Vileikos amfiteatras

Stadiono vaizdas

Naujoji Vilnia (bendrinėje kalboje dažnai žinoma Vileikos pavadinimu) dar prieš mažiau kaip 60 metų buvo atskiru miestu, tačiau 1957 m. buvo prijungta prie besiplečiančio Vilniaus. Nepaisant to, atskiras šio dabar tik rajono identitetas išliko iki šių dienų ir jei Pilaitės, Jeruzalės ar Žirmūnų gyventojas save dažniausiai identifikuoja su visu miestu, tai to paties tvirtai teigti apie Vileikos čiabuvį tikrai nesiryžčiau.

Prieš rungtynes

Futbolo pasaulyje Naująją Vilnią reprezentuoja 2002 m. įkurtas „Granito“ klubas, dar pernai užėmęs aukštą trečiąją vietą I lygos pirmenybėse. Deja, klubo viltis kilti dar aukščiau sudaužė finansinės problemos ir šiame sezone Naujosios Vilnios ekipa jau rungiasi tik II lygos Pietų zonoje. Negana to, sezono pradžioje „Granitas“ patyrė net šešis pralaimėjimus iš eilės ir tik septintajame ture išvykoje nugalėjo FBK Kauną ir pakilo iš turnyrinės lentelės dugno.

Rungtynių fragmentas

Apsilankymui Vileikoje pasirinkau rungtynes su kitu lygos autsaideriu: nei vieno taško iki šiol neiškovojusiu Jonavos „Fajetonu“. Karštą ketvirtadienio vakarą, pasikinkęs ištikimąją „Pagiežą“, nuriedėjau iki Pergalės gatvės ir nužingsniavęs dar keliasdešimt metrų atsidūriau kiek neįprastoje vietoje, tarp bažnyčios ir psichiatrinės ligoninės įsikūrusiame stadione. Bene pirmą kartą gyvenime, norint papulti į futbolo rungtynes, tam teko pereiti bažnyčios šventorių...

Bažnyčios kaimynystėje

Pats stadionas, suprantama, nėra modernus, o ir vejos tobula nepavadinsi. Tribūnų stadione nėra, o jas atstoti turėtų keli aplink aikštę pastatyti suoliukai. Vis dėlto visiems norintiems jų kiek mažoka, tad teko rinktis prašmatnią ložę tiesiog ant žolės. Laimė, Vileikos stadionas įsikūręs savotiškame amfiteatre ir iš trijų pusių yra supamas kelių metrų aukščio šlaito, tad vaizdas sėdint ant jo matyt net geresnis nei įsitaisius ant aikštės lygyje įrengto suoliuko. Pačias rungtynes stebėjo kelios dešimtys futbolo mėgėjų, stadiono pakraščiu praslinkdavo ir vienas kitas atsitiktinis praeivis. Apie jokį palaikymą nebuvo net kalbos: net po „Granito“ įvarčių daugeliui rodėsi svarbiau įsimesti į nasrus saulėgrąžų nei paskatinti žaidėjus plojimais.

O štai tai, kas dėjosi aikštėje, tikrai nenuvylė. Pats futbolas gal ir nebuvo labai aukšto lygio, tačiau nuo rungtynių pradžios iniciatyvą savo rankose turėję šeimininkai surengė ne vieną gražią ataką, o du iš trijų įvarčių būtų papuošę ir A lygos rungtynes. Ne mažiau svarbu ir tai, kad rungtynės vyko itin korektiškai. Taip, kietokų pražangų gal ir pasitaikė, tačiau abiejų komandų žaidėjai nesileido į jokias nereikalingas emocijas ar ginčus ir užsiėmė tiesioginiu savo darbu.

Groundhoppingo pusdublis

Kazlų Rūdos stadionas

Tą pačią dieną pamatyti dvejas skirtinguose miestuose vykstančias futbolo rungtynes yra gana reta sėkmė, tačiau birželio 16 d. I lygos tvarkaraštis suteikė tokią galimybę: vidurdienį Kazlų Rūdoje santykius aiškinosi vietos „Šilas“ su Vilniaus „Polonija“, o šeštą vakaro Kaune turėjo prasidėti rungtynės tarp „Spyrio“ bei svečių iš Trakų. Kazlų Rūda ir šiaip buvo vienas pagrindinių šio vasaros sezono tikslų, tad kiek pasvarstęs nusprendžiau, kad tai puiki proga pasidairyti tiek ten, tiek ir kur kas geriau pažįstamame Kaune.

Visi į rungtynes!

Akis praplėšęs pusę šešių ryte, kiek po dešimtos jau išsiropščiau iš traukinio Kazlų Rūdoje. Pirmiausia nudžiugino oras: jei Jūrėje dar pylė kaip iš kibiro, tai Kazlų Rūdoje vasariška saulutė jau džiovino balas, tad lietsargį buvo galima palikti kuprinėje. Pats miškuose pasiklydęs miestas niekuo pernelyg nenustebino, tačiau neskubus valandos trukmės pasivaikščiojimas neprailgo, o likus maždaug pusvalandžiui iki rungtynių patraukiau į pačiame miesto centre (t. y. prie Maximos) įsikūrusį stadioną. Tik man įžengus į areną iš garsiakalbio pasigirdo „No One Can Stop Us Now“ akordai. Ką gi, mano skoniui tinka.

Tribūna

Kazlų Rūdos stadionas nedidelis, tačiau matosi, kad neseniai suremontuotas. Viena tribūna talpina maždaug 300 žiūrovų, keliasdešimt vietų joje yra po stogu. Imti pinigus už futbolą čia, tiesa, būtų gana sudėtinga, nes ne blogesnis aikštės vaizdas yra ir žiopsant per neaukštą tvorą. Šiaip ar taip, svarbiau turbūt tai, kad žmonės apskrtitai rinktųsi į futbolą ir čia Kazlų Rūda nenuvylė: stadionas buvo artipilnis, o ne vienas žiūrovas į mačą atėjo pasidabinęs žaliais „Šilo“ marškinėliais. O štai svečių iš Vilniaus pasigedau: Lietuvos fansceną pernai sudrebinti bandę „Polonijos“ kibicai rungtynėse taip ir nepasirodė. Matyt lenkų entuziazmas išgaravo taip pat greitai, kaip ir buvo įsižiebęs.

Po įvarčio

Rungtynės didelės intrigos taip pat neatnešė. Šeimininkai nuo pirmųjų minučių perėmė iniciatyvą ir jau pirmajame kėlinyje įgijo dviejų įvarčių pranašumą, o po pertraukos smeigė dar du įvarčius iš 11 m baudinių. Kiekvieną įvartį palydėdavo vieno iš žiūrovų uždegama žalios spalvos dūminė šaškė, o kelis kartus stadione pasigirdo ir dar nelabai užtikrintai skambančios, bet visgi skanduočių užuomazgos. Belieka tikėtis, kad po kurio laiko Kazlų Rūdoje sulauksime ir kokios labiau organizuotos sirgalių grupės atsiradimo.

Rungtynių momentas

Po rungtynių sėdau į traukinį ir dar prieš tris atsidūriau Kaune. „Spyrio“ rungtynės prasidėjo šeštą, tad neskubėdamas užkandau „Hesburgeryje“ (dvi žąsys iš penkių: mėsainis pazmekęs ir suvalgyti jį neišsiterliojus viso snukio majonezu yra bemaž neįmanoma), pasivažinėjau Žaliakalnio funikulieriumi, užsiropščiau į Kristaus Prisikėlimo bažnyčios terasą bei kiek paslampinėjau po senamiestį.

Tuštutėlis Vilijampolės stadionas

Iš internete prisigraibytos informacijos buvau susidaręs nuomonę, kad „Spyris“ savo rungtynes žaidžia Kauno futbolo mokyklos stadione Neries krantinėje. Šį Vilijampolėje įsikūrusį stadioną radau gana nesunkiai, tačiau vos metus pirmą žvilgsnį pasidarė aišku, kad niekas čia šiandien žaisti nesiruošia: stadionas iki numatomos rungtynių pradžios likus mažiau nei pusvalandžiui buvo tuštutėlis.

Pasitelkęs logiką nusprendžiau, kad savo rungtynes „Spyris“ veikiausiai žaidžia Nacionalinės futbolo akademijos stadione, tad vietinių paklausinėjęs kelio pasipusčiau padus ir per Varnių tiltą patraukiau į Žaliakalnį. Pakeliui pasidomėjęs naujausiomis Kauno socialinėmis reklamomis („Ir Kaune gyventi galima“ dabar pakeitė „Stebuklas yra tas, kad Kauno marios vis dar gyvos“; ką gi, šis miestas niekada nepaliauja stebinti) ir pamėginęs perskaityti autobuso tvarkaraštį apykurtei babytei, NFA aikštyną pasiekiau jau po šešių. Pagrindinė aikštė tuščia buvo ir čia, tačiau atsarginėje matėsi kažkoks veiksmas, tad nuėjau ten.

Anksčiau futbolo taip stebėti neteko

Atsarginėje NFA stadiono aikštėje, aptvertoje aukšta tvora, grūmėsi „geltonųjų“ ir „juodųjų“ komandos, kurias, sėdėdami ant suoliukų, automobiliuose, ar ramstydamiesi į medžius stebėjo dešimt ar penkiolika žmonių. Iš pradžių pamaniau, kad dėl kokių nors priežasčių I lygos lyderiai yra priversti žaisti savo namų rungtynes tokioje žiūrovui nepatogioje aikštėje, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kad futbolas už tvoros yra visiškai mėgėjiškas. Prisėdęs kažkokio paminklo papėdėje sulaukiau pertraukos, dar spėjau pamatyti vieną įvartį ir tvirtai nusprendęs, kad Kauno „Spyris“ išgaravo nuo žemės paviršiaus, o vietinis SFL‘as nėra tiek įdomus, kad vertėtų laukti mačo pabaigos, patraukiau atgal į stotį.

Pro tvorą pasidairius

Jau grįžęs namo internete perskaičiau, kad „Spyris“ savo rungtynes žaidė pagrindiniame Kauno „Dariaus ir Girėno“ stadione, iki kurio nuo NFA aikštyno vos 10 minučių kelio... Galbūt, jei galvoje esantis Kauno žemėlapis būtų buvęs tikslesnis, būčiau sumąstęs prasukti ir pro ten, tačiau deja deja, dublis taip ir liko neįgyvendintas. Žinoma, iš grynojo groundhoppingo pozicijos tai nėra didelis nuostolos, nes D&G esu lankęsis ir anksčiau, tačiau vis dėlto tenka konstatuoti, kad išvyka baigėsi kiek apmaudžiai.

Užmirštasis sostinės stadionas

Tribūna

Besiblaškant po įvairius Lietuvos ar užsienio stadionus, žinia, nedera pamiršti, kad galimybių groundhoppingui siūlo ir gimtasis Vilnius, kuriame daugiau ar mažiau nacionalinio lygmens futbolas žaidžiamas bent jau keturiuose stadionuose. Vienas tokių – Lazdynų pakraštyje įsikūręs „Panerio“ stadionas, prieš keliolika metų regėjęs ir A lygos batalijas, o šiuo metu tarnaujantis kaip II lygos Pietų zonoje rungtyniaujančios „Rotalio“ komandos namų aikštė. Trečiadienio vakare ši komanda rungėsi su kita sostinės ekipa – „Bekentu“.

Pušynų apsuptame „Panerio“ stadione šiuo metu likusi vos viena, maždaug per pusę aikštės ilgio nusitęsusi tribūna, kurioje galėtų susėsti keli šimtai žmonių. Tiek, žinoma, visiškai pakanka: į saulėtą ir šiltą vakarą vykusias derbio rungtynes susirinko keturios ar penkios dešimtys žiūrovų, kurių dauguma, matyt, buvo vienos ar kitos komandos žaidėjų giminės, bičiuliai ar artimieji. Atmosfera tribūnoje buvo visiškai atpalaiduojanti: dėl kurios vienos komandos galvą pametusių aistruolių nebuvo, o susirinkusieji ramiai siurbčiojo maišeliuose susineštą alutį ar laidė įvairaus profesionalumo lygio replikas aikštės pusėn. Nekamavo net uodai, kuriems saulėkaitoje įsikūrusius futbolo mėgėjus atakuoti pasirodė per karšta.

Stadiono vaizdas

Šiame sezone „Rotalio“ ir „Bekento“ futbolininkai žengia koja kojon, tad rungtynės žadėjo būti atkaklios ir intriguojančios. Pirmoji intriga, tiesa, buvo susijusi veikiau su apverktina materialine mažųjų klubų padėtimi: nei viena komanda neatrodė patenkinta rungtynių kamuoliu, bet po poros minučių šūkavimo „gal turit kitą kamuolį?“ bei „gal turit pompą?“ buvo nuspręsta žaisti su tuo, kas yra.

Pirmajame kėlinyje šiokia tokia iniciatyva priklausė jaunesniems „Rotalio“ futbolininkams, tačiau realizuoti ją bent jau smūgiais į vartus šeimininkams nesisekė. Abi komandos darė nemažai klaidų gynyboje, tačiau ir gavę „dovanėlių“ iš varžovų atakuojantys abiejų komandų futbolininkai nesugebėdavo net patikrinti varžovų vartininkų budrumo. Situacija kiek pasitaisė antrajame kėlinyje, kuriame publika taip pat buvo pamaloninta ir įvarčiais: pirmasis nuo 11 m žymos šeimininkus į priekį išvedė Egidijus Osterovas, kiek vėliau baudos smūgiu rezultatą išlygino Jurijus Mežonis. Rungtynių pabaigoje abiejų komandų žaidėjai, panašu, gerokai pavargo, tad, nors noro nusverti mačo svarstykles į savo pusę ir buvo, jėgų tą padaryti – nebe.

Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad sportinė dvasia rungtynių pernelyg nepuošė. Jei mačo pradžioje aikštėje vyko daugiau mažiau korektiška kova, tai rungtynėms įsibėgėjus „Bekento“ vyrai vis dažniau ėmė nervintis ir imtis veiksmų, kurie su futbolu neturi nieko bendro. Mano kukliais paskaičiavimais, vien už nesportinį elgesį (apie pražangas nekalbu) vienas svečių futbolininkas privalėjo gauti raudoną kortelę (už spyrį varžovui po švilpuko jis buvo nubaustas tik geltonos spalvos „trauklapiu“), du pasivaikščiojo labai plona linija tarp geltonos ir raudonos kortelių (vienam buvo parodyta geltona kortelė, kitas iš teisėjo sulaukė tik žodinio pabarimo), o komandos treneris, keikęs teisėją taip, kad buvo girdėti turbūt ir Gariūnuose, taip pat turėjo būti išsiųstas į tribūnas (ar, šiuo atveju, veikiau į Bukčių mišką). Po rungtynių komandų žaidėjai dar kiek apsižodžiavo prie atsarginių žaidėjų suolo, bet į rimtesnį santykių aiškinimąsi tai regis neperaugo.

Grounghopping LT jau ir Facebooke

Idant šio tinklaraščio atnaujinimus sekti būtų lengviau sukūriau jam atskirą puslapį Facebooke, kuriame bus talpinamos nuorodos į visus būsimus atnaujinimus. Taigi, einame čia, spaudžiame "Patinka", o vėliau skaitome beigi komentuojame.

Sardinijos tremtiniai

Stadiono vaizdas

Šiaurės rytų Italijoje įsikūręs Triesto miestas negali pasigirti itin giliomis futbolo tradicijomis. Vietinis U. S. Triestina Calcio klubas dar gūdžiais 1948 m. užėmė antrąją vietą Italijos čempionate, tačiau šiais laikais Friulio-Venecijos Džulijos regiono vėliavą neša „zebriukai“ iš kaimyninės Udinės, o Triesto gyventojai ilgą laiką galėjo mėgautis tik regioninių lygų futbolu.

Vis dėlto šio sezono pabaigoje į šį miestą kiek netikėtai grįžo ir Serie A. Dėl saugumo reikalavimų neatitinkančio naujojo „Is Arenas“ stadiono Cagliari ekipa buvo priversta laikinai išsikelti iš gimtosios Sardinijos ir namų rungtynes žaisti už 800 kilometrų esančiame Triesto „Stadio Nereo Rocco“. Keliaudamas po Adrijos pakrantę gegužės 19 d. vakarą kaip sykis buvau numatęs praleisti Trieste, tad negalėjau praleisti progos apsilankyti Serie A 38 turo mače, kuriame formalūs aikštės šeimininkai žaidė su Lazio ekipa (įdomus sutapimas: pernai paskutiniajame Serie A ture taip pat stebėjau Lazio rungtynes, tiesa, tąsyk vykusias Romoje).

Centrinė tribūna

Svetimos komandos rungtynės Trieste didelio ažiotažo, suprantama, nekelia, tad gauti bilietą į rungtynes nebuvo jokių problemų. Likus porai valandų iki mačo nuvykau į pietinėje miesto dalyje įsikūrusį sporto kompleksą, kuriame greta pagrindinio Nereo Rocco stadiono dar yra vienas senesnis stadionas bei uždara Palatrieste sporto arena bei kasoje už 10 eurų nusipirkau bilietą į galinę tribūną (bilietas į šoninę kainuoja dvigubai daugiau). Senjorui už langelio tarsi ir užsiminiau, kad mieliau sėdėčiau Lazio sirgalių tribūnoje, tačiau šis man visgi išrašė bilietą į Curva Furlan, kurioje rinkosi tiek iš Sardinijos atvykę fanai, tiek ir vietiniai žiūrovai.

Tolumoje matosi Lazio fanai

Daugiau nei 30 tūkstančių žmonių talpinantis stadionas rungtynių metu buvo apytuštis. Viena iš šoninių tribūnų apskritai buvo uždaryta, o ir kitos nelūžo nuo žiūrovų: Cagliari ultrų buvo, iš akies sprendžiant, koks pusšimtis, priešingoje stadiono pusėje susispietė keli šimtai Lazio aistruolių, o bendras futbolo mėgėjų skaičius stadione, manau, neviršijo 3000. Įspūdį paliko apsauga: lietsargį po tam tikrų dvejonių, kaip nepavojingam „anglui“ įsinešti leido, o štai žiebtuvėlį teko pasiųsti į kartoninę atliekų dėžę.

Po Cagliari įvarčio

Rungtynių atmosfera buvo savotiška: jei paprastai tribūnose būna dvi sirgalių grupės, tai čia jos susidarė trys. Cagliari ultros pasirodė pakankamai agresyvūs veikėjai ir nepaisant nedidelio skaičiaus ne tik palaikė savo komandą, bet ir įžeidinėjo viską kas tik buvo aplinkui (tiesą pasakius, pastarasis užsiėmimas jiems, atrodo, buvo net įdomesnis). Iš žaidėjų daugiausia dėmesio sulaukė buvęs Cagliari, o nūnai Lazio vartininkas Federico Marchetti, o nelabai teigiamą požiūrį į juos laikinai priglaudusį miestą atklydėliai iš Sardinijos išreiškė nuolat pasikartojančia „Trieste Trieste vaffanculo“ skanduote. Vietiniams tai, žinoma, nelabai patiko, bet bent jau stadione nuo žodžių ir gestų iki artimesnės pažinties pereita nebuvo.

Lazio sirgaliai ypatingo įspūdžio šiame mače nepaliko. Dėl milžiniškos kiekybinės persvaros jie kada panorėję galėjo nesunkiai nunešti bet kokį Cagliari kuriamą palaikymą, bet apskritai imant pasirodymas pasirodė vangokas. Tai galbūt susiję tiek su ne itin sėkmingu šiai komandai sezonu, tiek ir su blankiu vaizdu aikštėje. Itin didelės turnyrinės reikšmės neturėjusios rungtynės nebuvo itin kokybiškos ir stokojo efektingų epizodų, o vienintelį įvartį antrajame kėlinyje pelnė Cagliari saugas Daniele Dessena.

Po rungtynių

Pasibaigus stadione dar pažiūrėjau kaip Cagliari futbolininkai sirgaliams atidavė ne tik marškinėlius, bet ir šortus, o stotelėje tapau incidento tarp geros dešimties Cagliari sirgalių ir trijų Lazio spalvomis pasidabinusių vyrukų liudininku. Vienam Lazio gerbėjui ši pažintis baigėsi prakirstu antakiu, aiškintis aplinkybių atvyko karabinieriai, bet tuo metu kaip sykis atvažiavo autobusas, tad stebėti visko iki galo net ir norint nebebūtų buvę kada.

Agurkiškojoje Venecijoje

Ištvinęs Nevėžis

Ilgai lauktas pavasaris, tegul ir nenoromis, į Lietuvą galiausiai vis dėlto atėjo. O su pavasariu atėjo ir, žvejų žargonu kalbant, atviro vandens sezonas: iš tiesų jau metas pridvisusias sales ir oranžinį kamuolį iškeisti į stadionų platybes ir beribį dangų virš jų.

Pirmaja futbolinio groundhoppingo stotele šiame sezone tapo Kėdainiai, kur vietos „Nevėžis“ I lygos antrojo turo rungtynėse žaidė su Klaipėdos „Granitu“. Agurkų sostinės komanda praėjusiame sezone I lygos varžybose nusileido tik Jonavos „Lietavai“, „Granito“ futbolininkai pernai dar rungėsi II lygos Vakarų zonos pirmenybėse.

Rungtynių reklama mieste

Kėdainiai – bene gražiausias iš vidutinio dydžio Lietuvos miestų, tačiau penkių valandų, kurias turėjau tarp traukinio atvykimo ir rungtynių pradžios, pasirodė daugoka. Prie to prisidėjo ir oras: nors nelijo ir protarpais nušvisdavo saulė, dangumi skriejo švininiai debesys, o žvarbus vėjas kiaurai košė pro draubužius ir gundė paieškoti kokios šiltesnės vietelės. Negana to, per žioplumą pamiršau pakrauti fotoaparato akumuliatorių, tad paveiksluoti aplinką teko saikingai. O gaila: be amžinųjų vertybių, kaip Didžioji rinka ar sinagogų kompleksas, įamžinti norėjosi ir grynai pavasarišką vietos koloritą. Vidurio Lietuvos lygumose tirpstančio sniego maitinamas Nevėžis plačiai išsiliejo iš krantų ir suteikė Kėdainiams savotišką skęstasnčio miesto įspūdį: iš vandens kyšojo medžiai, tvoros ar vaikiškos sūpuoklės, o šnerves kuteno paprastai gal tik prie Kuršių marių taip stipriai juntamas vandens aromatas.

Nuotaiką praskaidrino Didžiojoje rinkoje įsikūrusi užeiga „Eglė“, kur iš garsiakalbių liejosi Franko Sinatros balsas, o už dešimtinę buvau pašertas cepelinais ir pagirdytas alumi. Pasistiprinęs patraukiau į šiaurinėje miesto dalyje, šalia geležinkelio tilto, įsikūrusį stadioną. Jo ištvinusios upės vandenys, laimei, nesiekė, tad „Nevėžio“ ir „Granito“ vyrai turėjo visas sąlygas išsiaiškinti, kuriems geriau sekasi valdyti odinį kamuolį.

Statoma Kėdainių arena

Ne per seniausiai rekonstruotas ir dirbtine danga kovai su lietuvišku klimatu apginkluotas Kėdainių miesto stadionas dviejose tribūnose gali sutalpinti 3000 žmonių. Stadiono rekonstrukcija, panašu, dar nebaigta (bene labiausiai trūksta tualetų, dėl ko žiūrovai gamtinius reikalus atlieka po tribūna), be to šalimais kyla naujosios Kėdainių arenos mūrai, tad po metų kitų šioje miesto vietoje bus visas sporto kompleksas.

Pietinė tribūna

Rungtynės (įėjimas į jas nemokamas) į tribūnas sutraukė maždaug 300 kėdainiškių. Jokių aktyvesnių supporterių nebuvo, o žiūrovai apsiribojo saulėgrąžų gliaudymu, alaus triūbijimu ir įvairių (dažniausiai nelabai cenzūrinių) replikų laidymu aikštės kryptimi. Vaizdelis aikštėje taip pat pernelyg neįkvėpė. Kamuolį bei iniciatyvą ilgiau turėjo aikštės šeimininkai, geriausio 2009 m. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Edgaro Mastianicos vedami klaipėdiečiai kartais gana neblogai kontratakuodavo, bet dažniau komandos atakas baigdavo savo klaidomis, o ne grasindamos varžovų vartams. „Nevėžio“ futbolininkams du kartus beveik pavyko įmušti wondergoalą, tačiau kadangi „beveik“ nesiskaito, rungtynės baigėsi 0 – 0.

Stadiono vaizdas

Per rungtynes gerokai sužvarbau, tad perspektyva geras dvi valandas laukti traukinio nepasirodė itin viliojanti. Su šia mintimi sėdau į mikriuką ir patraukiau į autobusų stotį, kur pasigavau Kaunan riedantį autobusą. Vargu ar tai buvo pati protingiausia mintis: už kelionę tarp Kėdainių ir Kauno „Kautra“ paprašė net 13,50 Lt, iš Kauno į Vilnių važiavau tegul ir dviaukšte, tačiau prie kiekvieno stulpo stojančia „kumele“, tad galiausiai pinigų už pasivažinėjimą per aplinkui išleidau daugiau, o laiko beveik nesutaupiau.

Dūdų terapija Galvės pakrantėje

Olimpinis sporto centras

Trakus mėgstu dėl daugelio priežasčių: gražios gamtos, pilių, kibinų, reikšmės Lietuvos istorijai ir puikaus susisiekimo su Vilniumi. Vietos krepšinio mėgėjų požiūris į savos komandos palaikymą, deja, į šį pozityvų sąrašą nepatenka.

Į Trakus baigęs savaitės darbus patraukiau autobusu ir neskubiu žingsniu perėjęs bene visą miestą likus geram pusvalandžiui iki trečiųjų RKL finalo rungtynių pradžios jau pasiekiau Galvės ežero pakrantėje įsikūrusį Olimpinį sporto centrą. Nepaisant pretenzingo pavadinimo krepšinio salė ypatingo įspūdžio nepaliko. Ji yra nežmoniškai ankšta, o balkonai pakabinti kone virš aikštės. Norint sekti prie artimesnio krepšio vykstantį veiksmą ir bent jau pamatyti kaip paleistas kamuolys perskrodžia tinklelį, nuolat teko tempti kaklą ar bandyti kone persisverti per turėklus. Ant salės grindų savo ruožtu išpaišyta tokia linijų marmalynė, kad belieka tik stebėtis, kaip žaidėjai ar teisėjai dar atskiria į kurias linijas kreipti dėmesį žaidžiant krepšinį, o kurios aktualesnės rankininkams ar tinklininkams.

Vis dėlto tai buvo tik pusė bėdos. Jau pakeliui į salę dėmesį patraukė jaunuolis, nešinas bemaž pusantro metro ilgio varine triūba. Tai buvo blogas ženklas, bet teisybės dėlei reikia pripažinti, kad šis supporteris savo instrumentą pūtė pakankamai saikingai.

Salės vaizdas

Saiko dorybe negalėjo pasigirti trys ar keturi silpnapročiai, savo plastmasinėmis dūdelėmis tūtavę visas rungtynes. Net tada, kai rungtynių baigtis jau nebekėlė abejonių (o abejones kas tą vakarą stipresni Šležas ir kompanija išsklaidė gana anksti, mat tauragiškiai į mačą atvyko bene be penkių pagrindinių savo krepšininkų), šitie veikėjai su pavydėtinu atkaklumu kankino visų poros šimtų salėje susirinkusių žmonių ausų būgnelius. Apskritai imant dūdoriai yra daugelio Lietuvos arenų problema, tačiau gal dėl ankštos Trakų salės erdvės, gal dėl beprasmio dūdorių užsispyrimo, tai erzino kur kas labiau nei bet kada anksčiau. Jokio rimtesnio palaikymo trakiškiai nesuorganizavo. Rungtynių pabaigoje kažkas porą kartų plonu balsu cyptelėjo „Trakai Trakai“, tačiau skanduotė didelio palaikymo salėje nesulaukė.

Po rungtynių, žingsniuodamas Totoriškių ežero pakrante, mąsčiau: negi tie žmonės, elgdamiesi iš esmės chuliganiškai, galvoja, kad taip padeda savo komandai? Iš esmės tokio dydžio salėje su trim dūdom gali nesunkiai permušti bet kokius bandymus kurti normalų palaikymą, o ir triūbijimas visą mačą nedraugišką atmosferą kuria ne tik svetimiems, bet ir saviems...