Oh, cock!

Aš tikiuosi, kad dabar jau buvęs BBC televizijos laidos Top Gear vedėjas James May nėra užpatentavęs šios frazės naudojimo. Šiaip ar taip, geriau apibūdinti Estijos ir Lietuvos nacionalinių futbolo rinktinių mačo Talino A. Le Coq Arena stadione nėra kaip.

Eisenos akimirka

Į Taliną rungtynių dieną autobusu atvažiavau iš Peterburgo. Susitikę su iš visų kraštų ir visais keliais į Estiją atvykusiais bičiuliais išlenkėme po bokalą kitą ir popietę patraukėme į Laisvės aikštę senamiesčio pakraštyje. Nuo jos iki stadiono likus porai valandų stadiono link prasidėjo sirgalių eisena. Su dainomis ir vienu kitu fajeriu poros šimtų žmonių minia patraukėme link pačios A. Le Coq Arenos, kuri yra industriniame rajone kiek į pietus nuo Talino centro. Šeštadieninės gatvės buvo potuštės, tad didelio skaičiaus žiūrovų pakeliui nebuvo, bet tiems, kurie mus matė, šiokį tokį įspūdį padaryti turėjome.

Stadionas buvo artipilnis

Pats Talino stadionas pastatytas 2001 m. ir talpina maždaug 10 tūkstančių žiūrovų. Tai geras pavyzdys ir mums koks turėtų būti nacionalinis stadionas nelabai didelėje šalyje su ne itin dideliu futbolo populiarumu. Ne per didelis, toks, kokį galima užpildyti per rinktinės rungtynes, be bėgimo takų, stogu virš tribūnų ir adekvačiomis pačiomis tribūnomis, kuriose nėra grėsmės prasmegti atsivėrusioje skylėje, kaip kad LFF stadione. Virš mūsų galinės tribūnos stogo tiesa nebuvo, tačiau nelyjant tai nesukėlė didesnių problemų ar diskomforto.

Taline žaidėjams dar plojome

Kur kas didesnį diskomfortą, bent jau psichologinį, sukėlė apgailėtinas mūsų futbolininkų žaidimas. Sirgalių susierzinimas kantrybės kiautą pramušė tik keliomis dienomis vėliau, mače Vilniuje su San Marinu, tačiau nemaža dalimi „kiek dar galima būti lochais?“ skanduotę galima kildinti iš mačo Taline. Kažkada net lygiosios su Estija atrodė katastrofa, kažkada mūsų nacionalinė komanda prieš estus iškovojo didžiausią savo pergalę (ok, sutinku, tai buvo jau senokai), dabar gi pralošėme, pralošėme pelnytai ir dar turnyro lentelėje nusmukome žemiau už kaimynus.

Po rungtynių, be abejo, dideliu džiaugsmu trykšti nebuvo ko. Mėginome ieškoti, kas galėtų rodyti krepšinį, tačiau tądien vykęs lietuvių mačas su ukrainiečiais estiškų televizijų nedomino ir tas rungtynes teko žiūrėti per telefono ekraną, o vakarą užbaigėme estiškų barų hoppinimu, kaljanu ir brangaus, bet nelabai skanaus alaus ragavimu įvairiose miesto vietose.