Agurkiškojoje Venecijoje

Ištvinęs Nevėžis

Ilgai lauktas pavasaris, tegul ir nenoromis, į Lietuvą galiausiai vis dėlto atėjo. O su pavasariu atėjo ir, žvejų žargonu kalbant, atviro vandens sezonas: iš tiesų jau metas pridvisusias sales ir oranžinį kamuolį iškeisti į stadionų platybes ir beribį dangų virš jų.

Pirmaja futbolinio groundhoppingo stotele šiame sezone tapo Kėdainiai, kur vietos „Nevėžis“ I lygos antrojo turo rungtynėse žaidė su Klaipėdos „Granitu“. Agurkų sostinės komanda praėjusiame sezone I lygos varžybose nusileido tik Jonavos „Lietavai“, „Granito“ futbolininkai pernai dar rungėsi II lygos Vakarų zonos pirmenybėse.

Rungtynių reklama mieste

Kėdainiai – bene gražiausias iš vidutinio dydžio Lietuvos miestų, tačiau penkių valandų, kurias turėjau tarp traukinio atvykimo ir rungtynių pradžios, pasirodė daugoka. Prie to prisidėjo ir oras: nors nelijo ir protarpais nušvisdavo saulė, dangumi skriejo švininiai debesys, o žvarbus vėjas kiaurai košė pro draubužius ir gundė paieškoti kokios šiltesnės vietelės. Negana to, per žioplumą pamiršau pakrauti fotoaparato akumuliatorių, tad paveiksluoti aplinką teko saikingai. O gaila: be amžinųjų vertybių, kaip Didžioji rinka ar sinagogų kompleksas, įamžinti norėjosi ir grynai pavasarišką vietos koloritą. Vidurio Lietuvos lygumose tirpstančio sniego maitinamas Nevėžis plačiai išsiliejo iš krantų ir suteikė Kėdainiams savotišką skęstasnčio miesto įspūdį: iš vandens kyšojo medžiai, tvoros ar vaikiškos sūpuoklės, o šnerves kuteno paprastai gal tik prie Kuršių marių taip stipriai juntamas vandens aromatas.

Nuotaiką praskaidrino Didžiojoje rinkoje įsikūrusi užeiga „Eglė“, kur iš garsiakalbių liejosi Franko Sinatros balsas, o už dešimtinę buvau pašertas cepelinais ir pagirdytas alumi. Pasistiprinęs patraukiau į šiaurinėje miesto dalyje, šalia geležinkelio tilto, įsikūrusį stadioną. Jo ištvinusios upės vandenys, laimei, nesiekė, tad „Nevėžio“ ir „Granito“ vyrai turėjo visas sąlygas išsiaiškinti, kuriems geriau sekasi valdyti odinį kamuolį.

Statoma Kėdainių arena

Ne per seniausiai rekonstruotas ir dirbtine danga kovai su lietuvišku klimatu apginkluotas Kėdainių miesto stadionas dviejose tribūnose gali sutalpinti 3000 žmonių. Stadiono rekonstrukcija, panašu, dar nebaigta (bene labiausiai trūksta tualetų, dėl ko žiūrovai gamtinius reikalus atlieka po tribūna), be to šalimais kyla naujosios Kėdainių arenos mūrai, tad po metų kitų šioje miesto vietoje bus visas sporto kompleksas.

Pietinė tribūna

Rungtynės (įėjimas į jas nemokamas) į tribūnas sutraukė maždaug 300 kėdainiškių. Jokių aktyvesnių supporterių nebuvo, o žiūrovai apsiribojo saulėgrąžų gliaudymu, alaus triūbijimu ir įvairių (dažniausiai nelabai cenzūrinių) replikų laidymu aikštės kryptimi. Vaizdelis aikštėje taip pat pernelyg neįkvėpė. Kamuolį bei iniciatyvą ilgiau turėjo aikštės šeimininkai, geriausio 2009 m. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Edgaro Mastianicos vedami klaipėdiečiai kartais gana neblogai kontratakuodavo, bet dažniau komandos atakas baigdavo savo klaidomis, o ne grasindamos varžovų vartams. „Nevėžio“ futbolininkams du kartus beveik pavyko įmušti wondergoalą, tačiau kadangi „beveik“ nesiskaito, rungtynės baigėsi 0 – 0.

Stadiono vaizdas

Per rungtynes gerokai sužvarbau, tad perspektyva geras dvi valandas laukti traukinio nepasirodė itin viliojanti. Su šia mintimi sėdau į mikriuką ir patraukiau į autobusų stotį, kur pasigavau Kaunan riedantį autobusą. Vargu ar tai buvo pati protingiausia mintis: už kelionę tarp Kėdainių ir Kauno „Kautra“ paprašė net 13,50 Lt, iš Kauno į Vilnių važiavau tegul ir dviaukšte, tačiau prie kiekvieno stulpo stojančia „kumele“, tad galiausiai pinigų už pasivažinėjimą per aplinkui išleidau daugiau, o laiko beveik nesutaupiau.