Aukštyn į šiaurę

Centrinė tribūna

Iš A lygos komandas turinčių ar turėjusių miestų Pakruojį drąsiai galime vadinti vienu egzotiškiausių. Vos per penkis tūkstančius gyventojų turintis ir jokiomis ypatingomis futbolo tradicijomis pasigirti negalintis šiaurės Lietuvos miestas į A lygą savo komandą prastūmė 2009 m. romangeito metu ir, nors pradžia nebuvo lengva, „Kruoja“ elitiniame divizione įsitvirtino taip, kad jau spėjo paragauti europinio futbolo, o šiemet pirmą kartą istorijoje pasidabino ir A lygos medaliais.

Geriausia išvyka

Stadionas žvelgiant nuo Titano kalno

Kažkada penktadieniškai postringaudamas viename Trakų gatvės bare pareiškiau, kad pati geriausia išvyka palaikyti Lietuvos rinktinės būtų į San Mariną – viena vertus keliaujant į šią nykštukinę valstybę labai patogu kartu susikomponuoti pažintinę kelionę po ją supančią Bel Paese, kita vertus pergalė prieš san mariniečius yra jei ne garantuota, tai bent jau netoli to. Likimas ir Europos čempionato atrankos burtai išgirdo mano samprotavimus ir pametėjo mūsų šalies rinktinei rungtynes San Marine rugsėjo 8, kitą dieną po Formulės etapo Monzoje.

Autodromo Nazionale di Monza: sekmadienis

Nakvynei Kome įsigudrinau išsirinkti hostelį lyg ir nelabai toli nuo centro esančiame, tačiau labai kalvotame regioniniame parke, pačiame vienos kalvos viršuje. Tai nebuvo labai patogu – iki stoties nuo jo kinkuoti reikėjo bene tris ketvirčius valandos, tad ir keltis sekmadienį teko gana anksti. Nusigauti iki trasos Monzoje šį sykį pasirinkau specialų autobusą. Šis, tiesa, irgi paleidžia gana toli nuo pačios trasos.

Autodromo nazionale di Monza. Šeštadienis

Parabolica

Jei pasirinkimą keliauti į Italiją nulėmė, visų pirma, šios šalies kultūra, istorija, gamta ir virtuvė, tai pasirinkimą kada keliauti į Italiją nulėmė sportiniai prioritetai ir, visų pirma, renginys, kiekvienais metais rugsėjo pradžioje vykstantis už keliolikos kilometrų į šiaurės rytus nuo Milano. Kalbu, žinoma, apie Italijos Grand Prix lenktynes garsiojoje Monzos trasoje, etapas kurioje yra tiesiog neatskiriamas Formulės 1 lenktynių atributas – tik sykį, 1980 m., Gran Premio d‘Italia buvo surengtas ne čia, o Imoloje.

Oh San Siro is never full

Stadio Giuseppe Meazza

Man ima kilti klausimas – ar vyksta Serie A rungtynės, kuriose nežaistų Romos Lazio? Trečius metus iš eilės atostogų maršrutai mane nuveda į Italiją, trečius metus iš eilės į kelionės maršrutą pavyksta įtraukti Serie A rungtynes ir trečius metus iš eilės tose rungtynėse stebiu būtent Biancocelesti žaidimą: užpernai Romoje žiūrėjau jų rungtynes su Milano Inter, pernai Trieste pataikiau į Lazio mačą su iš Sardinijos ištremtu Cagliari, šiemet gi Serie A sezono atidarymą pasitikau Milane, kur Lazio futbolininkai buvo atvykę susigrumti su raudojai juoda šio miesto komanda.

„Kas laimės, kas laimės“ arba „Trener chuilo“

Stadiono vaizdas

Antraja per išvyką į pajūrį aplankyta arena tapo Gargždų miesto stadionas, kur sekmadienio vidurdienį susitiko vietos „Banga“ ir Pakruojo „Kruoja“. Abiem komandoms šie metai mažų mažiausiai nenuobodūs: metų pradžioje dėl klubo išlikimo tikri negalėję būti pakruojiškiai dabar rimtai pretenduoja į A lygos medalius, o sezono starte nepramušama gynyba varžovus gąsdinę Gargždų futbolininkai kūlversčiais nusirito į turnyro lentelės dugną, įsigudrino pralaimėti net Alytaus „Dainavai“, o pastarosiomis savaitėmis dar ir atsidūrė pačiame korupcijos skandalo centre.

Saulė, lietus ir įvarčių lietus

Stadiono vaizdas

Ilgąjį Žolinių savaitgalį praleidau Lietuvos pajūryje, kur po šiokios tokios pertraukos aplankytų stadionų sąrašą pavyko papildyti dar dviem punktais. Pirmuoju iš šių punktų tapo Klaipėdos „Žalgirio“ stadionas, kuriame savo namų rungtynes žaidžia Lietuvos vicečempionas „Atlantas“.

10 už 10 arba nelabai įsimintinas bėgimas Vilniaus gatvėmis

Prieš startą

Galbūt dar vienu įrašu apie bėgimą rizikuoju užsitraukti tikrojo groundhoppingo mėgėjų nemalonę, tačiau kaip sporto įvykių metraštininkas negaliu ignoruoti renginių, kuriuose vienaip ar kitaip tenka dalyvauti. Juolab kai tokie renginiai proginiai ir vienkartiniai, kaip kad paskutinį birželio sekmadienį vykęs 10 km bėgimas 10 ES narių 10 metų narystės organizacijoje sukakčiai paminėti.

Pagrindiniu renginio organizatoriumi buvo Lenkijos ambasada, kiti renginio akcentai taip pat siejosi su pietvakariniais mūsų kaimynais: pagrindinis rėmėjas – PZU, Lenkijos ambasados (kartu su Lietuvos URM) simbolika ant proginių bėgimui skirtų marškinėlių, nemažai bėgikų, atvykusių iš Lietuvai artimesnių Lenkijos regionų, o taip pat Lenkijos ambasados atstovų, pasipuošusių maikėmis su kiek savotišku užrašu „Orzeł może“ (Erelis gali).

Apdovanojami vyrai...

Trasa buvo sudalinta į du ratus po 5 km. Prasidėjusi prie Baltojo tilto, ji ėjo Žvėryno link, pasisukiojo šio gatvėmis, per Žvėryno tiltą persikėlė į Goštauto gatvę ir šia grįžo iki starto vietos. Itin įdomia trasos nepavadinsi, ir Goštauto gatvėje, žinoma, atitverta tik viena eismo juosta (bėgti, kai šalia važiuoja mašinos, yra ne itin malonu), tačiau labai priekaištauti irgi tarsi ir nėra dėl ko. Prabėgom ir gerai.

Apskritai bėgimas Vilniuje dabar pakilime ir netgi toks ne itin didelio masto renginys sutraukė beveik 3000 dalyvių. Dalyvavo ir pakankamai ryškių žvaigždžių – tarp moterų greičiausia buvo Atėnų maratono rekordininkė Rasa Drazdauskaitė, o trečia liko turbūt garsiausia pastarojo dešimtmečio Lietuvos stajerė Živilė Balčiūnaitė. Tarp vyrų gi greičiausias buvo Justinas Beržanskis, pora sekundžių aplenkęs latvį Janį Girgensoną.

 

...ir moterys

Apskritai imant renginys nebuvo tas, kurį įsimintum ilgam (na, taip, primins jį medalis ir marškinėliai, tačiau iš esmės tik tiek), tačiau suorganizuotas tvarkingai (tik vandenį buteliukais dalint man regis nesąmonė), dešimtmečio ES sukaktį galima laikyti pažymėta ir šiaip smagu, kad tokie sportiniai reiškiniai įgauna vis daugiau masiškumo – dar prieš keletą metų tiek dalyvių ir Vilniaus maratonui būtų buvę kažkas tokio.

Viena diena Kaune

Lygiai prieš metus blaškiausi po Kauną ieškodamas Kauno „Spyrio“ komandos rungtynių, kurios, kaip maniau, turėjo vykti arba Vilijampolėje, arba Nacionalinės futbolo akademijos aikštėje. Tada viskas baigėsi tuo, kad pro stadiono tvorą žiūrėjau kažkokių mėgėjų komandų rungtynes, tačiau pagrindinė NFA aikštė pasidavė tik šiemet, Kauno derbio tarp „Stumbro“ ir „Spyrio“ metu.

Ir jei pernai I lygos rungtynės Kaune buvo priedėlis prie mačo Kazlų Rūdoje, tai šiais metais Neries žemupio link patraukiau dėl tarptautinio_tradicinio_kasmetinio_jau_antrus_metus_vykstančio Kauno maratono. Bėgimo varžybos yra pramoga subalansuota vyturiams - Kauno maratono bėgimas prasidėjo sekmadienį devintą ryto, tad iš namų išvažiavau apie šešias, o kiek po pusės aštuonių jau žingsniavau tiltu į Nemuno salą. Atsiėmęs numerį ir kiekvienam maratono bei pusmaratonio dalyviui išskiriamus marškinėlius kiek pasitrainiojau aplinkui, o vėliau, saugykloje pasidėjęs daiktus, iki starto šūvio (šį iš patrankos paleido disko metimo legenda Virgilijus Alekna) likusį laiką gindamasis nuo rytmečio žvarbos praleidau Akropolyje. Didelis prekybos centras prie starto masiniam bėgimui yra didelis ir riebus pliusas – nereikia sukti galvos dėl parkavimo bei jame yra tie papildomi tualetai, kurių visada trūksta prieš startą.

Bėgimo finišas prie Žalgirio arenos

Šiais metais Kauno maratono trasa nusidriekė dviejų Kauno upių pakrantėmis. Startavę prie Žalgirio arenos bėgikai keturis kilometrus risnojo Antano Juozapavičiaus prospektu iki pat a. a. Panemunės tilto, tuomet suko dešinėn, Nemuno pakrante lėkė iki Santakos parko, iš ten jau Neries pakrante aukštyn iki Varnių tilto bei atgal, per Senamiestį ir ta pačia Nemuno pakrante iki Nemuno salos. Čia pusmaratonio bėgikai jau galėjo džiaugtis sveikinimais ir matuotis medalį, o maratonininkams visą šitą procedūrą reikėjo pakartoti dar kartą.

Kauno maratonas kol kas nėra itin didelis bėgimo renginys: iš viso jame dalyvauti užsiregistravo apie 3000 žmonių, maratono distanciją bėgo kiek daugiau nei 200, pusmaratonio – per 700 bėgikų. Skaitlingiausia buvo vėliau prasidėjusi 10 km rungtis, kurioje savo jėgas išmėgino per 1000 dalyvių. Nedaug trasoje buvo ir žiūrovų – neskaitant starto bei finišo vietos Nemuno saloje, aktyviausi palaikytojai rinkosi prie Šančių baro „Svaigalai rūkalai“ („Šančių apynėlio“ palaikymo komanda, deja, nepasirodė), o daugelyje trasos vietų bėgikus priekaištingais žvilgsniais stebėjo tik gatvės pereiti  ir į turgų ar bažnyčią patekti negalinčios bobulytės.

Pati trasa daugelyje vietų gana siaura, tačiau po kelių kilometrų bėgikų gretos išsitęsė tiek, kad vieni kitiems ant kulnų nebelipome. Ženklesnių įkalnių neturinti trasa ir vėsus oras žadėjo gerus rezultatus ir bent jau šių eilučių autorius skųstis neturi kuo – valanda ir penkiasdešimt minučių toli gražu nėra įspūdingas rezultatas, tačiau, kaip ne kaip, tai septyniomis minutėmis greičiau, nei pavyko subėgti Rygoje.

NFA stadione

Baigęs bėgimą, padabintas atminimo medaliu ir Akropolyje sugraužęs bandelę išvažiavau į Žaliakalnį, kur lygiai vidurdienį prasidėjo futbolo mačas tarp „Stumbro“ ir „Spyrio“. Dėl K. Petrausko gatvės rekonstrukcijos automobilį teko palikti kiek atokiau ir kelis šimtus metrų paėjėti pėsčiomis. Prie stadiono pamačiau, kaip keli jaunuoliai į tribūną nusprendė patekti lipdami per tvorą. Sukirbėjo mintis, kad galbūt „Stumbro“ vadovybė už galimybę stebėti jų komandos rungtynes plėšia neprotingai dideles sumas? Nieko panašaus – įėjimas į rungtynes nemokamas, o nedidelė stadiono tribūna artipilnė. Be A lygos varžybų likusiame Kaune dviejų I lygoje pirmaujančių miesto komandų dvikova savo žiūrovą vis dėlto suranda.

Tribūnų simpatijos komandoms, iš akies sprendžiant, pasiskirstė maždaug po lygiai. „Stumbras“ pasirodė beturįs net ir kažkokią aktyvesnių sirgalių grupelę, kurie kartkartėmis stumbrų balsais užmaurodavo komandos pavadinimą. Pasirėdęs mėlynai baltu treningu turbūt atrodžiau kaip die hard „Stumbro“ fanatas, tačiau šiame Kauno derbyje akmenimis skirtingų pusių sirgaliai nesisvaido ir beisbolo lazdomis galvų netikrina, tad dėvėti aprangą, atsitiktinai sutampančią su vienos iš komandų spalvomis, yra pakankamai saugu.

Aikštėje, kaip ir dera lygos lyderių susitikimui, vyko atkakli kova, kurioje ryškesnio pranašumo neturėjo nei viena komanda. Nors progų buvo, įvarčių taip ir nepamatėme ir komandos išsiskyrė pasidalinusios po tašką. Beje, verta pažymėti, kad šiose Kauno ekipose žaidžia keli praeityje gerai žinomi futbolininkai – „Spyriui“ atstovauja Ignas Dedura ir Audrius Kšanavičius, „Stumbro“ gretose rungtyniauja 35 įvarčius 2012 m. sezone A lygoje pelnęs Artūras Rimkevičius. Net keista, kad šis, dar tik 31 metų sulaukęs futbolininkas, nerado vietos A lygoje – na juk nebūtų jis prastesnis už vieną veikėją, kažkokio pikto likimo pokšto dėka apsimetantį pagrindiniu Lietuvos čempionų komandos puolėju?

Verda regbio aistros

Futbolui pasibaigus palikti Žaliakalnio neskubėjau – Dariaus ir Girėno stadione vyko Europos regbio-7 čempionato A diviziono lemiamos kovos. Iki pusfinalio rungtynių turėjau kone valandą laiko, tačiau mintis užkąsti „Kregždutėje“ išsklaidė šią knaipę užėmę ir ilgiausią eilę prie baro sudarę ukrainiečių regbininkai, tad beliko kiek pavaikščioti po Ąžuolyną, o skrandį apgauti šokoladuku. Bala nematė, sėdėti tribūnoje daug energijos nereikia.

Septyniukių regbio rungtynės trunka du kėlinius po septynias minutes, tad vienas mačas užima vos daugiau kaip dvidešimt minučių ir per dvi dienas galima sužaisti visą dešimties komandų čempionatą. Sekmadienio popietę Dariaus ir Girėno stadione prasidėjo lemiamos turnyro kovos – pirmiausia pusfinaliai, vėliau rungtynės dėl devintos, septintos, penktos bei trečios vietos, na ir galiausiai, žinoma, finalas. Lietuva šiame čempionate turėjo net dvi rinktines, mat į turnyrą neatvyko jame turėjusios dalyvauti Olandijos ir Kroatijos rinktinės.

Pagrindinė Lietuvos komanda čempionate žaidė sėkmingai ir kartu su Lenkijos, Švedijos bei Kipro rinktinėmis pateko į pusfinalį. Pirmajame pusfinalio mače (prieš jį uodo intelekto pranešėja cypiančiu balsu pareiškė, kad pusfinalio rungtynės abiems komandoms yra labai svarbios, nes jų laimėtojai finale žais dėl pirmos vietos; Captain Obvious level 85) lenkai įveikė švedus, antrajame lietuviai nepaisant kiek neužtikrinto žaidimo antrajame kėlinyje išsaugojo mačo pradžioje susikurtą persvarą ir palaužė kipriotus. Ką gi, finalo lauksime su dvigubu nekantrumu.

Iki finalo susirinkusiems žiūrovams dar reikėjo išlaukti rungtynes, kuriose sprendėsi žemesnių vietų likimas. Trejose iš jų intrigos nebuvo – danai be gailesčio sudorojo Moldovos atstovus, žydai sutriuškino latvius, o ukrainiečiai aiškia persvara įveikė Lietuvos antrąją komandą. Tiesa, kai kuriems žiūrovams šie mačai buvo svarbesni ir už finalą – tribūnoje matėsi ir „Sarauj“ šūkaujančių latvių būrelis, ir, kas nustebino labiau, žydų sirgalių kuopelė, skanduojanti savo „Hej hej – Israel“.

Laimėjom!

Mačas dėl trečiosios vietos tapo puikiu užkandžiu prieš pagrindinį patiekalą – Kipro regbininkai po labai dramatiškos kovos paskutinėmis sekundėmis įveikė švedus. Lemiamos rungtynės (kuriose, skirtingai nuo likusių mačų, kėliniai truko ne po septynias, o po dešimt minučių) prasidėjo valstybių himnais. Giedojimo rungtyje geriau pasirodė svečiai, tačiau šeimininkai atsirevanšavo aikštėje. Rungtynės klostėsi labai permainingai, o kai jų pabaigoje lenkai ne tik išsiveržė į priekį, bet ir po lietuvių pražangos porai minučių įgijo kiekybinį pranašumą, atrodė, kad čempionų taurė Via Baltica iškeliaus į pietus. Vis dėlto paskutinį žodį čempionate tarė Jonas Mikalčius – jo įnešimas ir taiklus realizacijos smūgis išvedė lietuvius į priekį 22-17, o kažkuo atsakyti lenkai nebeturėjo laiko. Pergalė ir lietuviai už ją gavo ne tik šio čempionato laimėtojų taurę, tačiau ir kelialapį į elitinį „Grand Prix“ divizioną.

Po intensyvios sportinės dienos patraukiau namo, tačiau pakeliui dar spėjau pasiklysti kažkur miegamuosiuose Kauno rajonuose. Pagal žemėlapį Vilniaus link tikėjausi išvažiuoti Taikos prospektu, tačiau posūkį į jį pražiopsojau, o orientuodamasis pagal saulę nuvažiavau į priešingą pusę ir galiausiai magistralę pasiekiau pro Jonavos gatvę. Ką gi, užskaitysime tai kaip kultūrinę – pažintinę ekskursiją.

Video fragmentas iš finalinių regbio rungtynių (su lietuvių įvarčiu):

https://www.youtube.com/watch?v=0z24Xkj3yvA

Maudynės Lazdynuose

Prieš finalą

Futbolo ar kito atviroje erdvėje kultivuojamo sporto rungtynėms vykstant per stiprų lietų kartais juokais sakome, kad futbolininkai aikštėje žaidžia vandensvydį. Tačiau kaip atrodo tikras vandensvydis dažnai turime gana apytikrį suvokimą – tai sporto šaka, kurios pavadinimą žinome visi, tačiau matęs gyvai jį yra retas. Sporto varžybų tvarkaraščiuose pamatęs, kad Lazdynų baseine vyksta šios sporto šakos Baltijos taurės turnyras, lietingą pirmosios vasaros dienos rytą nusprendžiau išsiaiškinti vandens regbio (kaip jis buvo pavadintas jį sumąsčiusių škotų) subtilybes iš arčiau.

Sekmadienio ryte vien patekti į Lazdynus pasirodė ne taip jau ir paprasta: aplinkinėse gatvėse vyko dviračių lenktynės ir, apsukęs garbės ratą aplink rajoną, mašiną galiausiai palikau Loretos Asanavičiūtės gatvėje ir žemyn į Erfurto gatvę nusiridenau pėsčiomis. Pasilypėjęs į trečią aukštą atsidūriau tribūnoje ir, nusivalęs bemat aprasojusius akinius, galėjau apsidairyti po Vilniaus vandens sporto Meką.

Baseino interjeras

Lazdynų baseinas, tada vadintas Vandens sporto rūmais, iškilo 1980 m. Tai vienintelis 50 m ilgio baseinas sostinėje, turintis, be kita ko, ir 10 metrų aukščio šuolių į vandenį bokštą. Įpusėjęs ketvirtą gyvavimo dešimtmetį baseinas jau gerokai aptriušęs ir savo išvaizda vis dar atsiduoda sovietmečiu, tačiau sėkmingai tebetarnauja ir šiandieniniams plaukimo entuziastams.

Vilniuje vykusiame Baltijos taurės turnyre dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos rinktinės. Man atėjus į baseiną vandenyje dar mirko dėl trečiosios vietos kovojantys latviai ir ukrainiečiai, o palei kraštą lakstė ir intensyviai į švilpuką pūtė teisėjas. Netrukus supratau, kad trečiosios vietos likimą komandos aiškinasi svaidydamos penkių metrų baudinius. Tikslesni čia pasirodė ir pergalę šventė Ukrainos atstovai.

Netrukus latvius ir ukrainiečius baseine pakeitė lietuviai ir baltarusiai. Buvo sugroti valstybių himnai, sportininkai sušoko į vandenį ir finalinė kova prasidėjo. Vandensvydžio rungtynės trunka keturis kėlinius po aštuonias minutes, o baseine vienu metu tiurškiasi po septynis kiekvienos komandos žaidėjus, vienas kurių yra vartininkas. Šis skaičius kartkartėmis trumpam sumažėja, nes už bandymą paskandinti varžovą ar kitą agresijos aktą akylus teisėjas dvidešimčiai sekundžių vandensvydininką gali pašalinti iš baseino.

Uždarymo ceremonis

Finalo rungtynėse, kaip ir mače dėl trečiosios vietos, geriau sekėsi slavams. Lietuvos vandensvydininkai pirmavo tik rungtynių pradžioje, o vėliau geriausiu atveju sugebėdavo tik išlyginti rezultatą. Susitikimo pabaigoje baltarusiai atrodė šviežesni, sėkmingai tolimais perdavimais išvesdavo savo atstovus į atakai patogias pozicijas ir galiausiai šventė pergalę rezultatu 12 - 10. Rungtynėms pasibaigus dar įvyko trumpa uždarymo ceremonija, buvo įteikti apdovanojimai, vedantysis kažkokiu lietuvių, anglų ir rusų kalbų mišinio padėkojo dalyviams ir nedideliam būreliui žiūrovų (kurio pagrindą sudarė po savo mačo besiilsintys latvių vandensvydininkai) beliko skirstytis savais keliais.

Video fragmentas (su lietuvių įvarčiu):

https://www.youtube.com/watch?v=fj4N5HDsGs8

Vivat Academia

Anšlago rungtynės nesukėlė

Šiais metais LFF II lygos rungtynes sostinėje priimančių stadionų geografija kiek pasikeitė – iš sąrašo dingo man vis savo durų nenorintis atverti Fanų stadionas, o vietoj jo atsirado Fabijoniškių bei Vilniaus universiteto stadionai. Pirmajame lankiausi dar žiemą, o inspektuoti antrąjį ėmiausi paskutinę kalendorinio pavasario dieną, kai jame vyko rungtynės tarp „VU – Vilmestos“ ir Kėdainių „Nevėžio“ dublerių.

Bendras stadiono vaizdas

VU stadionas įsikūręs studentiškajame Saulėtekyje, prie pat troleibusų žiedo, tad, jei Rygos Daugava stadione pabodus žiūrėti į aikštę galima mėgautis trainspottingu, LFF arenoje – planespottingu, tai čia, matyt, trolleyspottingu. Žiūrėti futbolą irgi pakankamai patogu – iš aikštės šonų įrengtos dvi nedidelės tribūnos, dalis vietų pakišta po stogu. Tribūnas nuo aikštės skiria bėgimo takai, iš galų dar įtalpintas teniso kortas bei nedidelė dirbtinės dangos futbolo aikštelė. Negana to, skirtingai nei prestižiniame Estadio Municipale de Locomotivo, rungtynių rezultatą Saulėtekyje skelbia elektroninė švieslentė. Su ja, tiesa, savi stebuklai – komandoms sužaidus du kėlinius, ši rodė, kad eina ketvirtoji varžybų minutė. Gabūt VU Fizikos fakulteto studentai kuriame nors barake paslapčiomis sukūrė juodąją skylę, šios juk iškreipia laiką...

Mačui pasibaigus

Juodosios skylės, iškreipiančios ne tik laiką, bet ir erdvę, teoriją patvirtino ir įvykiai aikštėje. Na negali normaliomis žemiškomis sąlygomis dvi komandos taip prastai išnaudoti progų. Iki šio mačo visas penkerias šio sezono rungtynes laimėję šeimininkai vien per pirmą kėlinį turėjo įmušti kokius septynis įvarčius (o galėjo ir dar daugiau), svečiai atakavo gal kiek rečiau, bet taip atrodė nusiteikę verčiau kamuoliu išpliekti taikiai besiilsinčio troleibuso langus, o ne suvirpinti vartų tinklą. Galiausiai rungtynes išsprendė techniškai nepriekaištingas šeimininkų futbolininko smūgis galva į savų vartų devyniukę: 0 – 1 ir agurkų sostinės atstovai namo išsivežė tris taškus.

Žemesniuose divizionuose savito kolorito prideda puikiai girdimi trenerių pokalbiai su savo žaidėjais ne tik rungtynių, bet ir pertraukos metu, o kai dar vieną iš komandų treniruoja toks veikėjas kaip Rimantas Turskis... Iš visų „Misterio Lietuvos futbolas“ (čia jį taip kažkada praminė Jurijus Volochovas) tiradų vis dėlto įsimintiniausia buvo apie rikošetu atskriejusio kamuolio išjungtą savo žaidėją: „Būtų lochas įmušęs įvartį, nebūtų gavęs su kamuoliu į nosį. Dabar gavo į nosį ir – smegenų sukrėtimas“. Štai tokia, ponai, išmintis – mušti įvarčius sveika.

Nuo Starts iki Finišs arba 21 kilometras Rygos gatvėmis

Bėgti reikia iki čia

Praėjus vos porai savaičių nuo įdomios ir turiningos keturių dienų kelionės po Latviją vėl sėdau į šiaurės kryptimi riedantį TOKS autobusą. Šį kartą savaitgalinės išvykos tikslas labai aiškus: tai kasmetinis Rygos maratonas, į kurio pusmaratonio rungtį užsiregistravau dar spalio mėnesį. Pavasariop prie bokalo Šnekučio pradėti bėgiko karjerą Rygoje įkalbėti pavyko ir vieną gerą studijų laikų bičiulį, kuris Latvijos sostinėje susigundė nubėgti 10 km distanciją.

Į Rygą nuvykome penktadienį vakare, o šeštadienio rytą Rygos olimpiniame centre atsiėmėme varžybų dalyvių numerius. Likusi dienos dalis buvo visiškai laisva, tad kodėl gi nepagroundhoppinus. Galimybės pažiūrėti Latvijos futbolo čempionato rungtynes buvo dvi – Rygos Daugavos ir Ventspilio mačas Rygoje bei Jūrmalos ir Daugpilio Daugavos rungtynės Jūrmaloje. Ar bent aš taip maniau...

Futbolo nebus

Rygos Daugavos stadione buvau lankęsis anksčiau, tad įkalbėjau savo bendrakeleivį leistis į Jūrmalą. Apytuštėje „Double Coffee“ pažiūrėję du ledo ritulio rungtynių tarp Latvijos ir Rusijos kėlinius patraukėme į stotį ir išvažiavome į tolimajame Jūrmalos gale esančią Sluoką, kurioje yra įsikūręs Jūrmalos miesto stadionas. Po beveik valandos dardėjimo traukiniu Sluokos stotyje išsilaipinome likus keliolikai minučių iki numatomo rungtynių starto. Keli šimtai metrų sparčiu žingsniu, Skolas iela, tarp medžių jau šmėžuoja stadiono tribūna ir... Stop, kažkas čia ne taip. Virsliga, žinoma, ypatingu populiarumu pasigirti negali, bet stadiono tribūnoje nesimatė nei vieno žmogaus.

Priėjus arčiau paaiškėjo, kad ne tik tribūnos tuščios, bet ir vartų aikštėje nėra. Ką gi, futbolo panašu nebus. Slampinėjant aplink stadioną pavyko užtikti kažkokius personalo atstovus, kurių užklausus apie futbolą paaiškėjo, kad šis jei ir bus, tai geriausiu atveju rytoj, o šiandienines rungtynes tarsi ir atidėjo. Galvoje sušmėžavo prisiminimai apie krepšinio veteranų lygos mačą Ekinstoje, lygiai ketvirtą paplojome įsivaizduojamiems žaidėjams, padariau kelias stadiono (beje, atrodo jis visai neprastai) nuotraukas ir beliko traukti savais keliais. Jau grįžęs namo išsiaiškinau, kad Jūrmala ir Daugava savo mačą tą savaitgalį žaidė... Daugpilyje, tad arba labai apmaudžiai apsižioplinau, arba Latvijos čempionato organizatoriai paskutinę minutę išties padarė kažkokių pakeitimų tvarkaraštyje.

Kad kelionė į Jūrmalą nesigautų visiškai betikslė, dar nuėjome pasižvalgyti į jūros platybes, o po to traukiniu grįžome į Rygą. Pakeliui livescore pagalba (nusenusioje latvių „erkoje“ yra tai, ko į savo blizgančias Škodas ir Pesas niekaip nesugeba įdiegti LG – bevielis internetas) išsiaiškinome įvykius Utenoje ir traukiniui kertant Dauguvą jau galėjome džiaugtis trečiaja iš eilės Žalgirio taure.

Maratono laimėtojai

Kitą rytą keltis teko anksti – maratono bei pusmaratonio rungties starto šūvis nuaidėjo 8.30 val., o informacinis gidas starto vietoje rekomendavo būti likus valandai iki starto. Taip anksti eiti į Laprkičio 11-osios krantinę, žinoma, nebuvo jokio reikalo, bet likus pusvalandžiui jau trypinėjau šalia savo starto koridoriaus.

Skaitytojui galbūt kils klausimas kurių galų dėl bėgimo trenktis į Rygą. Išties, norint prabėgti pusmaratonio distanciją tą kuo puikiausiai galima padaryti ir Lietuvoje – balandžio pabaigoje vyko Kauno pusmaratonis, gegužę šią distanciją galima bėgti Trakuose bei Vilniuje. Vis dėlto Rygos maratonas yra kas kita – tai seniausias ir didžiausias Baltijos šalių maratonas, šiemet rengtas jau 24 kartą ir įvertintas Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos bronziniu ženkleliu. Šiais metais renginys sulaukė 23193 dalyvių iš 61 šalies (palyginimui Vilniaus maratone pernai vieną ar kitą distanciją bėgo apie 10000 žmonių). Tarp atstovaujamų šalių Rygoje Lietuva šiais metais buvo ketvirta (299 bėgikai), nusileidusi, žinoma, šeimininkams latviams (20176), o taip suomiams (356) ir estams (322).

10 km bėgimo startas

Renginys išties nenuvylė: Rygoje maratonas yra tikra miesto šventė su gera organizacija, šaunia atmosfera bei gausiu būriu žiūrovų. Prieš startą vedančiojo raginami dar „apšilome“ plodami rankomis bei dainuodami kažkokią latvišką dainą, o netrukus pokštelėjo šūvis ir visas dainas reikėjo užmiršti – prieš akis kam 21, o kam ir visų 42 km distancija. Pusės maratono trasa beveik visiškai sutapo su pirmuoju maratono distancijos ratu. Prasidėjusi greta Rygos pilies distancija pro Keltų terminalą ir Hanzos gatvę ėjo link Vantų tilto, vinguriavo Kipsalos gatvelėmis, vėliau per Vantų tiltą grįžo į dešinįjį Dauguvos krantą, apsuko kilpą Laisvės bulvaru ir galiausiai paskutinius septynis kilometrus tęsėsi ilgu liežuviu upės pakrante.

Pirmoji distancijos pusė buvo ganėtinai lengva – oras buvo kiek apniukęs, jėgų daug, bėgi sau patogiu tempu ir dar spėji pasidairyti į aplinkinius vaizdus. Vėliau gi šiltas oras ir už nugaros likę kilometrai ėmė jaustis, prie to prisidėjo ir tarp vienuolikto bei šešiolikto kilometro buvusi pati ilgiausia atkarpa be vandens punkto. Paskutinius porą kilometrų bandžiau dar „spustelėti“ (splitai rodo, kad nė velnio aš ten nepagreitėjau), įbėgęs į finišo tiesiąją žvilgteliu į laikrodį. Šis rodė, kad nuo starto eina 118 minutė – puiku, tikslas nubėgti greičiau, nei per dvi valandas, pasiektas.

Ant Vantų tilto

Po finišo ant kaklo užkabinamas atminimo medalis, į rankas įbrukamas maišelis su gaiviaisiais gėrimais, riešutais ir sausainiais ir lengva ristele pasileidau į hostelį, nusiprausti bei persirengti. Iš ten grįžau į trasą pasidairyti į 10 km bėgimą. Prieš šį vyko maratono nugalėtojų apdovanojimo ceremonija, kurią stebėti pasisekė iš vos kelių metrų atstumo. Klasikinę distanciją tarp vyrų laimėjo japonas Yu Chiba (2:13:43), tarp moterų – etiopė Tigist Teshome Ayanu (2:36:50). Abu šie laikai Rygoje yra rekordiniai.

Greičiausi dešimtukininkai

10 km distancijos startą stebėjau iš Dauguvos krantinės. Pasidyvijęs žmonėmis, kurie 10 km bėgime startuoja tarsi šimto metrų distancijoje (o taip pat tais, kurie bėgo už pavadėlio pasirišę pudelį – taip, buvo ir tokių) persikrausčiau ant Vantų tilto, kur netrukus šios distancijos lyderiai lenkė penktą valandą trasoje plušančius maratonininkus. Su kitais žiūrovais paplojome ir vieniems, ir kitiems, bet netrukus atėjo metas žingsniuoti link finišo ir pasitikti finišuojančius nugalėtojus.

Dalyvių skaičiumu gausiausios 5 km distancijos varžybų jau nebežiūrėjome. Iki autobuso liko standartiniai reikalai – pasimėgauti pinta Guinnesso, papietauti, susirinkti iš hostelio mantą ir turguje nupirkti lauktuvių rūkytą ešerį. Toliau - namo ir pagalvojau, kad kitais metais Rygoje gal ir nebėgsiu, tačiau šiemetinė patirtis buvo išties puiki.

Pabaigai - video filmuotas ant Vantų tilto:

https://www.youtube.com/watch?v=nZWci7AsGZU

Minsko šturmas: Sarauj, Latvija!

Minsko arena

Antroji diena Minske prasidėjo ganėtinai anksti: jau aštuntą palikau hostelio patalpas ir išvažiavau apžiūrėti Minsko įžymybių. Pirmiausia metro nuvažiavau iki garsiosios Minsko bibliotekos, vėliau aplankiau nediduką Minsko senamiestį, Trejybės priemiestį, Ašarų salą, kurioje yra memorialas Afganistane žuvusiems atminti, o galiausiai Nepriklausomybės prospektu atžingsniavau iki pat stoties. Iš ten sėdau į priemiestinį traukinį ir jau po keliolikos minučių išlipau Masiukovščinos stotelėje, nuo kurios ranka paduoti iki Minsko arenos.

Nors į rungtynes atvykau ankstokai, likus iki jų mažne valandai, fanų zonoje jau šurmuliavo nemažas būrys sirgalių, dauguma kurių buvo latviai. Apskritai bene stipriausias įspūdis iš Pasaulio čempionato ir buvo mūsų kaimynų antplūdis: Baltarusijos sostinėje savo skaitlingumu be šeimininkų braliukai nusileido turbūt tik rusams, o tą sekmadienio priešpietę Minsko arenos prieigos tiesiog raudonavo nuo latviškų vėliavų, marškinėlių ir kepuraičių.

Žvelgiant iš tribūnos

Telefoninio skambučio pagalba išsiaiškinęs, kad likę bendrakeleiviai vis dar užsiima Minsko viešojo transporto sistemos navigacija, pasidairęs po fanų zoną ir išsiurbčiojęs bokalą baltarusiško alaus patraukiau į arenos vidų. Iš išorės Minsko arena savo taisyklinga apvalia forma primena didžiulio šulinio rentinį ar kokį dujų rezervuarą, viduje gi didžiausią įspūdį daro pačios salės dydis: 15 000 žiūrovų yra ganėtinai solidu. Kitos gi erdvės pasirodė ne tokios jaukios kaip Čižovkoje, nors galbūt tik pasirodė – tiesiog žmonių Minsko arenoje buvo daugiau ir dėl to vietos atrodė mažiau.

Pertraukėlės metu valoma aikštė

Į Latvijos ir Vokietijos rinktinių susitikimą atėjo per 11 tūkstančių žiūrovų, tad ir atmosfera nenuvylė. Latvijos rinktinė palaikymo sulaukė ne ką mažesnio, nei būtų turėjusi Rygoje ir šūksniai „Latvija“ bei „Sarauj“ (latviškai tai reiškia daugmaž „Pirmyn“) skambėjo bemaž be pertraukos, o po latvių įvarčių tribūnos tiesiog sprogdavo. Deja, pergalei to neužteko – išvakarėse suomius įveikusi Latvijos rinktinė teoriškai lyg ir silpnesniems vokiečiams tris kartus leido išsiveržti į priekį ir po paskutiniojo praleisto įvarčio atsitiesti jau nebesugebėjo.

Po rungtynių autobusu grįžome iki stoties, kur iki traukinio likusį laiką paskyrėme suvenyrų pirkimui, čeburekų valgymui ir alaus gėrimui. Atgal į Lietuvą išriedėjo net dvi sukabintos pilnutėlės PESOS, besidalinant įspūdžiais kelionė neprailgo ir netrukus jau stoviniavome Vilniaus geležinkelio stoties perone laukdami, kol prieis eilė iki pasienio patikrinimo ir gimtasis Vilnius priims atgal į savas gatves.

Video fragmentas (po latvių įvarčio pirmojo kėlinio pabaigoje):

https://www.youtube.com/watch?v=buFrC4nWdUE

Minsko šturmas: tikslas - Čižovka

Dainius Zubrus visu gražumu

Kaimyninėje Baltarusijoje prasidėjus ledo ritulio pasaulio čempionatui, ši šalis atleido vizų režimo vadeles ir visiems pirmenybių žiūrovams leido laisvai įvažiuoti į Batkos tėvoniją. Paskatintas to, o taip pat galimybės pamatyti kad ir ne pačios įdomiausios sporto šakos, bet vis dėlto tikrą Pasaulio čempionatą, prisijungiau prie dar geros dešimtinės B6 atstovų, išsirengusių pasimėgauti Minsko koloritu. Dalis mobo į rytus patraukė dar penktadienį, mes gi vietas traukinyje užėmėmė šeštadienio ryte.

Porą šimtų kilometrų iki Minsko dvivagonė PESA nuzvimbė per dvi su puse valandos, o pakeliui baltarusių pasieniečiui dar padovanojome nuo Vilniuje vykusio čempionato užsilikusį popierinį hokėjisto šalmą. Po trumpos apžvalginės ekskursijos pasisveikinant su Nepriklausomybės aikštėje ant postamento užrioglintu Leninu ir aplankant porą vietinių kabokų atėjo metas traukti link savo hostelio, o nuo ten jau link arenos. Su nakvynės paieškomis, beje, gavosi nedidelis nesusipratimas: likus porai dienų iki išvykimo prieš du mėnesius užsakytas hostelis (vadinasi Easyflat) nudžiugino informuodamas, kad rezervacija nebuvo patvirtinta ir pasiūlė ieškotis vietos kitur. Vietų kitur rasti vis dėlto pavyko ir niekam iš šeštadieninių keliauninkų nakvoti parke ant suoliuko neprireikė.

Čižovkos arena

Pasaulio čempionatas vyksta dviejose naujose arenose: tik praėjusių metų pabaigoje atidarytoje 9500 žiūrovų talpinančioje Čižovkos arenoje pietrytinėje miesto dalyje ir Minsko arenoje, kuri miesto šiaurės vakaruose buvo atidaryta 2010 m. ir talpina net 15000 žmonių. Pirmąją dieną buvome numatę apsilankyti Pasaulio čempionų švedų mače su Danija Čižovkoje. Jau penktadienį ten besilankę bendrakeleiviai buvo perspėję, kad patikra prie įėjimo rimta bei gali susidaryti eilės, tad prie arenos verta nuvykti anksčiau. Ir išties – apsauginiams reikėjo ant stalo išdėti visus kišenėse buvusius daiktus, įjungti fotoaparatą, o pačiam praeiti pro metalo detektorių. Tokie patikros punktai buvo net du: pirmasis prie įėjimo į teritoriją, antrasis – įeinant į pačią areną.

Prieš rungtynes

Iš išorės arena atrodo gana futuristinė, primenanti Minsko pakraštyje nutūpusį ateivių erdvėlaivį. Viduje viskas labiau standartiška: modernu, tvarkinga, tačiau nieko labai įsimintino. Arenoje pakankamai daug taškų, kur galima gauti gaiviųjų gėrimų, alaus ar užkandžių, tad eilės prie jų net ir pertraukos metu buvo visai pakenčiamos. Tiesa, į pačią salę gėrimų ar maisto neštis nebuvo galima, tad nusipirktą bokalą reikėjo išsiurbčioti koridoriuje.

Švedai džiaugiasi. Danai nelabai

Rungtynes, anot oficialaus protokolo, stebėjo 4900 žmonių. Gali būti: arena sausakimša toli gražu nebuvo, tačiau ir tuščia jos nepavadinsi. Bilietų kainos taip pat pakankamai humaniškos - taupiausioji ledo ritulio mėgėjų dalis iš arenos palubių į pajėgiausias Pasaulio rinktines pasidairyti galėjo už 91 000 rublių (maždaug 23 litus). Šiame mače daugelis žiūrovų, panašu, buvo vietiniai: pagal vaizdus Minsko centre taip pat matėsi, kad atvykėliai iš Skandinavijos savo skaitlingumu kaip reikiant nusileido latviams, rusams ar slovakams. Vis dėlto kelios grupelės danų ir švedų tribūnose šmėžavo.

Rungtynių eiga labiau patenkinti turėjo būti pastarieji: Pasaulio čempionai be ypatingo vargo sutaršė savo kaimynus rezultatu 3 - 0. Po rungtynių išgriuvome į lietaus merkiamą Minską ir po ilgų diskusijų nusprendėme, kad ledo ritulio užteks, tad tolesnis veiksmas su šia sporto šaka susijęs nebebuvo. Nesigilinant į smulkmenas galima paminėti, kad per vakarą išsamiai aptartos autobusų sustojimo dispečerinėje stotyje subtilybės, skleidėsi kulinariniai gabumai, buvo rastas geriausias Minsko kabokas su puiku vaizdu, subtiliu interjeru ir neabejotinai gyva aplinka, netoli stoties organizuotas Maidanas, o vienas keliauninkas rado naują pašaukimą tramvajaus mašinisto profesijoje. Pirmas būsimosios linijos Stotis - Santariškės darbuotojas turbūt jau aiškus.

Kur bėga Lielupė, kur Dauguva teka

Sporto arena

Pirmosiomis gegužės dienomis basčiausi po Latviją ir kartu nepraleidau progos susipažinti su kaimyninės šalies vidaus futbolo virtuve. Du svarbiausius Rygos stadionus jau anksčiau buvau aplankęs žiūrėdamas Latvijos ir Lietuvos rinktinių tarpusavio rungtynes (regbio „Daugava“ stadione 2012 m. ir futbolo „Skonto“ stadione 2013 m.), tad šį kartą patraukliausiu variantu pagroundhoppinti tapo Jelgavoje vykusios rungtynės tarp vietos futbolininkų ir lietuviškosios Rygos „Daugava“ komandos, kurią treniruoja Arvydas Skrupskis ir kurios gretose žaidžia net šeši mūsų tautiečiai.

Ankstyvą gegužės pirmosios rytą autobusu iš Rygos išvažiavau į Duobelę, kur per porą valandų apžiūrėjau vietines įžymybes (šios iš esmės apsiriboja Livonijos ordino pilies griuvėsiais ir gražiai sutvarkyta centrine aikšte), o iš ten patraukiau į Jelgavą. Apsukęs garbės ratą aplink Francesco Rastrelli projektuotus Jelgavos rūmus ir nuo tilto pasižvalgęs į Lielupėje vykusias irklavimo varžybas patraukiau link šiaurinėje miesto dalyje, individualių namų apsuptyje įsikūrusio Žiemgalos olimpinio sporto komplekso.

Stadiono tribūnoje

Šis sporto centras Jelgavoje atidarytas 2010 m. ir, reikia pripažinti, įspūdį daro stiprų. Puikiai sutvarkyta aplinka, solidi, dengta ir erdvi stadiono tribūna, uždara sporto arena krepšiniui ar ledo rituliui, BMX dviračių trasa, paplūdimio tinklinio aikštelė ir dar bala žino kas. Tribūnos žiūrovams suręstos be gigantomanijos (stadionas talpina apie pusantro tūkstančio žiūrovų, sporto arena – iki poros tūkstančių), tačiau 60 000 gyventojų miestui tiek dažniausiai pakanka. Pakako ir šį kartą – nors protokolas fantazuoja apie 1200 žiūrovų, stadione buvo užimta tikrai mažiau nei pusė vietų. Tribūną stadionas, tiesa, teturi vieną – dėl to žiūrėti futbolą ten ne mažiau patogu, tačiau pasidairyti po pačią tribūną ir įvertinti kiek kurios komandos fanų yra susirinkę ir kaip jie ten atrodo jau kiek sunkiau. Iš futbolo žiūrovo pozicijos bene vienintelis minusas yra tas, kad stadionas yra naudojamas ir lengvosios atletikos varžyboms, tad aikštę nuo tribūnų skiria bėgimo takai. Taip pat poprasčiai atrodė ir aikštės veja – visgi mūsiško klimato sąlygomis dirbtinė danga futbolui tikrai pasiteisina.

Rungtynių fragmentas

Bilietas į rungtynes kainuoja humaniškus du eurus, o užlipus į tribūną pasitinka maršo garsai: centriniame sektoriuje įsitaisęs orkestras džiugina besirenkančius žiūrovus gyva muzika. Tačiau netrukus muzikantai pasišalino, o žiūrovų dėmesys nuo muzikos perėjo link futbolo – aikštėje pasirodė komandų žaidėjai. Jelgavos ir Daugavos komandoms šis sezonas klostosi skirtingai: jei pirmieji šiame Virsligos sezone užima tvirtų vidutiniokų poziciją, tai rygiečiai kol kas tėra sukrapštę vos tašką ir velkasi turnyrinės lentelės dugne.

Rungtynes aktyviau pradėjo svečiai iš sostinės, kurių gretose jau nuo starto žaidė tokie Lietuvos futbolo gerbėjams puikiai pažįstami žaidėjai kaip Aurimas Kučys, Giedrius Tomkevičius ar Valdemaras Borovskis. Vis dėlto pirmajame kėlinyje įvarčių nei viena komanda nepasiekė, o antrajame žvarbaus vėjo košiamus žiūrovus viena po kitos ėmė šildyti vos aštuoniolikos metų sulaukusio Daugavos vartininko Roberto Ozolo kliurkos, kurias šeimininkų futbolininkai nesigailėdami vertė įvarčiais. Labiausiai antrojo kėlinio įvarčių fiestoje sužibėjo Jelgavos gynėjas Marcis Ošs, pelnęs du įvarčius į varžovų vartus ir sykį nuginklavęs savo vartininką. Rungtynės baigėsi rezultatu 4 – 1 ir A. Skrupskio auklėtiniams teko nuryti dar vieną karčią nesėkmės piliulę.

Jelgavos briedis džiaugiasi įvarčiu

Atskiru žodžiu galima paminėti atmosferą. Jei kažkada, rašydamas apie Kėdainių Nevėžio krepšinio komandos aistruolius sakiau, kad jų palaikymas yra chaotiškas, tai Jelgavos futbolo aistruoliai „balagano“ sąvoką pakelia į jau visiškai kitą lygį. Net ir pačių aktyviųjų sirgalių sektoriaus skanduotės yra atliekamos tokiu pat darnumu, kaip daina „Pod krylom samoliota“ vienoje garsioje sovietinėje komedijoje, o pridėkite prie to bet kaip trankomą būgną, briedžiu apsirengusį klubo talismaną, bandantį užvedinėti likusią tribūnų dalį, spygaujančių vaikų (lyg ir Jelgavos vaikų komandos žaidėjai) būrį ir retkarčiais iš kurio nors kampo pasigirstantį „Jelgava čempion“ i bendras vaizdas bus maždaug aiškus. Apie Daugava sirgalius daug pasakyti negaliu – faktas tik tas, kad jų buvo, nes tolimajame tribūnų gale mačiau mojuojamas mėlynai baltas vėliavas. Vis dėlto, kaip minėjau, stadiono konfigūracija neleidžia lengvai apžvelgti žiūrovų, o skanduočių garsus matyt tolyn nupūtė stiprus vėjas.

P. S. Vėjas buvo tikrai stiprus ir vienu metu net paskraidino kelis reklaminius stendus, nors vaizdas ir nebuvo toks efektingas kaip Hulle prieš porą savaičių.

Chuliganų žaidimas gezų mieste

Centrinė tribūna

Kol Lietuvos sostinė balandžio pabaigoje savaitei buvo tapusi ledo ritulio miestu, kitur šalyje vyko ir kitų sporto šakų varžybos. Šeštadienį Šiauliuose atsisveikinimo su Europos nacijų taurės Antrojo diviziono A grupe rungtynes žaidė Lietuvos regbininkai. Po pralaimėjimo Kroatijoje pailgo kamuolio meistrai prarado viltis išlikti šioje grupėje ir paskutinis mačas su Šveicarijos rinktine ypatingos turnyrinės reikšmės nebeturėjo.

Rungtynės Šiauliuose prasidėjo 14 valandą, tad keliaujant su automobiliu buvo įmanoma sulakstyti į saulės, gezų ir golfų miestą bei iki Lietuvos rinktinės ledo ritulio rungtynių pradžios grįžti į Vilnių. Dešimtą ryto Fabijoniškių platumas palikęs mūsų penkių žmonių desantas po trijų valandų jau išsilaipino prie Šiaulių centrinio stadiono. Pagal tvarkaraštį ten nuo vidurdienio turėjusios šurmuliuoti regbio šventės nebuvo nė kvapo, vienintelė ne per toliausiai nuo stadiono esanti knaipė „Kablys“ pasitiko negrabia ranka užkeverziotu užrašu „Uždaryta“, tad neilgai pasistumdę po individualiais namais ir niūrokos išvaizdos bendrabučiais apstatytas stadiono apylinkes, patraukėme į pačią sporto šventovę. Įdomi detalė: prie kasos nurodyta, kad bilietas kainuoja 7 litus, sumokėti užtenka 5, o ant bilieto nurodyta, kad jis kainuoja net ir visą dešimtinę.

Vaizdas į aikštę

Apie keturis tūkstančius žiūrovų talpinantis Šiaulių Estadio Municipale prieš keletą metų buvo atnaujintas ir gali pasigirti gana nemaža centrine tribūna bei kita mažesne priešais. Centrinėje tribūnoje tūkstantis vietų įrengta po stogu, ir, nors saulėtą balandžio popietę to stogo nereikėjo, už tai stadionas gauna riebų pliusą. Galinių tribūnų nėra, o iš vienos pusės ikikrizinio gyvenamojo namo gyventojai futbolu mėgautis gali išsidrėbę savo butų balkonuose. Iš futbolo ar regbio žiūrėtojo perspektyvos didžiausias stadiono minusas yra aikštę nuo tribūnų skiriantys bėgimo takai. Šiauliuose jie, beje, optimizuoti ant jų įrengiant alaus palapinę.

Rungtynės prasidėjo labai tyliai grojamais nacionaliniais himnais ir antrą minutę šveicarų atliktu įnešimu, tačiau savo taškais netrukus atsakė ir lietuviai. Atkakliai vykusiose rungtynėse didesnio pranašumo neturėjo nei viena komanda: pirmą kėlinį lietuviai laimėjo 17 – 13, tačiau jau pirmąją antro kėlinio minutę po klaidos gynyboje leido varžovams įnešti kamuolį į savo zoną. Po šio epizodo rezultatas nesikeitė beveik iki rungtynių pabaigos, ir tik likus kelioms minutėms Mindaugo Norvaišo įnešimas ir po jo sekęs tikslus Dovydo Taujansko realizacijos smūgis leido Lietuvos komandai džiaugtis pergale rezultatu 24 – 18. Beje, realizacijos ir baudos smūgius komandoms tiksliai atlikti sekėsi sunkiai – galbūt prisitaikyti trukdė gana trumpi vartų virpstai.

 

Džiaugiamės pergale

Atmosfera tribūnose buvo gana vangi, o bandymai ją pagyvinti ne visada sėkmingi. Mačo pabaigoje nebeištvėręs Katulio apranga pasirėdęs bendrakeleivis (pavardė redakcijai žinoma) išrėžė ilgą paskaitą apie regbio palaikymo subtilybes nelaiku rėkauti ėmusiam, taip pat Katulio apranga pasirėdžiusiam ir viso mačo metu su skaidriaja besibičiuliavusiam kauniečiui (pavardė redakcijai nežinoma). Tiesa, švietėjiška misija, kaip dažnai tokiais atvejais būna, liko neįvertinta, o Kauno Katulis užėmė šventai individualistinę poziciją „kaip noriu, taip darau“.

Baigiamieji čempionato akordai

Po  rungtynių ilgai nedelsdami sušokome į automobilį ir išriedėjome Vilniaus link. Siemens arena pasitiko labai ilgomis, tačiau labai sparčiai judėjusiomis eilėmis, tad netrukus okupavome ne sau priklausančias vietas kampiniame sektoriuje. Kurį laiką atrodė, kad ten bilietų niekas nėra nusipirkęs, tačiau netrukus į jas sugužėjo visa vaikų ledo ritulio komanda, atsibeldusi bene iš Kaliningrado. Vis dėlto kažkaip tilpome ir persibazuoti į viršutinį aukštą neprireikė.

Paskutinės ledo ritulio čempionato rungtynės sutraukė bene pilną salę žiūrovų, tačiau skambiai uždaryti čempionato mūsiškiams nepavyko: nors lietuviai ir likvidavo kroatų turėtą dviejų įvarčių pranašumą, grubios klaidos trečiajame kėlinyje leido varžovams vėl išsiveržti į priekį ir iškovoti ne tik pergalę rezultatu 3 – 2, bet ir užimti antrąją vietą čempionate, lietuvius nustumiant iki trečiosios. Po rungtynių dar pažiūrėjome kaip apdovanojamos prizines vietas užėmusios komandos ir geriausi turnyro žaidėjai (beje, galite turėti savo nuomone, bet man regis nušvilpinėti komandą po rungtynių tik todėl, kad ta komanda yra lenkai, yra gana paika) ir išsiskirstėme po vakarinį Vilnių.

Kaip Kelmės ultros Žirmūnus ėmė

Kelmės tinklinio fanai

Ateinantis pavasaris reiškia ne tik futbolo sezono pradžią, bet ir įvairių uždarose patalpose kultivuojamų sporto šakų lemiamus sezono etapus. Ne išimtis ir tinklinis, kur paskutinį kovo penktadienį Vilniaus Tauro sporto mokyklos salėje vyko trečiosios Lietuvos tinklinio čempionato pusfinalio rungtynės tarp aikštelės šeimininkų „Flamingo Volley“ ir svečių iš Kelmės – „Antivio-Etovio“ tinklininkų.

Į Žirmūnų gilumoje užsiglaudusią sporto mokyklą atvykau likus kelioms minutėms iki rungtynių pradžios ir nustebau pamatęs, kad salės balkonas toli gražu ne tuščias – rungtynių pasižiūrėti susirinko gera šimtinė žiūrovų. Dar labiau nustebino keliolika Kelmės tinklinio „ultrasų“ su vėliavomis, geltonais marškinėliais, vuvuzelomis ir net baneriu „Sveiki atvykę į pragarą“ (matyt reikia suprasti, kad tą pragarą iš Kražantės pakrančių jie bando atsivežti ir prie Neries) bei piratiška vėliava su kaukole. Iš visko sprendžiant, bent jau dalis svečių komandą palaikiusios liaudies yra teisėti Kelmės rezidentai, o ne tik mokytis ar dirbti iš šio miesto  į Vilnių atvykę ir iš patriotizmo mažajai tėvynei salėje apsireiškę asmenys. Kaip ten bebūtų, smagu, kad kažkoks fanų judėjimas egzistuoja ne tik futbole ar krepšinyje, o nedidelėje salėje ta keliolikos rėksmingų žemaičių kompanija sukūrė gal ir chaotišką, bet vis dėlto labai apčiuopiamą palaikymą.

Bendras vaizdas

Aikštelėje didelės intrigos nebuvo. Per pirmus du serijos mačus Kelmėje „flamingai“ nesugebėjo laimėti nei vieno seto, ne geriau sostinės atstovams sekėsi ir namuose. Čempionų titulą ginatys kelmiškiai dideliam savo palaikytojų džiaugsmui neatleido vadelių ir, jei pirmasis setas dar buvo gana atkaklus, tai jau nuo antrojo vidurio buvo matyti, kad vilniečiai ir patys nelabai tiki savo galimybėmis perlaužti dvikovos eigą. Keli paskutiniai servai, kamuolys ant žemės ir svečiai iš Žemaitijos švenčia – jų komanda užsitikrino kelialapį į finalą, kuriame grumsis su taip pat lengvai pusfinalio barjerą įveikusiais Šiaulių „Elga – Master Idea – SM Dubysa“ (čia toks pilnas pavadinimas) tinklininkais.

Pabaigai - pora video fragmentų:

https://www.youtube.com/watch?v=tcDOtlqBCwM

https://www.youtube.com/watch?v=dH306IVvklw

Anglijos futbolo feniksas

Stadiono vaizdas

Kai saulelė vėl atkopdama ima budinti svietą, tai reiškia, kad atėjo metas krautis kuprinę ir traukti pasidairyti po futbolo tėvynę. Šį kartą kelionei į Angliją pasirinkau antrajį kovo savaitgalį, kuris, suklijuotas su Nepriklausomybės atkūrimo diena, leido pasidžiaugti keturiomis laisvomis dienomis iš eilės. Penktadienį popiet uždaręs ofiso Fabijoniškėse duris, po maždaug dešimties valandų jau beldžiausi į svetingus giminaitės namus Šiauriniame Londone.

Prieš vykstant į kelionę teko apsispręsti į kokias rungtynes nueiti. Tvarkaraštis leido pasirinkti tik vieną mačą šeštadienį ir, kiek pamąstęs, nusprendžiau spjauti į Premier lygos blizgesį ir pasirinkau League Two žaidžiančio Wimbledon rungtynes su York City. Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis: iš žemesniuose divizionuose rungtyniaujančių Anglijos klubų Wimbledon intrigavo labiausiai, visų pirma, žinoma, dėl savo sudėtingos ir skaudžios paskutiniojo dešimtmečio istorijos. Garbiajam skaitytojui priminsiu, kad senasis Wimbledon FC klubas 2003 m. buvo perkeltas į Milton Keynesą ir netrukus pervadintas į MK Dons, o tam aktyviai besipriešinę sirgaliai sukūrė naują klubą AFC Wimbledon, kuris, pradėjęs nuo devintojo Anglijos futbolo piramidės lygmens štai jau trečią sezoną žaidžia ketvirtajame pagal pajėgumą šalyje League Two divizione.

Centrinė tribūna

Savo namų rungtynes Wimbledon žaidžia ne Vimbldone, o už kelių mylių į vakarus esančiame Kingstone. Stadionu komanda nuo pat savo atkūrimo dalinasi su dar keliais divizionais žemiau rungtyniajančiu Kingstonian klubu. Į šį Londono pakraštį nusprendžiau vykti pakeliui apžiūrėdamas tapybiškąjį Ričmondą, o nuo šio iki Kingstono 40 minučių kračiausi autobusu. Trumpai pasidairęs po šio priemiesčio centrinę dalį ėmiausi ieškoti autobuso link stadiono (nuo stoties iki jo beveik du kilometrai tiesia linija). Galiausiai krypties teko klausti turizmo informacijos centre, bet ir ten dirbanti panelė bene 10 minučių ieškojo, koks autobusas tiktų šiuo atveju ir kur rasti jo stotelę. Matyt žiopli turistai būriais į Kingsmeadow stadioną netraukia.

Prie stadiono atvykau likus maždaug valandai iki rungtynių ir pirmiausia kasoje atsiėmiau internetu pirktą bilietą. Anksti atvykus į stadioną galima plika akimi pamatyti skirtumus tarp futbolo kultūros skirtingose šalyje: jei Lietuvoje tokiu metu stadionas dar būtų tuštutėlis, tai Anglijoje vos įmanoma prasibrauti į stadiono barą, o aplink stadioną pilna alų siurbčiojančių, mėsainius valgančių, programėles skaitančių ar šiaip draugų kompanijoje rungtynių laukiančių žmonių. Atsigaivinęs pinta Tetley‘s dar kiek paslampinėjau aplink stadioną ir netrukus patraukiau į vidų.

 

Po įvarčio

Kingsmeadow stadionas buvo pastatytas 1989 m. ir talpina kiek mažiau nei 5000 žiūrovų. Įdomu tai, kad sėdimos yra mažiau nei pusė vietų, o likusi stadiono dalis – tikros geros senamadiškos terasos. Į tokią stovimą vietą patekau ir aš. Beje, Anglijoje net ir ketvirtojo diviziono rungtynės nėra tokia jau pigi pramoga: už bilietą, įskaitant užsakymo mokestį, teko pakloti 17,50 svaro.

Į turnyrinės lentelės kaimynų dvikovą susirinko bemaž pilnas stadionas ir nustebino tai, kad net apie 600 sirgalių į šias rungtynes atvyko iš už 300 kilometrų esančio Jorko: šie užėmė pusę mažesniosios šoninės tribūnos ir kampą galinėje tribūnoje. Vis dėlto nepaisant artipilnių tribūnų atmosfera ypatingo įspūdžio nepaliko. Galbūt tiesiog per dideli buvo mano lūkesčiai (vis dėlto fanų atkurtas ir fanų valdomas klubas, atrodytų kad ko jau ko, bet palaikymo ir atsidavimo iš tribūnų neturėtų trūkti), o galbūt sirgalius į neviltį varo komandos nesugebėjimas jų pradžiuginti įvarčiais. Aplink girdėjosi ne vienas nepasitenkinimo komandos priekine linija balsas, o žvilgsnis į statistiką bambeklių žodžius tik patvirtina: Wimbledon šį sezoną vidutiniškai pelno mažiau nei po įvartį per rungtynes.

Terasoje

Mano stebėtose rungtynėse aikštės šeimininkams nepavyko sukrapštyti nė to vieno. Negana to, svečiai iš Jorko pirmojo kėlinio pabaigoje išsiveržė į priekį, o antrajame tik iššvaistę kelias puikias progas nesugebėjo dar labiau padidinti savo pranašumo, tad gerokai šventiškesnė nuotaika tą šiltą pavasario popietę buvo svečių sirgalių sektoriuose. Asmeninis pastebėjimas iš rungtynių – niekada nebuvau matęs tiek daug iš stadiono per tribūną išspirtų kamuolių. Jų skaičių pamečiau maždaug ties septyniais.

 

Stadiono pube

Po rungtynių užsukau į stadiono barą ir, kiek netikėtai, ten užkliuvau ilgesniam laikui. Dėmesį patraukė kelios iniciatyvos: iš pradžių sirgalių asociacijos atstovas agitavo aukoti pinigus, kurie būtų skiriami komandos sudėties stiprinimui („Nėra prasmės skųstis dėl prastos sudėties ir rezultatų – jei norite tai pakeisti, prisidėkite dabar!“ – gal ir logiška), vėliau scenoje apsireiškė vienas iš komandos žaidėjų, atsakė į kelis klausimus ir dar nusifotografavo su būriu rožine spalva apsirengusių moterų, o galiausiai, šioms iškilmėms pasibaigus, dideliame ekrane buvo paleista tiesioginė Sky Sports transliacija iš Stamford Bridge’o. Pasižiūrėjęs kaip Tottenham Hotspur futbolininkai eilinį kartą pralaimi aktyviai šaudydami sau į kojas, vakaro sutemose autobusu išjudėjau centrinio Londono link.

Mus vienija krepšinis ir politika

Arena žvelgiant nuo Akropolio

Jau nuo praėjusių metų planuotai išvykai į Kauno Žalgirio areną datą parinko Eurolygos Top 16 etapo burtai, kauniečius suvedę į vieną grupę su senaisiais principiniais varžovais iš Maskvos – CSKA komanda. Labiau klasikinio klubinio mačo Lietuvos padangėje pamatyti neįmanoma, tad klausimas važiuoti ar ne net negalėjo kilti.

Šimtą kilometrų, skiriančių sostinę ir Kauną, įveikti ilgai netrunka, tad suspėti į pusę aštuonių vakaro ketvirtadienį prasidėjusį mačą nebuvo jokių problemų ir likus valandai iki rungtynių jau prisiparkavome Akropolio aikštelėje. Laiptais žemyn, per tiltą – ir mes prie arenos, į kurią jau traukia žmonių voros. Atmosferos gal ir nepalyginsi su ta, kurią gali pajusti prie kelis kartus daugiau žmonių talpinančių Anglijos futbolo stadionų, tačiau kad vyksta rimtas renginys abejonių nekyla.

Iki rungtynių dar pusvalandis

Pati arena įspūdį paliko teigiamą. Aš niekada nebuvau jos eksterjero gerbėjas ir labiau nei bet ką kitą ji man visada priminė Kietaviškių šiltnamį, tačiau viduje viskas tvarkinga, logiškai išdėstyta, pakankamai erdvu, bet tuo pačiu metu ir jauku. Viskas korektiška ir su personalu: ir apsauginiai dirba sparčiai, ir vos spėjus apsidairyti kur gi yra reikalingas sektorius prisistačiusi darbuotoja nukreipė reikiama kryptimi.

Pipirų į ir taip aštrų rungtynių patiekalą įbėrė pastarieji įvykiai Kryme. Lietuvoje dauguma žmonių ir taip besąlygiškai palaiko Ukrainą ir šio palaikymo ženklų galima išvysti ir niekuo su ten besiklostančia situacija nesusijusiuose renginiuose, o čia, Vladolfo Putlerio daliniams užėmus gabalą kaimyninės šalies, į svečius atvyksta Rusijos armijos komanda. Nenuostabu, kad buvo sumanyta pora ukrainiečių palaikymo akcijų: žiūrovams buvo išdalinti Ukrainos vėliavos spalvų plakatai, kuriuos reikėjo iškelti po to, kai bus baigtas giedoti Lietuvos himnas, o CSKA komandos pristatymą Žalgirio sirgaliai kvietė pasitikti į aikštę atgręžus nugaras. Netrūko ir individualaus Ukrainos palaikymo apraiškų: kas į mačą atėjo ryšėdamas Ukrainos futbolo rinktinės šaliką ar vilkėdamas Andrijaus Ševčenkos marškinėlius, kas atsinešė Ukrainos vėliavą, kas tiesiog mėlynos ir geltonos spalvų balionėlius.

Tenka pastebėti, kad jei iniciatyva po himno iškelti ukrainietiškų spalvų plakatus su angliškais užrašais pavyko gana sklandžiai, tai bandymas CSKA pasitikti atgręžus į aikštę nugaras nenusisekė. Galbūt sutrukdė arenos pranešėjas, labai jau nelaiku pareiškęs „mes neatsuksime jiems nugarų“, galbūt žiūrovų tingumas (juk tam, kad nusigręžti nuo aikštės, reiktų dar atplėšti užpakalį nuo kėdės), o gal smalsumas (na negi nepažiūrėsi, kaip į aikštelę išbėga tokios žvaigždės kaip Milošas Teodosičius ar Viktoras Chriapa).

Ukrainiečiai! Lietuva su Jumis!

Nors mačas su CSKA ir labai klasikinis, bet nesėkmės aikštelėje reikšmingai atsiliepė Žalgirio arenos lankomumui ir penkiolika tūkstančių žiūrovų talpinančioje arenoje susirinko apie dešimt tūkstančių sielų. Kokios dvi dešimtys tų sielų priklausė maskviečiams, kurie stypsojo tolimajame arenos gale išsikabinę Rusijos imperijos spalvų vėliavą ir, nutaikę tylesnį momentą, pamėgindavo priminti apie save skanduotėmis. Kauniečių kuriamas palaikymas savo ruožtu pasirodė neblogas, tačiau objektyviai jį įvertinti sunku: sėdėjome visiškai šalia aktyviųjų Žalgirio fanų sektoriaus, tad jei skanduotės būtų nesigirdėjusios ten, tai jau reikštų visišką palaikymo nebuvimą.

Daug emocijų padovanojo ir labai atkakliai besiklosčiusios rungtynės: Sauliaus Štombergo bandymai manipuliuoti akivaizdžiai nelygia sudėtimi, tai padidėjantis, tai vėl sumažėjantis atstumas iki armiečių, tas neapleidžiantis jausmas, kad CSKA vis dėlto yra žingsniu priekyje, stebuklo nuojauta paskutinėmis sekundėmis ir galiausiai tas wtf momentas, kai po visiškai neparuoštos paskutinės atakos Justinas Dentmonas sviedė kamuolį bet kur...