Legendinė Lietuvos krepšinio aikštelė

Kauno sporto halė – garsiausia, ilgiausią istoriją turinti ir labiausiai atmosferinė iš visų Lietuvos krepšinio arenų – vargu ar reikalauja išsamaus pristatymo. Po jos stogu žiūrovus džiugino Pranas Lubinas, Modestas Paulauskas bei Arvydas Sabonis, Miuncheno triumfui pamatus čia padėjo legendinė 1999 m. Kauno „Žalgirio“ komanda, na, ir kaip nepaminėsi – būtent čia, tuomet dar naujutėlėje Halėje, lietuviai tuo vienu auksiniu taškeliu iškovojo pergalę prieš latvius rungtynėse, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo lemiamos grumiantis dėl paskutinio prieš Antrąjį pasaulinį karą Europos čempionų titulo.

Pakeliui į rungtynes

Man iki šiol senoji Halė savo durų pravėrusi nebuvo, tad kai pirmadienio vakare paskambinęs draugas pasigyrė turįs nemokamų bilietų į Lietuvos rinktinės rungtynes su belgais ir pasiūlė kartu traukti Kaunan, supratau, kad geresnės progos apsilankyti šioje krepšinio šventovėje nebus. Po to, kai 2011 m. Nemuno saloje buvo pastatyta naujoji arena, Halės reikšmė sumenko, ir praėjusiame sezone čia rungtyniavo tik antroji Kauno komanda – „LSU Baltai“, o artėjančiame sezone ir ši komanda grįš į Garliavą.

Rungtynės antradienio vakare prasidėjo gana anksti, tad atvykę į Kauną patraukėme tiesiai į rungtynes. Stadiono pusėje esantis įėjimas pasitiko milžiniška eile, tačiau paėjus į šoną pavyko rasti ir kitas, kur kas mažiau apgultas duris ir netrukus jau atsidūrėme pačioje salėje. Mūsų korporatyvinės vietos buvo bemaž tiesiai už Lietuvos rinktinės suolelio ir garantavo geriausią vaizdą į Kazlauską ir jo kariauną.

Lietuvos rinktinė

Žmogui, pripratusiam prie erdvių ir modernių XXI a. arenų, senučiukė Halė pasirodytų itin ankšta. Net ir tie 5 tūkstančiai žmonių, kurie joje gali tilpti dabar, užima visą erdvę nuo aikštės lygio iki arenos palubių, o juk ją statant buvo numatyta, kad arena talpins net 11 tūkstančių žmonių. Peršasi viena išvada: tarpukariu žmonių būtą gerokai mažesnių nei šiais laikais. Dideliu modernumu į aštuntą dešimtį įkopusiame statinyje viskas kvepėti ir negali, bet juk vos prieš porą metų čia vyko ir Eurolygos batalijos, tad suprantama, kad šiuolaikiniams reikalavimams Halė yra pritaikyta...

Salės vaizdas

Na, išskyrus vieną dalyką. Ar kondicionavimo sistema ten sugedo, ar ji šiaip nelabai pritaikyta vasariškiems karščiams, tačiau viduje tvyrojo tikra pirtis. Net ir ramiai sėdint savo kėdėje prakaitas žliaugte žliaugė per nugarą, o žaidėjai aikštėje turėjo grumtis ne tik su karščiu, bet ir su drėgnomis bei slidžiomis salės grindimis. Karščio išvarginti žiūrovai pertraukos metu gulte apgulė alaus prekystalius (vėliau nugirdau kažką besiskundžiant, kad eilėje atstovėjus penkiolika minučių šio gėrimo atsargos išseko ir trokštantiems krepšinio mėgėjams teko perdžiūvusiomis lūpomis laidant keiksmus sliūkinti atgal į savo vietas), o norėdami kvėptelti kiek gaivesnio, tegu ir tabako dūmais prisodrinto oro, laukan griuvo ir rūkantieji, ir nerūkantieji.

Alaus, alaus, žiūrovams alaus

Nepaisant to, kad Belgijos rinktinė nėra itin pajėgi, rungtynės sutraukė beveik pilną areną: ką masino galimybė pamatyti pirmą kartą kartu žaidžiančius Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną, ką priviliojo sentimentai senajai Halei, kas tiesiog atėjo pažiūrėti krepšinio. Nepaisant to, atmosfera rungtynėse nebuvo itin gera: nors penki ar šeši E tribūnos palubėje įsitaisę fanatai bandė užvesti visus susirinkusius, daugelis geriausiu atveju paplodavo po gražiau sužaisto epizodo. Gal ir nenuostabu: rungtynių reikšmė nedidelė, o ir žaidimas buvo klampus bei blankus. Lietuvių pergalė didesnių abejonių nekėlė, tačiau publiką už išvargtus ar baudų metimais renkamus taškus kur kas labiau pradžiugindavo kurio nors iš trenerių paprašytos minutės pertraukėlės, kartu į aikštę iškviesdavusios „Žalgirio“ šokėjų komandą.

Po rungtynių dar prisėdome „Kregždutėje“, kur vienu mauku susiverčiau litrą giros „Šoferio džiaugsmas“, aptarėme galimybę, kad Arvydas prireikus išbėgs Slovėnijoje, o netrukus palikome krepšinio sostinę ir vakaro sutemose patraukėme Vilniaus link.