsea šventovę išsiruošti pavyko tik šiemet. Atidėlioti šito reikalo nebebuvo galima: viena vertus norėjosi pamatyti dar nenukarūnuotus Europos čempionus (šie tokiais bus tik iki gegužės 25 d.), antra vertus žūtbūt magėjo išvysti mėlynus marškinėlius dar tebevilkintį Franką Lampardą. Nors pastaruoju metu pasirodė gandų, kad sutartis su juo bus pratęsta, net labai realu, kad su geriausiu visų laikų klubo žaidėju vasarą Chelsea atsisveikins.

Matthew Harding Stand prieš mačą

Chelsea yra vienas iš populiariausių Anglijos klubų, tad gauti bilietus į rungtynes užduotis buvo ne iš paprastųjų. Apie rungtynes su principiniais varžovais (tokiais kaip Manchester United ar Arsenal) neturint klubo nario kortelės galima pamiršti iš karto, tad vizitui Bridge‘e teko pasirinkti mačą su vienu kukliausių lygos klubų – Wigan Athletic. Bilietus visiems norintiems klubas į apyvartą paleido sausio 8 d. ryte ir nedelsdamas nei minutės nugriebiau vietas The Shed End tribūnoje. Chelsea rungtynės net Anglijoje yra vienos iš brangiausių – bene pigiausioje stadiono vietoje bilietas atsiėjo 52 svarus.

Rungtynių epizodas

Jei į Watfordo rungtynes Vicarage Roade atlėkėme kone pavėlavę, tai prie Stamford Bridge‘o atėjome gerokai per anksti. Išgėrę po pintą alaus greta stadiono esančiame pube, likus valandai iki rungtynių jau prasibrovėme pro turniketus. Kuprinę tikrinęs apsaugininkas pamatęs mano veidrodinį fotoaparatą pareiškė, kad jei jį išsitrauksiu, būsiu išmestas iš stadiono, tad iš pradžių elgiausi gana nedrąsiai; vėliau, tiesa, pamatęs DSLR‘ais bemojuojančius žmones kiek aprimau ir padariau keletą kadrų iš savo vietos.

Didelis ekranas stadiono kampe transliavo Tottenhamo ir Newcastle‘o mačą, tad laikas laukiant rungtynių neprailgo. Po truputį užsipildė bene visas stadionas: pagal oficialią statistiką mačą stebėjo 41562 žmonės.

Fulham Road po rungtynių

Pietinė The Shed End tribūna kažkada garsėjo kaip vieta, kur renkasi patys aktyviausi Chelsea sirgaliai. Šiais laikais hardcore fanai renkasi priešingame aikštės gale esančią Matthew Harding Stand, o Shedo kampas apskritai atiduotas svečių komandos fanams. Saujelė Wigano supporterių buvo susirinkę vos už kelių eilių nuo mūsų, tačiau per rungtynes jie pasigirdo gal vos porą kartų.

Misija „Pamatyti Lampardą“ buvo įvykdyta visu šimtu procentų. Lampsas ne tik žaidė, bet ir ryšėjo kapitono raištį, o ir pirmoji iš sirgalių gerklių prasiveržusi skanduotė (vėliau periodiškai pasikartodavusi kas keletą minučių) buvo „Super Frankie Lampard“.

West Stand iš lauko pusės

Jei Lampardas Stamford Bridge‘o tribūnose yra labai populiari figūra, tai du perdėm su Liverpool susiję ispanai tuo pasigirti negali. Fernando Torresas buvo nušvilptas per komandos pristatymą (vėliau žaidėjas „atkeršijo“ sirgaliams iššvaistydamas keletą neblogų progų), o Rafaelio Benitezo atžvilgiu buvo surėkta ne viena nelabai palanki skanduotė, kaip antai „We don‘t care about Rafa“ arba „Fat Spanish waiter“.

Peterio Osgoodo statula

Rungtynės prasidėjo kiek vangokai, tačiau pirmojo kėlinio viduryje Ramiresas smeigė įvartį į Ali Al Habsi vartus, o po pertraukos rezultatą padvigubino Edenas Hazardas. Viskas aišku? Nieko panašaus! Vos po poros minučių rezultatą sušvelnino Shaunas Maloney ir matyt ne vieno galvoje ėmė kirbėti rungtynių su Southamptonu bei Readingu scenarijus. Nervingas kamuolio stumdymas tęsėsi beveik iki rungtynių pabaigos, kol sirgalius į ekstazę pasiuntė pats Frankas Lampardas, pelnydamas savo 198 įvartį klubo gretose ir iki keturių priartėdamas prie visų laikų rekordininko Bobbu Tamblingo. Tašką mače padėjo debiutinį įvartį Premier lygoje pelnęs Marko Marinas.

Atmosferos pavadinti nebuvo galima nei stebuklinga, nei tragiška. Šioks toks palaikymas iš Chelsea fanų (ir pirmiausia iš Matthew Harding Stand) tęsėsi bemaž visas rungtynes, tačiau šoninės tribūnos į skanduotes įsijungdavo labai jau vangiai. Reikia manyti svarbesnėse rungtynėse su pajėgesniu varžovu gerklės būtų atvertos kur kas labiau.

Svečių komandos rūbinė

Po rungtynių dar kiek pasitriname po uždarytą Fulham Road, suryjame angliškų Fish and Chips (mane kamuoja vienas klausimas – jeigu TAI yra „medium“ porcija, tai kas tada yra „large“?) ir traukiame į centrą. Kažkokiame pube barmenas, pamatęs mano šaliką, pareiškia, kad „Chelsea is not allowed there“, bet nepaisant to įlieja mažiau nei tris svarus kainuojančio alaus, kuris susigurkšnoja net labai skaniai.

Chelsea rūbinėje

Kitą dieną laukė ekskursija po Stamford Bridge stadiono užkulisius bei klubo muziejų. Tokias ekskursijas siūlo visi top (o taip pat ir nelabai top) Anglijos klubai. Programa pakankamai standartinė: spaudos konferencijų salė, abiejų komandų persirengimo kambariai, tunelis, atsarginių suolelis (deja, neturėjau smeigtuko; būčiau padėjęs ant Benitezo kėdės), taip pat vaizdas iš antrojo The Shed End tribūnos aukšto.

Bobby Moore'o statula

Klubo muziejaus taisyklės neleidžia fotografuoti UEFA Čempionų lygos ir FA taurių (o už galimybę su jomis nusifotografuoti pačiam lupama net labai nekukli 10 svarų suma), tad tenka pasitenkinti ilgu žvilgsniu į šiuos pernykščius trofėjus. Ekranuose galima pažiūrėti daugelį įsimintiniausių klubui epizodų, pats muziejus gana neblogas ir informatyvus, tačiau mano nuomone per mažas. Viskam apžiūrėti užteko ne daugiau kaip pusvalandžio.

Stadiono vaizdas

Pakeliui į oro uostą dar spėjome užsukti prie Wembley stadiono. Tiesa, oras subjuro galutinai, ir per lietų ir vėją pasivaikščiojimas Wembley Way nebuvo itin malonus. „Dėl paukščiuko“ nufotografuoju Bobby Moore‘o statulą ir mintyse pažadu į šią futbolo katedrą sugrįžti rungtynėms. Bet tai jau ateities planai.