Istorinis pažeminimas

„Wembley is the cathedral of football“ – Pele

2016 m. Europos čempionato atrankos rungtynės tarp Anglijos ir Lietuvos rinktinių vienai iš suinteresuotų šalių tebuvo eilinis mačas su nelabai žinomu varžovu, kitai gi – išskirtinė proga sužaisti su futbolo išradėjų šalies atstovais žymiausiame Pasaulio stadione. „Šimtmečio mačas“, „istorinė futbolo dvikova“ – tokie ir panašūs epitetai prieš šį susitikimą sklandė lietuviškojoje žiniasklaidoje, o Lietuvoje ne pernelyg populiarus futbolas bent jau kuriam laikui tapo labiausiai aptarinėjamu sportu. Lietuva anksčiau yra žaidusi ir su stipresnėmis komandomis nei dabartinė Anglijos rinktinė, tačiau tokio susidomėjimo tie mačai (ypač išvykose) nesusilaukdavo. Ar tai nulėmė Premier lygos populiarumas mūsų šalyje, ar galimybė savomis akimis pamatyti mačą Wembley, ar asmeniniai ryšiai su Anglija (turbūt retas lietuvis šiais laikais neturi bent vieno giminaičio ar pažįstamo, numigravusio mokytis ar dirbti į Albioną), tačiau jau žiemą buvo akivaizdu, kad rinktinės sirgalių desantas išvykos mače bus kaip reta didelis.

Man asmeniškai pagrindinis su kelione į Angliją susijęs klausimas buvo ne „ar“, o „kaip“. Skristi per pusę žemyno tik savaitgaliui nesinorėjo, ilgai maltis po jau ne kartą lankytą Londoną irgi, tad galiausiai nusprendžiau pasiimti savaitę atostogų ir pirmiausia nuskridau į Paryžių (kur labai apmaudžiai nepatikrinęs tvarkaraščio pražiopsojau Prancūzijos ir Brazilijos mačą Stade de France), o jau iš ten, penktadienio ryte, traukiniu atvažiavau į Londoną. Bilietą, žinoma, buvau įsigijęs iš anksto – rungtynių dieną jų gauti būtų buvę įmanoma nebent iš nelegalių perpardavinėtojų. Reikia pastebėti, kad ir bendravimas su legaliais perpardavinėtojais iš Kvedaro bachūrų kontoros didelio teigiamų emocijų antplūdžio nesukėlė – iš pradžių paaiškėjo, kad pirkti bilietą teks kartu su anatominiais rinktinės sirgaliaus marškinėliais už belenkokią kainą (arba laukti, kol kažkada tolimoje šviesioje ateityje bilietą bus galima nusipirkti ir atskirai), po to teko bent tris kartus atsakyti į bilietai.lt užklausimus apie tai, kokio dydžio marškinėlių norėčiau, o galiausiai juos gavau vistiek dviem dydžiais per didelius. Tą pastebėjau likus tik porai dienų iki išvykimo, paprašius marškinėlius pakeisti paaiškėjo, kad man reikiamo dydžio nebėra ir galiausiai numojau ranka – kai žaisime rungtynes išvykoje su eskimais, galėsiu šitą geltoną maikę vilktis nors ir ant pūkinės striukės. Win.

 

Lietuvos sirgalių pubas

Pirmoji Lietuvos sirgalių susirinkimo vieta Londone buvo kažkoks lyg pusiau tailandietiškas pubas Hammersmithe. Diena pasitaikė šilta ir graži, tad buvo visai smagu prisėsti lauke, nedidelėje gatvėje ir išlenkti bokalą kitą. Per ilgai užsisėdėti, žinoma, nebuvo galima – iki Wembley nuo Hammersmitho ne taip jau ir arti, tad likus dar daugiau nei porai valandų iki mačo sėdome į metro. Keletas stotelių lietuviškai geltona Circle linija, dar pora Metropolitan ir po kojomis jau atsivėrė garsusis Wembley Way.

Prieš mačą

Lietuviai ir anglai priešais futbolo arenoje nėra, tad ir atmosfera prieš rungtynes buvo pakankamai rami – kas fotografavosi prie Bobby Moore‘o statulos, kas užkandžiavo, kas atsisėdęs ant bortelio tuštino parduotuvėje nusipirktą alaus skardinę. Nustebino ir stadiono apsauga, tiksliau – visiškas jos nebuvimas. Kaip socialiniame tinkle išsireiškė vienas neblogai žinomas Lietuvos rinktinės sirgalius, į stadioną įsinešti buvo galima kelis kilogramus pirotechnikos ir nedidelę atominę bombą. Tiesa, panašu, kad niekas tokių dalykų į stadioną visgi nesinešė – na, bent jau atominės bombos tai tikrai.

Stadionas, be abejo, įspūdingas vien savo dydžiu – 90 000 vietų žiūrovams yra verta pagarbos. Iš Europos futbolo stadionų tik Barselonos Camp Nou talpina daugiau. 2007 m. senojo Wembley vietoje pastatytas stadionas išsiskiria ir savo patogumu, ir erdve ir išvaizda – į daugiau nei šimto metrų aukštį iškylanti naujojo stadiono arka tapo ne ką mažiau ryškiu simboliu nei buvo legendiniai senojo stadiono bokštai.

Čia mes dar tikime

O štai atmosfera stadione, sakykim tiesiai, nuvylė. Jei iš mūsų pusės palaikymas buvo nelabai organizuotas, o antroje rungtynių pusėje „ištikimoji mūsų tribūna“ ir entuziazmo ryškiai stokojo, tai anglų palaikymo apskritai nebuvo. Na, taip, suošdavo stadionas per įdomesnius epizodus, bet, atleiskite, kažką sudainuoti tik tada, kai stadione paleidžiama muzikėlė yra gėda, aukščiausio masto pižonizmas ir apskritai tokius dalykus iš futbolo reiktų spirti taip pat toli, kaip ir kokį nors rasizmą.

To, kas vyko aikštėje, per daug aprašinėti gal ir neverta. Gal kada nors anūkams bus galima seniokiškai papostringauti apie tai, kaip mačiau Harry Kane‘o debiutą Anglijos rinktinėje (jiems tai nebus įdomu), o šiaip tokių vienos krypties rungtynių analizė, ilgesnė nei vienas ar du rusiški žodeliai, atrodo kažkaip ne vietoje. Pralošėm visur, visaip, be jokių vilčių ir net tie 4 – 0 dar nebuvo pats blogiausias variantas. Na, bet kaip ten anglai dainuoja – „Whatever will be will be, we‘re going to Wemberley“. Štai ir gavosi tas „whatever“.

Labai didelis, nelabai svetingas

Kita vertus, ypatingų rezultatų šiame mače mažai kas ir tikėjosi, tad nuotaika ir po sutriuškinimo buvo tegu ir ne šventinė, bet ir ne suicidinė. Pataisius organizmo pusiausvyrą pora pintų Strongbow ir pasigrožėjus bene pusę kilometro siekiančia eile į Wembley Park metro stotį (tai daro įspūdį, bet būti to dalimi nesinori, tad į nakvynės pusę išjudėjau iš toliau nuo stadiono esančios, bet mažiau apkrautos Wembley Central stoties) beliko griūti lovon ir padoriai išsimiegoti prieš kitą dieną, kuri žadėjo apsilankymą mažiau žinomame, tačiau taip pat įdomiame stadione.