Rusijos turas: Su traktoriumi prieš garvežį

Stadionas

Vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje beveik dvi savaites praleidau keliaudamas po Rusiją ir, nors pagrindinis kelionės tikslas buvo ne groundhoppingas, prieš išvykdamas išnagrinėjau Rusijos futbolo pirmenybių tvarkaraštį ir pasižymėjau kelis mačus, kurie pasirodė vykstantys tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Pirmuoju aplankytu maču tapo Maskvoje rugpjūčio 26 d. vakare vykusios rungtynės tarp vietos „Lokomotiv“ ir svečių iš šalies pietų – „Rostov“ vienuolikės.

Maskvos nieku gyvu nepavadinsi vienos komandos miestu: elitiniame Rusijos divizione be „Lokomotyvo“ žaidžia dar trys sostinės komandos – „Spartak“, „CSKA“ ir „Dinamo“. Vis dėlto žiūrovų visiems šiems klubams daugiamilijoniniame mieste, matyt, nepakanka ir stadionų užpildymo procentas nėra itin aukštas.

Stadiono vaizdas

Savo namų rungtynes „Loko“ žaidžia gana naujame, 2002 m. pastatytame ir beveik 30 000 žiūrovų talpinančiame stadione. Nors stadionas gana naujas, pati jo vieta Čerkizovo rajone rytinėje miesto dalyje – istorinė. Pirmasis stadionas čia buvo suręstas dar 1935 m., o senasis Lokomotyvo stadionas čia buvo pastatytas 1966 m. Prie stadiono metro atvažiavau gana anksti, likus daugiau kaip pusantros valandos iki mačo, ir, atstovėjęs neilgoje eilėje, nusipirkau 500 rublių (apie 40 litų) kainuojantį bilietą į galinę tribūną.

Garvežys

Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, „Lokomotiv“ – geležinkeliečių ekipa. Ant klubo emblemos – lokomotyvas (mano akimis žiūrint – TE3), pagrindinis rėmėjas yra ne kas kitas, kaip valstybinė Rusijos geležinkelių bendrovė „RŽD“, o tik atsidūrus stadiono teritorijoje išsyk pasitinka tikrų tikriausias garvežys. „Loko“ varžovų iš Rostovo istorija taip pat susijusi su technika – komanda 1930 m. suburta „Roststelmaš“ gamyklos, kažkada vadinosi „Traktor“, o ir dabar kartais pravardžiuojama „kombainininkais“.

Erdvė po tribūna

Prasibrovęs pro turniketus ir patikrintas apsaugos (prisiėjo netgi atidaryti apmaigytą cigarečių pakelį, idant įrodyčiau, kad ten nenešu kokio superslapto masinio naikinimo ginklo) netrukus užsikabarojau į stadiono palubėje buvusią savo vietą. Malonų įspūdį paliko tai, kad stadiono viršutinių aukštų erdvės primena didelius balkonus, iš kurių buvo galima mėgautis vakaro saulės nutvieksta Maskvos panorama.

Pirmadienio vakarą vykusios rungtynės į stadioną sutraukė maždaug 10 000 futbolo mėgėjų. Absoliuti dauguma jų, žinoma, palaikė „traukinukus“, tačiau priešingame aikštės gale matėsi ir koks šimtas Rostovo sirgalių. Žinoma, Rusija – šalis labai didelė, ir eilinės čempionato rungtynės prilygsta tam, kas pas mus būtų nebloga europinė išvyka: štai nuo Rostovo iki Maskvos yra maždaug 1000 km (ir tai Rusijos masteliais yra gana nedaug), tad belieka bent virtualiai paploti tiems, kas ryžtasi tiek nuolat važinėti paskui savo komandą.

Po įvarčio

Mano nebrangus bilietas garantavo vietą Loko sirgalių tribūnoje, tad, kaip ir visi likę, visą mačą prastovėjau. Apskritai raudonai – žali fanatai nei per daug nustebino, nei per daug nuvylė. Skanduočių repertuaras pakenčiamas, nusiteikimas irgi – tad nors stadionas ir buvo toli gražu ne pilnas, atmosfera gavosi visai padori. Saugumo prasme viskas taipogi korektiška – rusų futbolo sirgaliai ypatingai geros reputacijos bent jau savo šalyje neturi, bet kažkokios atviros agresijos nepastebėjau, o ir apsaugos stadione pakankamai, kad bezpridielus nuramintų labai greitai.

Šoninė tribūna

Ir vis dėlto labiausiai įsiminė vienas dalykas: niekur kitur nebuvau matęs (ir nenorėčiau išvysti), kad klubas „permušinėtų“ sirgalių skanduotes. Vos tik sirgaliams uždainavus ką nors, kas, klubo nuomone, yra nepriimtina (keiksmažodžiai, politinės skanduotės etc.) iš stadiono garsiakalbių pasigirsdavo garsus triukšmas, nuslopindavęs bet kokius iš tribūnos sklindančius garsus. Tai atrodo visiškas pasityčiojimas, o ir naudos iš tokių priemonių mažai, mat tokios idiotiškos priemonės tik provokuoja sirgalius skanduoti tai, kas neva negalima.

Po rungtynių

Nors abi komandos sezoną pradėjo neblogai ir prieš rungtynes buvo netoli turnyro lentelės viršaus, lygiaverčių varžovų dvikovos nesulaukiau, o „Loko“ nuo pirmųjų minučių perėmė iniciatyvą į savo rankas. Tiesa, žaidybinę persvarą įvarčiu paversti šeimininkams pavyko tik pirmojo kėlinio pabaigoje, o rungtynių likimas išsisprendė antrojo kėlinio pradžioje, kai raudonas korteles vienas po kito gavo du Rostovo futbolininkai, o šeimininkai netrukus jau pirmavo 4 – 0. Rungtynių pabaigoje paskutinį tašką dar padėjo Romanas Pavliučenko, virš Čerkizovo pasipylė fejerverkai, o didžiausi optimistai aplink mane jau šūkavo „Loko čempion“: pergalės tokiu skirtumu retas kas tikėjosi.

Beje, gana įdomus „Loko“ ritualas po įmušto įvarčio, kai sirgaliai ne tik sušunka įvartį pelniusio žaidėjo pavardę, bet dar ir „pasišneka“ su pranešėju. Skamba tai maždaug taip:

-          Gol zabil Roman...

-          Pavliučenko!

-          Roman...

-          Pavliučenko!

-          Roman…

-          Pavliučenko!

-          Sčiot: Lokomotiv…

-          Piat!

-          Rostov…

-          … (o šito nerašysiu, pabandykite atspėti patys)

-          Spasibo!

-          Požalsta!

-          Vperiod Loko!

Įdomu ir tai, kad po rungtynių atskirai išleidžiami ne tik namų ir svečių komandų sirgaliai, bet ir kiekviena tribūna. Galbūt ir logiška: reikia saugotis ne tik susirėmimų tarp priešiškai vienas kito atžvilgių nusiteikusių sirgalių, bet ir elementarių spūsčių, ypač prie metro. Kadangi, suprantama, pirmiausia išleidžiami brangiausius bilietus įsigiję žiūrovai, po rungtynių teko geras 10, o gal ir 15 minučių palūkėti iki pavyks palikti stadioną.