Lygiai prieš metus blaškiausi po
Kauną ieškodamas Kauno „Spyrio“ komandos rungtynių, kurios, kaip maniau, turėjo
vykti arba Vilijampolėje, arba Nacionalinės futbolo akademijos aikštėje. Tada
viskas baigėsi tuo, kad pro stadiono tvorą žiūrėjau kažkokių mėgėjų komandų
rungtynes, tačiau pagrindinė NFA aikštė pasidavė tik šiemet, Kauno derbio tarp
„Stumbro“ ir „Spyrio“ metu.
Ir jei pernai I lygos rungtynės
Kaune buvo priedėlis prie mačo Kazlų Rūdoje, tai šiais metais Neries žemupio
link patraukiau dėl tarptautinio_tradicinio_kasmetinio_jau_antrus_metus_vykstančio Kauno maratono. Bėgimo varžybos yra pramoga subalansuota vyturiams - Kauno maratono bėgimas prasidėjo sekmadienį devintą ryto, tad iš namų išvažiavau apie šešias, o kiek po pusės aštuonių jau žingsniavau tiltu į Nemuno salą. Atsiėmęs numerį ir kiekvienam maratono bei pusmaratonio dalyviui išskiriamus marškinėlius kiek pasitrainiojau aplinkui, o vėliau, saugykloje pasidėjęs daiktus, iki starto šūvio (šį iš patrankos paleido disko metimo legenda Virgilijus Alekna) likusį laiką gindamasis nuo rytmečio žvarbos praleidau Akropolyje. Didelis prekybos centras prie starto masiniam bėgimui yra didelis ir riebus pliusas – nereikia sukti galvos dėl parkavimo bei jame yra tie papildomi tualetai, kurių visada trūksta prieš startą.
 |
| Bėgimo finišas prie Žalgirio arenos |
Šiais metais Kauno maratono trasa nusidriekė dviejų Kauno upių pakrantėmis. Startavę prie Žalgirio arenos bėgikai keturis kilometrus risnojo Antano Juozapavičiaus prospektu iki pat a. a. Panemunės tilto, tuomet suko dešinėn, Nemuno pakrante lėkė iki Santakos parko, iš ten jau Neries pakrante aukštyn iki Varnių tilto bei atgal, per Senamiestį ir ta pačia Nemuno pakrante iki Nemuno salos. Čia pusmaratonio bėgikai jau galėjo džiaugtis sveikinimais ir matuotis medalį, o maratonininkams visą šitą procedūrą reikėjo pakartoti dar kartą.
Kauno maratonas kol kas nėra itin didelis bėgimo renginys: iš viso jame dalyvauti užsiregistravo apie 3000 žmonių, maratono distanciją bėgo kiek daugiau nei 200, pusmaratonio – per 700 bėgikų. Skaitlingiausia buvo vėliau prasidėjusi 10 km rungtis, kurioje savo jėgas išmėgino per 1000 dalyvių. Nedaug trasoje buvo ir žiūrovų – neskaitant starto bei finišo vietos Nemuno saloje, aktyviausi palaikytojai rinkosi prie Šančių baro „Svaigalai rūkalai“ („Šančių apynėlio“ palaikymo komanda, deja, nepasirodė), o daugelyje trasos vietų bėgikus priekaištingais žvilgsniais stebėjo tik gatvės pereiti ir į turgų ar bažnyčią patekti negalinčios bobulytės.
Pati trasa daugelyje vietų gana siaura, tačiau po kelių kilometrų bėgikų gretos išsitęsė tiek, kad vieni kitiems ant kulnų nebelipome. Ženklesnių įkalnių neturinti trasa ir vėsus oras žadėjo gerus rezultatus ir bent jau šių eilučių autorius skųstis neturi kuo – valanda ir penkiasdešimt minučių toli gražu nėra įspūdingas rezultatas, tačiau, kaip ne kaip, tai septyniomis minutėmis greičiau, nei pavyko subėgti Rygoje.
 |
| NFA stadione |
Baigęs bėgimą, padabintas atminimo medaliu ir Akropolyje sugraužęs bandelę išvažiavau į Žaliakalnį, kur lygiai vidurdienį prasidėjo futbolo mačas tarp „Stumbro“ ir „Spyrio“. Dėl K. Petrausko gatvės rekonstrukcijos automobilį teko palikti kiek atokiau ir kelis šimtus metrų paėjėti pėsčiomis. Prie stadiono pamačiau, kaip keli jaunuoliai į tribūną nusprendė patekti lipdami per tvorą. Sukirbėjo mintis, kad galbūt „Stumbro“ vadovybė už galimybę stebėti jų komandos rungtynes plėšia neprotingai dideles sumas? Nieko panašaus – įėjimas į rungtynes nemokamas, o nedidelė stadiono tribūna artipilnė. Be A lygos varžybų likusiame Kaune dviejų I lygoje pirmaujančių miesto komandų dvikova savo žiūrovą vis dėlto suranda.
Tribūnų simpatijos komandoms, iš akies sprendžiant, pasiskirstė maždaug po lygiai. „Stumbras“ pasirodė beturįs net ir kažkokią aktyvesnių sirgalių grupelę, kurie kartkartėmis stumbrų balsais užmaurodavo komandos pavadinimą. Pasirėdęs mėlynai baltu treningu turbūt atrodžiau kaip die hard „Stumbro“ fanatas, tačiau šiame Kauno derbyje akmenimis skirtingų pusių sirgaliai nesisvaido ir beisbolo lazdomis galvų netikrina, tad dėvėti aprangą, atsitiktinai sutampančią su vienos iš komandų spalvomis, yra pakankamai saugu.
Aikštėje, kaip ir dera lygos lyderių susitikimui, vyko atkakli kova, kurioje ryškesnio pranašumo neturėjo nei viena komanda. Nors progų buvo, įvarčių taip ir nepamatėme ir komandos išsiskyrė pasidalinusios po tašką. Beje, verta pažymėti, kad šiose Kauno ekipose žaidžia keli praeityje gerai žinomi futbolininkai – „Spyriui“ atstovauja Ignas Dedura ir Audrius Kšanavičius, „Stumbro“ gretose rungtyniauja 35 įvarčius 2012 m. sezone A lygoje pelnęs Artūras Rimkevičius. Net keista, kad šis, dar tik 31 metų sulaukęs futbolininkas, nerado vietos A lygoje – na juk nebūtų jis prastesnis už vieną veikėją, kažkokio pikto likimo pokšto dėka apsimetantį pagrindiniu Lietuvos čempionų komandos puolėju?
 |
| Verda regbio aistros |
Futbolui pasibaigus palikti Žaliakalnio neskubėjau – Dariaus ir Girėno stadione vyko Europos regbio-7 čempionato A diviziono lemiamos kovos. Iki pusfinalio rungtynių turėjau kone valandą laiko, tačiau mintis užkąsti „Kregždutėje“ išsklaidė šią knaipę užėmę ir ilgiausią eilę prie baro sudarę ukrainiečių regbininkai, tad beliko kiek pavaikščioti po Ąžuolyną, o skrandį apgauti šokoladuku. Bala nematė, sėdėti tribūnoje daug energijos nereikia.
Septyniukių regbio rungtynės trunka du kėlinius po septynias minutes, tad vienas mačas užima vos daugiau kaip dvidešimt minučių ir per dvi dienas galima sužaisti visą dešimties komandų čempionatą. Sekmadienio popietę Dariaus ir Girėno stadione prasidėjo lemiamos turnyro kovos – pirmiausia pusfinaliai, vėliau rungtynės dėl devintos, septintos, penktos bei trečios vietos, na ir galiausiai, žinoma, finalas. Lietuva šiame čempionate turėjo net dvi rinktines, mat į turnyrą neatvyko jame turėjusios dalyvauti Olandijos ir Kroatijos rinktinės.
Pagrindinė Lietuvos komanda čempionate žaidė sėkmingai ir kartu su Lenkijos, Švedijos bei Kipro rinktinėmis pateko į pusfinalį. Pirmajame pusfinalio mače (prieš jį uodo intelekto pranešėja cypiančiu balsu pareiškė, kad pusfinalio rungtynės abiems komandoms yra labai svarbios, nes jų laimėtojai finale žais dėl pirmos vietos; Captain Obvious level 85) lenkai įveikė švedus, antrajame lietuviai nepaisant kiek neužtikrinto žaidimo antrajame kėlinyje išsaugojo mačo pradžioje susikurtą persvarą ir palaužė kipriotus. Ką gi, finalo lauksime su dvigubu nekantrumu.
Iki finalo susirinkusiems žiūrovams dar reikėjo išlaukti rungtynes, kuriose sprendėsi žemesnių vietų likimas. Trejose iš jų intrigos nebuvo – danai be gailesčio sudorojo Moldovos atstovus, žydai sutriuškino latvius, o ukrainiečiai aiškia persvara įveikė Lietuvos antrąją komandą. Tiesa, kai kuriems žiūrovams šie mačai buvo svarbesni ir už finalą – tribūnoje matėsi ir „Sarauj“ šūkaujančių latvių būrelis, ir, kas nustebino labiau, žydų sirgalių kuopelė, skanduojanti savo „Hej hej – Israel“.
 |
| Laimėjom! |
Mačas dėl trečiosios vietos tapo puikiu užkandžiu prieš pagrindinį patiekalą – Kipro regbininkai po labai dramatiškos kovos paskutinėmis sekundėmis įveikė švedus. Lemiamos rungtynės (kuriose, skirtingai nuo likusių mačų, kėliniai truko ne po septynias, o po dešimt minučių) prasidėjo valstybių himnais. Giedojimo rungtyje geriau pasirodė svečiai, tačiau šeimininkai atsirevanšavo aikštėje. Rungtynės klostėsi labai permainingai, o kai jų pabaigoje lenkai ne tik išsiveržė į priekį, bet ir po lietuvių pražangos porai minučių įgijo kiekybinį pranašumą, atrodė, kad čempionų taurė Via Baltica iškeliaus į pietus. Vis dėlto paskutinį žodį čempionate tarė Jonas Mikalčius – jo įnešimas ir taiklus realizacijos smūgis išvedė lietuvius į priekį 22-17, o kažkuo atsakyti lenkai nebeturėjo laiko. Pergalė ir lietuviai už ją gavo ne tik šio čempionato laimėtojų taurę, tačiau ir kelialapį į elitinį „Grand Prix“ divizioną.
Po intensyvios sportinės dienos patraukiau namo, tačiau pakeliui dar spėjau pasiklysti kažkur miegamuosiuose Kauno rajonuose. Pagal žemėlapį Vilniaus link tikėjausi išvažiuoti Taikos prospektu, tačiau posūkį į jį pražiopsojau, o orientuodamasis pagal saulę nuvažiavau į priešingą pusę ir galiausiai magistralę pasiekiau pro Jonavos gatvę. Ką gi, užskaitysime tai kaip kultūrinę – pažintinę ekskursiją.
Video fragmentas iš finalinių regbio rungtynių (su lietuvių įvarčiu):
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą