Agurkiškojoje Venecijoje

Ištvinęs Nevėžis

Ilgai lauktas pavasaris, tegul ir nenoromis, į Lietuvą galiausiai vis dėlto atėjo. O su pavasariu atėjo ir, žvejų žargonu kalbant, atviro vandens sezonas: iš tiesų jau metas pridvisusias sales ir oranžinį kamuolį iškeisti į stadionų platybes ir beribį dangų virš jų.

Pirmaja futbolinio groundhoppingo stotele šiame sezone tapo Kėdainiai, kur vietos „Nevėžis“ I lygos antrojo turo rungtynėse žaidė su Klaipėdos „Granitu“. Agurkų sostinės komanda praėjusiame sezone I lygos varžybose nusileido tik Jonavos „Lietavai“, „Granito“ futbolininkai pernai dar rungėsi II lygos Vakarų zonos pirmenybėse.

Rungtynių reklama mieste

Kėdainiai – bene gražiausias iš vidutinio dydžio Lietuvos miestų, tačiau penkių valandų, kurias turėjau tarp traukinio atvykimo ir rungtynių pradžios, pasirodė daugoka. Prie to prisidėjo ir oras: nors nelijo ir protarpais nušvisdavo saulė, dangumi skriejo švininiai debesys, o žvarbus vėjas kiaurai košė pro draubužius ir gundė paieškoti kokios šiltesnės vietelės. Negana to, per žioplumą pamiršau pakrauti fotoaparato akumuliatorių, tad paveiksluoti aplinką teko saikingai. O gaila: be amžinųjų vertybių, kaip Didžioji rinka ar sinagogų kompleksas, įamžinti norėjosi ir grynai pavasarišką vietos koloritą. Vidurio Lietuvos lygumose tirpstančio sniego maitinamas Nevėžis plačiai išsiliejo iš krantų ir suteikė Kėdainiams savotišką skęstasnčio miesto įspūdį: iš vandens kyšojo medžiai, tvoros ar vaikiškos sūpuoklės, o šnerves kuteno paprastai gal tik prie Kuršių marių taip stipriai juntamas vandens aromatas.

Nuotaiką praskaidrino Didžiojoje rinkoje įsikūrusi užeiga „Eglė“, kur iš garsiakalbių liejosi Franko Sinatros balsas, o už dešimtinę buvau pašertas cepelinais ir pagirdytas alumi. Pasistiprinęs patraukiau į šiaurinėje miesto dalyje, šalia geležinkelio tilto, įsikūrusį stadioną. Jo ištvinusios upės vandenys, laimei, nesiekė, tad „Nevėžio“ ir „Granito“ vyrai turėjo visas sąlygas išsiaiškinti, kuriems geriau sekasi valdyti odinį kamuolį.

Statoma Kėdainių arena

Ne per seniausiai rekonstruotas ir dirbtine danga kovai su lietuvišku klimatu apginkluotas Kėdainių miesto stadionas dviejose tribūnose gali sutalpinti 3000 žmonių. Stadiono rekonstrukcija, panašu, dar nebaigta (bene labiausiai trūksta tualetų, dėl ko žiūrovai gamtinius reikalus atlieka po tribūna), be to šalimais kyla naujosios Kėdainių arenos mūrai, tad po metų kitų šioje miesto vietoje bus visas sporto kompleksas.

Pietinė tribūna

Rungtynės (įėjimas į jas nemokamas) į tribūnas sutraukė maždaug 300 kėdainiškių. Jokių aktyvesnių supporterių nebuvo, o žiūrovai apsiribojo saulėgrąžų gliaudymu, alaus triūbijimu ir įvairių (dažniausiai nelabai cenzūrinių) replikų laidymu aikštės kryptimi. Vaizdelis aikštėje taip pat pernelyg neįkvėpė. Kamuolį bei iniciatyvą ilgiau turėjo aikštės šeimininkai, geriausio 2009 m. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Edgaro Mastianicos vedami klaipėdiečiai kartais gana neblogai kontratakuodavo, bet dažniau komandos atakas baigdavo savo klaidomis, o ne grasindamos varžovų vartams. „Nevėžio“ futbolininkams du kartus beveik pavyko įmušti wondergoalą, tačiau kadangi „beveik“ nesiskaito, rungtynės baigėsi 0 – 0.

Stadiono vaizdas

Per rungtynes gerokai sužvarbau, tad perspektyva geras dvi valandas laukti traukinio nepasirodė itin viliojanti. Su šia mintimi sėdau į mikriuką ir patraukiau į autobusų stotį, kur pasigavau Kaunan riedantį autobusą. Vargu ar tai buvo pati protingiausia mintis: už kelionę tarp Kėdainių ir Kauno „Kautra“ paprašė net 13,50 Lt, iš Kauno į Vilnių važiavau tegul ir dviaukšte, tačiau prie kiekvieno stulpo stojančia „kumele“, tad galiausiai pinigų už pasivažinėjimą per aplinkui išleidau daugiau, o laiko beveik nesutaupiau.

Dūdų terapija Galvės pakrantėje

Olimpinis sporto centras

Trakus mėgstu dėl daugelio priežasčių: gražios gamtos, pilių, kibinų, reikšmės Lietuvos istorijai ir puikaus susisiekimo su Vilniumi. Vietos krepšinio mėgėjų požiūris į savos komandos palaikymą, deja, į šį pozityvų sąrašą nepatenka.

Į Trakus baigęs savaitės darbus patraukiau autobusu ir neskubiu žingsniu perėjęs bene visą miestą likus geram pusvalandžiui iki trečiųjų RKL finalo rungtynių pradžios jau pasiekiau Galvės ežero pakrantėje įsikūrusį Olimpinį sporto centrą. Nepaisant pretenzingo pavadinimo krepšinio salė ypatingo įspūdžio nepaliko. Ji yra nežmoniškai ankšta, o balkonai pakabinti kone virš aikštės. Norint sekti prie artimesnio krepšio vykstantį veiksmą ir bent jau pamatyti kaip paleistas kamuolys perskrodžia tinklelį, nuolat teko tempti kaklą ar bandyti kone persisverti per turėklus. Ant salės grindų savo ruožtu išpaišyta tokia linijų marmalynė, kad belieka tik stebėtis, kaip žaidėjai ar teisėjai dar atskiria į kurias linijas kreipti dėmesį žaidžiant krepšinį, o kurios aktualesnės rankininkams ar tinklininkams.

Vis dėlto tai buvo tik pusė bėdos. Jau pakeliui į salę dėmesį patraukė jaunuolis, nešinas bemaž pusantro metro ilgio varine triūba. Tai buvo blogas ženklas, bet teisybės dėlei reikia pripažinti, kad šis supporteris savo instrumentą pūtė pakankamai saikingai.

Salės vaizdas

Saiko dorybe negalėjo pasigirti trys ar keturi silpnapročiai, savo plastmasinėmis dūdelėmis tūtavę visas rungtynes. Net tada, kai rungtynių baigtis jau nebekėlė abejonių (o abejones kas tą vakarą stipresni Šležas ir kompanija išsklaidė gana anksti, mat tauragiškiai į mačą atvyko bene be penkių pagrindinių savo krepšininkų), šitie veikėjai su pavydėtinu atkaklumu kankino visų poros šimtų salėje susirinkusių žmonių ausų būgnelius. Apskritai imant dūdoriai yra daugelio Lietuvos arenų problema, tačiau gal dėl ankštos Trakų salės erdvės, gal dėl beprasmio dūdorių užsispyrimo, tai erzino kur kas labiau nei bet kada anksčiau. Jokio rimtesnio palaikymo trakiškiai nesuorganizavo. Rungtynių pabaigoje kažkas porą kartų plonu balsu cyptelėjo „Trakai Trakai“, tačiau skanduotė didelio palaikymo salėje nesulaukė.

Po rungtynių, žingsniuodamas Totoriškių ežero pakrante, mąsčiau: negi tie žmonės, elgdamiesi iš esmės chuliganiškai, galvoja, kad taip padeda savo komandai? Iš esmės tokio dydžio salėje su trim dūdom gali nesunkiai permušti bet kokius bandymus kurti normalų palaikymą, o ir triūbijimas visą mačą nedraugišką atmosferą kuria ne tik svetimiems, bet ir saviems...