Anglijos futbolo feniksas

Stadiono vaizdas

Kai saulelė vėl atkopdama ima budinti svietą, tai reiškia, kad atėjo metas krautis kuprinę ir traukti pasidairyti po futbolo tėvynę. Šį kartą kelionei į Angliją pasirinkau antrajį kovo savaitgalį, kuris, suklijuotas su Nepriklausomybės atkūrimo diena, leido pasidžiaugti keturiomis laisvomis dienomis iš eilės. Penktadienį popiet uždaręs ofiso Fabijoniškėse duris, po maždaug dešimties valandų jau beldžiausi į svetingus giminaitės namus Šiauriniame Londone.

Prieš vykstant į kelionę teko apsispręsti į kokias rungtynes nueiti. Tvarkaraštis leido pasirinkti tik vieną mačą šeštadienį ir, kiek pamąstęs, nusprendžiau spjauti į Premier lygos blizgesį ir pasirinkau League Two žaidžiančio Wimbledon rungtynes su York City. Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis: iš žemesniuose divizionuose rungtyniaujančių Anglijos klubų Wimbledon intrigavo labiausiai, visų pirma, žinoma, dėl savo sudėtingos ir skaudžios paskutiniojo dešimtmečio istorijos. Garbiajam skaitytojui priminsiu, kad senasis Wimbledon FC klubas 2003 m. buvo perkeltas į Milton Keynesą ir netrukus pervadintas į MK Dons, o tam aktyviai besipriešinę sirgaliai sukūrė naują klubą AFC Wimbledon, kuris, pradėjęs nuo devintojo Anglijos futbolo piramidės lygmens štai jau trečią sezoną žaidžia ketvirtajame pagal pajėgumą šalyje League Two divizione.

Centrinė tribūna

Savo namų rungtynes Wimbledon žaidžia ne Vimbldone, o už kelių mylių į vakarus esančiame Kingstone. Stadionu komanda nuo pat savo atkūrimo dalinasi su dar keliais divizionais žemiau rungtyniajančiu Kingstonian klubu. Į šį Londono pakraštį nusprendžiau vykti pakeliui apžiūrėdamas tapybiškąjį Ričmondą, o nuo šio iki Kingstono 40 minučių kračiausi autobusu. Trumpai pasidairęs po šio priemiesčio centrinę dalį ėmiausi ieškoti autobuso link stadiono (nuo stoties iki jo beveik du kilometrai tiesia linija). Galiausiai krypties teko klausti turizmo informacijos centre, bet ir ten dirbanti panelė bene 10 minučių ieškojo, koks autobusas tiktų šiuo atveju ir kur rasti jo stotelę. Matyt žiopli turistai būriais į Kingsmeadow stadioną netraukia.

Prie stadiono atvykau likus maždaug valandai iki rungtynių ir pirmiausia kasoje atsiėmiau internetu pirktą bilietą. Anksti atvykus į stadioną galima plika akimi pamatyti skirtumus tarp futbolo kultūros skirtingose šalyje: jei Lietuvoje tokiu metu stadionas dar būtų tuštutėlis, tai Anglijoje vos įmanoma prasibrauti į stadiono barą, o aplink stadioną pilna alų siurbčiojančių, mėsainius valgančių, programėles skaitančių ar šiaip draugų kompanijoje rungtynių laukiančių žmonių. Atsigaivinęs pinta Tetley‘s dar kiek paslampinėjau aplink stadioną ir netrukus patraukiau į vidų.

 

Po įvarčio

Kingsmeadow stadionas buvo pastatytas 1989 m. ir talpina kiek mažiau nei 5000 žiūrovų. Įdomu tai, kad sėdimos yra mažiau nei pusė vietų, o likusi stadiono dalis – tikros geros senamadiškos terasos. Į tokią stovimą vietą patekau ir aš. Beje, Anglijoje net ir ketvirtojo diviziono rungtynės nėra tokia jau pigi pramoga: už bilietą, įskaitant užsakymo mokestį, teko pakloti 17,50 svaro.

Į turnyrinės lentelės kaimynų dvikovą susirinko bemaž pilnas stadionas ir nustebino tai, kad net apie 600 sirgalių į šias rungtynes atvyko iš už 300 kilometrų esančio Jorko: šie užėmė pusę mažesniosios šoninės tribūnos ir kampą galinėje tribūnoje. Vis dėlto nepaisant artipilnių tribūnų atmosfera ypatingo įspūdžio nepaliko. Galbūt tiesiog per dideli buvo mano lūkesčiai (vis dėlto fanų atkurtas ir fanų valdomas klubas, atrodytų kad ko jau ko, bet palaikymo ir atsidavimo iš tribūnų neturėtų trūkti), o galbūt sirgalius į neviltį varo komandos nesugebėjimas jų pradžiuginti įvarčiais. Aplink girdėjosi ne vienas nepasitenkinimo komandos priekine linija balsas, o žvilgsnis į statistiką bambeklių žodžius tik patvirtina: Wimbledon šį sezoną vidutiniškai pelno mažiau nei po įvartį per rungtynes.

Terasoje

Mano stebėtose rungtynėse aikštės šeimininkams nepavyko sukrapštyti nė to vieno. Negana to, svečiai iš Jorko pirmojo kėlinio pabaigoje išsiveržė į priekį, o antrajame tik iššvaistę kelias puikias progas nesugebėjo dar labiau padidinti savo pranašumo, tad gerokai šventiškesnė nuotaika tą šiltą pavasario popietę buvo svečių sirgalių sektoriuose. Asmeninis pastebėjimas iš rungtynių – niekada nebuvau matęs tiek daug iš stadiono per tribūną išspirtų kamuolių. Jų skaičių pamečiau maždaug ties septyniais.

 

Stadiono pube

Po rungtynių užsukau į stadiono barą ir, kiek netikėtai, ten užkliuvau ilgesniam laikui. Dėmesį patraukė kelios iniciatyvos: iš pradžių sirgalių asociacijos atstovas agitavo aukoti pinigus, kurie būtų skiriami komandos sudėties stiprinimui („Nėra prasmės skųstis dėl prastos sudėties ir rezultatų – jei norite tai pakeisti, prisidėkite dabar!“ – gal ir logiška), vėliau scenoje apsireiškė vienas iš komandos žaidėjų, atsakė į kelis klausimus ir dar nusifotografavo su būriu rožine spalva apsirengusių moterų, o galiausiai, šioms iškilmėms pasibaigus, dideliame ekrane buvo paleista tiesioginė Sky Sports transliacija iš Stamford Bridge’o. Pasižiūrėjęs kaip Tottenham Hotspur futbolininkai eilinį kartą pralaimi aktyviai šaudydami sau į kojas, vakaro sutemose autobusu išjudėjau centrinio Londono link.