Autodromo nazionale di Monza. Šeštadienis

Parabolica

Jei pasirinkimą keliauti į Italiją nulėmė, visų pirma, šios šalies kultūra, istorija, gamta ir virtuvė, tai pasirinkimą kada keliauti į Italiją nulėmė sportiniai prioritetai ir, visų pirma, renginys, kiekvienais metais rugsėjo pradžioje vykstantis už keliolikos kilometrų į šiaurės rytus nuo Milano. Kalbu, žinoma, apie Italijos Grand Prix lenktynes garsiojoje Monzos trasoje, etapas kurioje yra tiesiog neatskiriamas Formulės 1 lenktynių atributas – tik sykį, 1980 m., Gran Premio d‘Italia buvo surengtas ne čia, o Imoloje.

Viso savaigalio bilietą į lenktynes internetu įsigijau dar pavasarį. Pigiausias būdas aplankyti šią autosporto fiestą būtų pirkti „General admission“ bilietą, su kuriuo lenktynes stebėti galima stovint ant kokios kalvelės ar įsitaisius vienoje iš nedidelių tribūnų, pastatytų greta trasos. Vis dėlto nusprendžiau, kad rizika pavėluoti užsiimti padorią vietą ir vietoj lenktyninių automobilių matyti kieno nors pakaušį man nėra visai priimtina, ir įsigijau brangesnį, tačiau atskirą vietą tribūnoje garantuojantį bilietą.

Pilna lenktynių savaitgalio patirtis šiaip jau užimtų net keturias dienas: ketvirtadienį galima pasivaikščioti po techninio aptarnavimo juostą, penktadienį stebėti treniruočių važiavimus, šeštadienį F-1 kvalifikaciją bei žemesnių serijų formulių lenktynes, na, o sekmadienį, žinoma, laukia ir pagrindinis patiekalas. Tiek laiko aukoti vien lenktynėms nenorėjau ir į Komo miestą, kuriame buvau apsistojęs lenktynių savaitgaliui, atvykau tik penktadienį, o į trasą patraukiau šeštadienį ryte.

Centrinė Monzos gatvė

Nuo Komo iki Monzos traukiniu viso labo pusvalandis, o štai trasa nuo Monzos geležinkelio stoties nėra taip jau arti. Pirmą dieną nusprendžiau nesinaudoti specialiu autobusu, už 4 eurus nuvežančiu iki trasos prieigų, o pro miesto centrą ir parką iki autodromo nužingsniuoti pėsčiomis. 120 tūkstančių gyventojų turinti ir faktiškai Milano priemiesčiu esanti Monza pasirodė malonus, gražus, tačiau nelabai kuo išsiskiriantis Italijos miestas, apie kurį, jei ne trasa, matyt niekas per daug ir nežinotų. Pusvalandis ėjimo per miestą, panašiai tiek per parką, ir ausis jau pasiekia tolimas variklių zyzimas bei pasirodo pirmieji žmonių srautus reguliuojantys siuardai.

Kasoje atsiėmęs bilietą patraukiau į trasą ir pirmu netikėtumu tapo tai, kad apsaugos beveik nėra ir ji visiškai netikrina, ką žiūrovai nešasi į tribūnas. Pripratus prie futbolo stadionų, kur į tave visi žiūri kaip į potencialų Osamą bin Ladeną, buvo labai neįprasta atsidurti renginyje, kur be vargo galėtum įsinešti vidutinio dydžio granatsvaidį. Galbūt ypatingos apsaugos ir nereikia: Formulėje 1 nėra tokios skirtingų stovyklų priešpriešos, kokia būdinga futbolui.

Galinė tiesioji

Mažiau automobilių sportu besidominčiam skaitytojui verta paminėti, kad Grand Prix savaitgalis apima ne tik Formulę 1. Be prestižiškiausių lenktynių jame vietos dar atrado GP2 ir GP3 serijos formulėms ir kėbuliniams Porsche automobiliams, tad trasa kas nors važinėjosi kone visą laiką – jei nori sėdėk tribūnose nuo ryto iki vakaro ir dabok į prazvimbiančius automobilius. Retas kas yra tam pakankamai kantrus: per žemesniųjų klasių lenktynes, o ir per F-1 treniruočių važiavimus, tribūnos buvo apytuštės.

Per Forumlės 1 kvalifikaciją tai, be abejo, pasikeitė: mano tribūna (sėdėjau starto – finišo tiesiosios pradžioje, prie išvažiavimo iš Parabolica posūkio) užsipildė likus dar keliolikai minučių iki kvalifikacinio važiavimo starto. Kaip ir dera Monzoje, didžiąją publikos dalį sudarė raudonieji Ferrari gerbėjai, tačiau netrūko ir kitų ekipų ar atskirų lenktynininkų supporterių. Mano tribūnoje didžiausią etninę mažumą sudarė Kevino Magnusseno palaikyti suvažiavę danai, kai kurie, beje, labai balsingi.

 

Tribūna kvalifikacijos metu

Kvalifikaciniame važiavime stipriausi buvo šiame sezone dominuojančios Mercedes komandos pilotai: pirmą starto poziciją iškovojo Lewisas Hamiltonas, antras liko jo komandos priešas Nico Rosbergas. Po jų poromis išsirikiavo Williams, McLaren ir Red Bull pilotai ir tik į septintą vietą įsiterpęs vietinis herojus Fernando Alonso sudarkė šią gražią seką.

Pasibaigus kvalifikaciniam važiavimui iš trasos neskubėjau ir jau ištuštėjusioje tribūnoje besišildydamas pavakario saulutėje pasidairiau į žemesnių klasių formulių lenktynių pirmuosius važiavimus. Eidamas iš trasos dar pasidalinau įspūdžiais su sutiktu tautiečiu (buvau apsivilkęs Atėnų olimpiados Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius, kurie nesunkiai išdavė mano tautybę ir vakare vos neįvarė infarkto Kome laikraščius pardavinėjančiai bobutei) ir, netrukus jau sėdėjau patogiame traukinyje į Komą, iš anksto gardžiuodamasis rytojaus lenktynėmis.