Minsko šturmas: tikslas - Čižovka

Dainius Zubrus visu gražumu

Kaimyninėje Baltarusijoje prasidėjus ledo ritulio pasaulio čempionatui, ši šalis atleido vizų režimo vadeles ir visiems pirmenybių žiūrovams leido laisvai įvažiuoti į Batkos tėvoniją. Paskatintas to, o taip pat galimybės pamatyti kad ir ne pačios įdomiausios sporto šakos, bet vis dėlto tikrą Pasaulio čempionatą, prisijungiau prie dar geros dešimtinės B6 atstovų, išsirengusių pasimėgauti Minsko koloritu. Dalis mobo į rytus patraukė dar penktadienį, mes gi vietas traukinyje užėmėmė šeštadienio ryte.

Porą šimtų kilometrų iki Minsko dvivagonė PESA nuzvimbė per dvi su puse valandos, o pakeliui baltarusių pasieniečiui dar padovanojome nuo Vilniuje vykusio čempionato užsilikusį popierinį hokėjisto šalmą. Po trumpos apžvalginės ekskursijos pasisveikinant su Nepriklausomybės aikštėje ant postamento užrioglintu Leninu ir aplankant porą vietinių kabokų atėjo metas traukti link savo hostelio, o nuo ten jau link arenos. Su nakvynės paieškomis, beje, gavosi nedidelis nesusipratimas: likus porai dienų iki išvykimo prieš du mėnesius užsakytas hostelis (vadinasi Easyflat) nudžiugino informuodamas, kad rezervacija nebuvo patvirtinta ir pasiūlė ieškotis vietos kitur. Vietų kitur rasti vis dėlto pavyko ir niekam iš šeštadieninių keliauninkų nakvoti parke ant suoliuko neprireikė.

Čižovkos arena

Pasaulio čempionatas vyksta dviejose naujose arenose: tik praėjusių metų pabaigoje atidarytoje 9500 žiūrovų talpinančioje Čižovkos arenoje pietrytinėje miesto dalyje ir Minsko arenoje, kuri miesto šiaurės vakaruose buvo atidaryta 2010 m. ir talpina net 15000 žmonių. Pirmąją dieną buvome numatę apsilankyti Pasaulio čempionų švedų mače su Danija Čižovkoje. Jau penktadienį ten besilankę bendrakeleiviai buvo perspėję, kad patikra prie įėjimo rimta bei gali susidaryti eilės, tad prie arenos verta nuvykti anksčiau. Ir išties – apsauginiams reikėjo ant stalo išdėti visus kišenėse buvusius daiktus, įjungti fotoaparatą, o pačiam praeiti pro metalo detektorių. Tokie patikros punktai buvo net du: pirmasis prie įėjimo į teritoriją, antrasis – įeinant į pačią areną.

Prieš rungtynes

Iš išorės arena atrodo gana futuristinė, primenanti Minsko pakraštyje nutūpusį ateivių erdvėlaivį. Viduje viskas labiau standartiška: modernu, tvarkinga, tačiau nieko labai įsimintino. Arenoje pakankamai daug taškų, kur galima gauti gaiviųjų gėrimų, alaus ar užkandžių, tad eilės prie jų net ir pertraukos metu buvo visai pakenčiamos. Tiesa, į pačią salę gėrimų ar maisto neštis nebuvo galima, tad nusipirktą bokalą reikėjo išsiurbčioti koridoriuje.

Švedai džiaugiasi. Danai nelabai

Rungtynes, anot oficialaus protokolo, stebėjo 4900 žmonių. Gali būti: arena sausakimša toli gražu nebuvo, tačiau ir tuščia jos nepavadinsi. Bilietų kainos taip pat pakankamai humaniškos - taupiausioji ledo ritulio mėgėjų dalis iš arenos palubių į pajėgiausias Pasaulio rinktines pasidairyti galėjo už 91 000 rublių (maždaug 23 litus). Šiame mače daugelis žiūrovų, panašu, buvo vietiniai: pagal vaizdus Minsko centre taip pat matėsi, kad atvykėliai iš Skandinavijos savo skaitlingumu kaip reikiant nusileido latviams, rusams ar slovakams. Vis dėlto kelios grupelės danų ir švedų tribūnose šmėžavo.

Rungtynių eiga labiau patenkinti turėjo būti pastarieji: Pasaulio čempionai be ypatingo vargo sutaršė savo kaimynus rezultatu 3 - 0. Po rungtynių išgriuvome į lietaus merkiamą Minską ir po ilgų diskusijų nusprendėme, kad ledo ritulio užteks, tad tolesnis veiksmas su šia sporto šaka susijęs nebebuvo. Nesigilinant į smulkmenas galima paminėti, kad per vakarą išsamiai aptartos autobusų sustojimo dispečerinėje stotyje subtilybės, skleidėsi kulinariniai gabumai, buvo rastas geriausias Minsko kabokas su puiku vaizdu, subtiliu interjeru ir neabejotinai gyva aplinka, netoli stoties organizuotas Maidanas, o vienas keliauninkas rado naują pašaukimą tramvajaus mašinisto profesijoje. Pirmas būsimosios linijos Stotis - Santariškės darbuotojas turbūt jau aiškus.