Užmirštasis sostinės stadionas

Tribūna

Besiblaškant po įvairius Lietuvos ar užsienio stadionus, žinia, nedera pamiršti, kad galimybių groundhoppingui siūlo ir gimtasis Vilnius, kuriame daugiau ar mažiau nacionalinio lygmens futbolas žaidžiamas bent jau keturiuose stadionuose. Vienas tokių – Lazdynų pakraštyje įsikūręs „Panerio“ stadionas, prieš keliolika metų regėjęs ir A lygos batalijas, o šiuo metu tarnaujantis kaip II lygos Pietų zonoje rungtyniaujančios „Rotalio“ komandos namų aikštė. Trečiadienio vakare ši komanda rungėsi su kita sostinės ekipa – „Bekentu“.

Pušynų apsuptame „Panerio“ stadione šiuo metu likusi vos viena, maždaug per pusę aikštės ilgio nusitęsusi tribūna, kurioje galėtų susėsti keli šimtai žmonių. Tiek, žinoma, visiškai pakanka: į saulėtą ir šiltą vakarą vykusias derbio rungtynes susirinko keturios ar penkios dešimtys žiūrovų, kurių dauguma, matyt, buvo vienos ar kitos komandos žaidėjų giminės, bičiuliai ar artimieji. Atmosfera tribūnoje buvo visiškai atpalaiduojanti: dėl kurios vienos komandos galvą pametusių aistruolių nebuvo, o susirinkusieji ramiai siurbčiojo maišeliuose susineštą alutį ar laidė įvairaus profesionalumo lygio replikas aikštės pusėn. Nekamavo net uodai, kuriems saulėkaitoje įsikūrusius futbolo mėgėjus atakuoti pasirodė per karšta.

Stadiono vaizdas

Šiame sezone „Rotalio“ ir „Bekento“ futbolininkai žengia koja kojon, tad rungtynės žadėjo būti atkaklios ir intriguojančios. Pirmoji intriga, tiesa, buvo susijusi veikiau su apverktina materialine mažųjų klubų padėtimi: nei viena komanda neatrodė patenkinta rungtynių kamuoliu, bet po poros minučių šūkavimo „gal turit kitą kamuolį?“ bei „gal turit pompą?“ buvo nuspręsta žaisti su tuo, kas yra.

Pirmajame kėlinyje šiokia tokia iniciatyva priklausė jaunesniems „Rotalio“ futbolininkams, tačiau realizuoti ją bent jau smūgiais į vartus šeimininkams nesisekė. Abi komandos darė nemažai klaidų gynyboje, tačiau ir gavę „dovanėlių“ iš varžovų atakuojantys abiejų komandų futbolininkai nesugebėdavo net patikrinti varžovų vartininkų budrumo. Situacija kiek pasitaisė antrajame kėlinyje, kuriame publika taip pat buvo pamaloninta ir įvarčiais: pirmasis nuo 11 m žymos šeimininkus į priekį išvedė Egidijus Osterovas, kiek vėliau baudos smūgiu rezultatą išlygino Jurijus Mežonis. Rungtynių pabaigoje abiejų komandų žaidėjai, panašu, gerokai pavargo, tad, nors noro nusverti mačo svarstykles į savo pusę ir buvo, jėgų tą padaryti – nebe.

Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad sportinė dvasia rungtynių pernelyg nepuošė. Jei mačo pradžioje aikštėje vyko daugiau mažiau korektiška kova, tai rungtynėms įsibėgėjus „Bekento“ vyrai vis dažniau ėmė nervintis ir imtis veiksmų, kurie su futbolu neturi nieko bendro. Mano kukliais paskaičiavimais, vien už nesportinį elgesį (apie pražangas nekalbu) vienas svečių futbolininkas privalėjo gauti raudoną kortelę (už spyrį varžovui po švilpuko jis buvo nubaustas tik geltonos spalvos „trauklapiu“), du pasivaikščiojo labai plona linija tarp geltonos ir raudonos kortelių (vienam buvo parodyta geltona kortelė, kitas iš teisėjo sulaukė tik žodinio pabarimo), o komandos treneris, keikęs teisėją taip, kad buvo girdėti turbūt ir Gariūnuose, taip pat turėjo būti išsiųstas į tribūnas (ar, šiuo atveju, veikiau į Bukčių mišką). Po rungtynių komandų žaidėjai dar kiek apsižodžiavo prie atsarginių žaidėjų suolo, bet į rimtesnį santykių aiškinimąsi tai regis neperaugo.