Groundhoppingo pusdublis

Kazlų Rūdos stadionas

Tą pačią dieną pamatyti dvejas skirtinguose miestuose vykstančias futbolo rungtynes yra gana reta sėkmė, tačiau birželio 16 d. I lygos tvarkaraštis suteikė tokią galimybę: vidurdienį Kazlų Rūdoje santykius aiškinosi vietos „Šilas“ su Vilniaus „Polonija“, o šeštą vakaro Kaune turėjo prasidėti rungtynės tarp „Spyrio“ bei svečių iš Trakų. Kazlų Rūda ir šiaip buvo vienas pagrindinių šio vasaros sezono tikslų, tad kiek pasvarstęs nusprendžiau, kad tai puiki proga pasidairyti tiek ten, tiek ir kur kas geriau pažįstamame Kaune.

Visi į rungtynes!

Akis praplėšęs pusę šešių ryte, kiek po dešimtos jau išsiropščiau iš traukinio Kazlų Rūdoje. Pirmiausia nudžiugino oras: jei Jūrėje dar pylė kaip iš kibiro, tai Kazlų Rūdoje vasariška saulutė jau džiovino balas, tad lietsargį buvo galima palikti kuprinėje. Pats miškuose pasiklydęs miestas niekuo pernelyg nenustebino, tačiau neskubus valandos trukmės pasivaikščiojimas neprailgo, o likus maždaug pusvalandžiui iki rungtynių patraukiau į pačiame miesto centre (t. y. prie Maximos) įsikūrusį stadioną. Tik man įžengus į areną iš garsiakalbio pasigirdo „No One Can Stop Us Now“ akordai. Ką gi, mano skoniui tinka.

Tribūna

Kazlų Rūdos stadionas nedidelis, tačiau matosi, kad neseniai suremontuotas. Viena tribūna talpina maždaug 300 žiūrovų, keliasdešimt vietų joje yra po stogu. Imti pinigus už futbolą čia, tiesa, būtų gana sudėtinga, nes ne blogesnis aikštės vaizdas yra ir žiopsant per neaukštą tvorą. Šiaip ar taip, svarbiau turbūt tai, kad žmonės apskrtitai rinktųsi į futbolą ir čia Kazlų Rūda nenuvylė: stadionas buvo artipilnis, o ne vienas žiūrovas į mačą atėjo pasidabinęs žaliais „Šilo“ marškinėliais. O štai svečių iš Vilniaus pasigedau: Lietuvos fansceną pernai sudrebinti bandę „Polonijos“ kibicai rungtynėse taip ir nepasirodė. Matyt lenkų entuziazmas išgaravo taip pat greitai, kaip ir buvo įsižiebęs.

Po įvarčio

Rungtynės didelės intrigos taip pat neatnešė. Šeimininkai nuo pirmųjų minučių perėmė iniciatyvą ir jau pirmajame kėlinyje įgijo dviejų įvarčių pranašumą, o po pertraukos smeigė dar du įvarčius iš 11 m baudinių. Kiekvieną įvartį palydėdavo vieno iš žiūrovų uždegama žalios spalvos dūminė šaškė, o kelis kartus stadione pasigirdo ir dar nelabai užtikrintai skambančios, bet visgi skanduočių užuomazgos. Belieka tikėtis, kad po kurio laiko Kazlų Rūdoje sulauksime ir kokios labiau organizuotos sirgalių grupės atsiradimo.

Rungtynių momentas

Po rungtynių sėdau į traukinį ir dar prieš tris atsidūriau Kaune. „Spyrio“ rungtynės prasidėjo šeštą, tad neskubėdamas užkandau „Hesburgeryje“ (dvi žąsys iš penkių: mėsainis pazmekęs ir suvalgyti jį neišsiterliojus viso snukio majonezu yra bemaž neįmanoma), pasivažinėjau Žaliakalnio funikulieriumi, užsiropščiau į Kristaus Prisikėlimo bažnyčios terasą bei kiek paslampinėjau po senamiestį.

Tuštutėlis Vilijampolės stadionas

Iš internete prisigraibytos informacijos buvau susidaręs nuomonę, kad „Spyris“ savo rungtynes žaidžia Kauno futbolo mokyklos stadione Neries krantinėje. Šį Vilijampolėje įsikūrusį stadioną radau gana nesunkiai, tačiau vos metus pirmą žvilgsnį pasidarė aišku, kad niekas čia šiandien žaisti nesiruošia: stadionas iki numatomos rungtynių pradžios likus mažiau nei pusvalandžiui buvo tuštutėlis.

Pasitelkęs logiką nusprendžiau, kad savo rungtynes „Spyris“ veikiausiai žaidžia Nacionalinės futbolo akademijos stadione, tad vietinių paklausinėjęs kelio pasipusčiau padus ir per Varnių tiltą patraukiau į Žaliakalnį. Pakeliui pasidomėjęs naujausiomis Kauno socialinėmis reklamomis („Ir Kaune gyventi galima“ dabar pakeitė „Stebuklas yra tas, kad Kauno marios vis dar gyvos“; ką gi, šis miestas niekada nepaliauja stebinti) ir pamėginęs perskaityti autobuso tvarkaraštį apykurtei babytei, NFA aikštyną pasiekiau jau po šešių. Pagrindinė aikštė tuščia buvo ir čia, tačiau atsarginėje matėsi kažkoks veiksmas, tad nuėjau ten.

Anksčiau futbolo taip stebėti neteko

Atsarginėje NFA stadiono aikštėje, aptvertoje aukšta tvora, grūmėsi „geltonųjų“ ir „juodųjų“ komandos, kurias, sėdėdami ant suoliukų, automobiliuose, ar ramstydamiesi į medžius stebėjo dešimt ar penkiolika žmonių. Iš pradžių pamaniau, kad dėl kokių nors priežasčių I lygos lyderiai yra priversti žaisti savo namų rungtynes tokioje žiūrovui nepatogioje aikštėje, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kad futbolas už tvoros yra visiškai mėgėjiškas. Prisėdęs kažkokio paminklo papėdėje sulaukiau pertraukos, dar spėjau pamatyti vieną įvartį ir tvirtai nusprendęs, kad Kauno „Spyris“ išgaravo nuo žemės paviršiaus, o vietinis SFL‘as nėra tiek įdomus, kad vertėtų laukti mačo pabaigos, patraukiau atgal į stotį.

Pro tvorą pasidairius

Jau grįžęs namo internete perskaičiau, kad „Spyris“ savo rungtynes žaidė pagrindiniame Kauno „Dariaus ir Girėno“ stadione, iki kurio nuo NFA aikštyno vos 10 minučių kelio... Galbūt, jei galvoje esantis Kauno žemėlapis būtų buvęs tikslesnis, būčiau sumąstęs prasukti ir pro ten, tačiau deja deja, dublis taip ir liko neįgyvendintas. Žinoma, iš grynojo groundhoppingo pozicijos tai nėra didelis nuostolos, nes D&G esu lankęsis ir anksčiau, tačiau vis dėlto tenka konstatuoti, kad išvyka baigėsi kiek apmaudžiai.