Mus vienija krepšinis ir politika

Arena žvelgiant nuo Akropolio

Jau nuo praėjusių metų planuotai išvykai į Kauno Žalgirio areną datą parinko Eurolygos Top 16 etapo burtai, kauniečius suvedę į vieną grupę su senaisiais principiniais varžovais iš Maskvos – CSKA komanda. Labiau klasikinio klubinio mačo Lietuvos padangėje pamatyti neįmanoma, tad klausimas važiuoti ar ne net negalėjo kilti.

Šimtą kilometrų, skiriančių sostinę ir Kauną, įveikti ilgai netrunka, tad suspėti į pusę aštuonių vakaro ketvirtadienį prasidėjusį mačą nebuvo jokių problemų ir likus valandai iki rungtynių jau prisiparkavome Akropolio aikštelėje. Laiptais žemyn, per tiltą – ir mes prie arenos, į kurią jau traukia žmonių voros. Atmosferos gal ir nepalyginsi su ta, kurią gali pajusti prie kelis kartus daugiau žmonių talpinančių Anglijos futbolo stadionų, tačiau kad vyksta rimtas renginys abejonių nekyla.

Iki rungtynių dar pusvalandis

Pati arena įspūdį paliko teigiamą. Aš niekada nebuvau jos eksterjero gerbėjas ir labiau nei bet ką kitą ji man visada priminė Kietaviškių šiltnamį, tačiau viduje viskas tvarkinga, logiškai išdėstyta, pakankamai erdvu, bet tuo pačiu metu ir jauku. Viskas korektiška ir su personalu: ir apsauginiai dirba sparčiai, ir vos spėjus apsidairyti kur gi yra reikalingas sektorius prisistačiusi darbuotoja nukreipė reikiama kryptimi.

Pipirų į ir taip aštrų rungtynių patiekalą įbėrė pastarieji įvykiai Kryme. Lietuvoje dauguma žmonių ir taip besąlygiškai palaiko Ukrainą ir šio palaikymo ženklų galima išvysti ir niekuo su ten besiklostančia situacija nesusijusiuose renginiuose, o čia, Vladolfo Putlerio daliniams užėmus gabalą kaimyninės šalies, į svečius atvyksta Rusijos armijos komanda. Nenuostabu, kad buvo sumanyta pora ukrainiečių palaikymo akcijų: žiūrovams buvo išdalinti Ukrainos vėliavos spalvų plakatai, kuriuos reikėjo iškelti po to, kai bus baigtas giedoti Lietuvos himnas, o CSKA komandos pristatymą Žalgirio sirgaliai kvietė pasitikti į aikštę atgręžus nugaras. Netrūko ir individualaus Ukrainos palaikymo apraiškų: kas į mačą atėjo ryšėdamas Ukrainos futbolo rinktinės šaliką ar vilkėdamas Andrijaus Ševčenkos marškinėlius, kas atsinešė Ukrainos vėliavą, kas tiesiog mėlynos ir geltonos spalvų balionėlius.

Tenka pastebėti, kad jei iniciatyva po himno iškelti ukrainietiškų spalvų plakatus su angliškais užrašais pavyko gana sklandžiai, tai bandymas CSKA pasitikti atgręžus į aikštę nugaras nenusisekė. Galbūt sutrukdė arenos pranešėjas, labai jau nelaiku pareiškęs „mes neatsuksime jiems nugarų“, galbūt žiūrovų tingumas (juk tam, kad nusigręžti nuo aikštės, reiktų dar atplėšti užpakalį nuo kėdės), o gal smalsumas (na negi nepažiūrėsi, kaip į aikštelę išbėga tokios žvaigždės kaip Milošas Teodosičius ar Viktoras Chriapa).

Ukrainiečiai! Lietuva su Jumis!

Nors mačas su CSKA ir labai klasikinis, bet nesėkmės aikštelėje reikšmingai atsiliepė Žalgirio arenos lankomumui ir penkiolika tūkstančių žiūrovų talpinančioje arenoje susirinko apie dešimt tūkstančių sielų. Kokios dvi dešimtys tų sielų priklausė maskviečiams, kurie stypsojo tolimajame arenos gale išsikabinę Rusijos imperijos spalvų vėliavą ir, nutaikę tylesnį momentą, pamėgindavo priminti apie save skanduotėmis. Kauniečių kuriamas palaikymas savo ruožtu pasirodė neblogas, tačiau objektyviai jį įvertinti sunku: sėdėjome visiškai šalia aktyviųjų Žalgirio fanų sektoriaus, tad jei skanduotės būtų nesigirdėjusios ten, tai jau reikštų visišką palaikymo nebuvimą.

Daug emocijų padovanojo ir labai atkakliai besiklosčiusios rungtynės: Sauliaus Štombergo bandymai manipuliuoti akivaizdžiai nelygia sudėtimi, tai padidėjantis, tai vėl sumažėjantis atstumas iki armiečių, tas neapleidžiantis jausmas, kad CSKA vis dėlto yra žingsniu priekyje, stebuklo nuojauta paskutinėmis sekundėmis ir galiausiai tas wtf momentas, kai po visiškai neparuoštos paskutinės atakos Justinas Dentmonas sviedė kamuolį bet kur...