Rusijos turas: Tvirtovė saloje

Žvilgsnis į salą

Jei pagrindiniu kelionės į Rusiją tikslu buvo Sankt Peterburgas, tai pagrindiniu groundhoppinginio kelionės elemento akcentu tapo apsilankymas šio miesto numylėtinių „Zenit“ rungtynėse. Jeigu „Loko“ sirgalių Maskvoje niekad nepakanka užpildyti visam stadionui, o Jaroslavlyje futbolas visiems apskritai giliai vienodai, tai Peterburgo atstovai yra viena populiariausių Rusijos komandų. Varžovas pasitaikė taip pat ne iš silpnųjų – į Piterį atvyko ne kas kitas, o jau matytas Maskvos „Lokomotiv“.

Rungtynių reklame mieste

Namų rungtynes „Zenit“ žaidžia sąlyginai nedideliame, kiek virš 20 tūkstančių žiūrovų talpinančiame „Petrovskij“ stadione (šiuo metu senojo Kirovo stadiono vietoje yra renčiama bemaž 70 tūkstančių futbolo mėgėjų talpinsianti arena, tačiau ta statyba beviltiškai užsitęsė ir matyt naujasis stadionas bus atidarytas tik prieš Pasaulio čempionatą 2018 m.). Vienas iš „Petrovskij“ stadiono pliusų – jis pakankamai netoli nuo centro, tad į rungtynes nuo pat Rūmų aikštės nusprendžiau kulniuoti pėsčiomis.

Laiko turėjau pakankamai ir net pasidairydamas po aplinkines įžymybes prie stadiono atsidūriau likus bene pusantros valandos iki rungtynių. Įdomi stadiono ypatybė yra ta, kad įsikūręs jis saloje. Ir nors teoriškai Petrovskij sala gana didelė, stadionas įspraustas taip, kad iš keturių pusių yra supamas vandens, o su aplinkiniu pasauliu jungiasi siaura sąsmauka ir dviem tiltais.

Stadione

Bilietą į „Zenito“ rungtynes pirkau iš anksto internetu (ten taipogi neapsieita be įdomių sprendimų – nors egzistuoja ir angliška puslapio versija, tačiau pirkdamas bilietą vistiek privalai nurodyti ne tik vardą ir pavardę, bet ir tėvavardį ir nusispjaut, kad niekur apart rytų slavų šalių toks dalykas nesutinkamas), tad patraukiau tiesiog prie įėjimo į stadiono teritoriją. Įeiti ten apskritai galima tik pro vieną iš jau minėtų tiltų, o „Zenito“ namus sergi rimta ir įspūdį kelianti apsauginių gvardija. Eidamas į rungtynes patikrintas būsi mažiausiai tris kartus: prieš bilietų patikrą, po jos, ir galiausiai eidamas į savo sektorių stadione.

Ši tvarka man iškrėtė nedidelį, bet nemalonų pokštą: nors be kliūčių prasibroviau pro pirmasias dvi gynybines linijas, paskutinieji „Zenito“ tvirtovę saugoję sargybiniai pasirodė priekabesni ir radę kuprinėje kažkokias dar Vilniuje dėl viso pikto įsimestas ir seniai pamirštas aspirino ar paracetamolio tabletes išsiuntė mane pasidėti daiktų į saugojimo kamerą. Tame nebūtų nieko ypatingo, tačiau net ir patys stadiono darbuotojai apie tai, kur ta kamera yra, turėjo labai skirtingas nuomones. Galiausiai paaiškėjo, kad ši yra dar nepraėjus bilietų patikros punkto, tad teko kažkokiam uzbekiškos išvaizdos kontrolieriui išaiškinti, kad išeinu tik iki jos, tuoj grįšiu, o mano bilieto skenuoti jis neturės.

Zenito ultros

Šiaip ar taip, įveikęs visas kliūtis, pagaliau prasibroviau į savo 4 sektoriaus 23 (pačią viršutinę) eilę. Į už vartų esantį sektorių bilietas kainavo 800 rublių (~62 litus), o jau savo interneto puslapyje klubas teigia, kad tai vietos „už priimtiną kainą aktyviam sirgaliui“. Taip ir yra: nors „Zenito“ ultrų tribūna yra priešingame stadiono gale, manajame sektoriuje liaudis irgi ne saulėgrąžų gliaudyti susirinko. Visas rungtynes žiūrovai stebėjo stovėdami, aktyviai palaikė komandą, o tribūnos veiksmus koordinavo apčioje įsitaisęs vyrukas.

Maskviečiai

Nelabai toli nuo mano vietos, tame pačiame stadiono gale, buvo įsitaisę ir iš Maskvos atvykę svečiai. Palaikymo fronte išvykos sirgalių entuziazmas, kaip neretai būna, kompensavo namų komandos fanų kiekybinę persvarą ir „Loko“ skanduotės skambėjo ne ką blogiau nei mėlynai baltai žydrų sirgalių traukiami gabalai. Tarpusavio įžeidinėjimų skanduotėse, žinoma, pasitaikė (daugiau iš svečių pusės), tačiau daugiau mažiau priimtinose ribose. Vienas dalykas, suvienijęs abiejų komandų sirgalius buvo skanduočių slopinimas: negražius žodžius apie šį rusiško futbolo išmislą skandavo ir vieni, ir kiti, o „Zenito“ ultros buvo net įsiveržę ant bėgimo takų ir kelias iš tų kolonėlių apvertė.

Po įvarčio

Atkakli kova vyko ir aikštėje. Didelę pirmo kėlinio dalį iniciatyvą savo rankose tvirtai laikė svečiai, tačiau pirmo kėlinio pabaigoje įvyko tai, be ko man rungtynių Rusijoje pamatyti taip ir nepavyko: po Lassano Diarros pražangos į svečių vartus buvo paskirtas 11 metrų baudinys (kurį realizavo Romanas Širokovas), o pats prancūzas gavo raudoną kortelę. Visgi net ir likę dešimtyje „geležinkeliečiai“ rungtyniavo labai pagirtinai ir sugebėjo išlyginti rezultatą, tačiau pačioje mačo pabaigoje į ekstazę tribūnas pasiuntė pergalingą įvartį pelnęs Konstantinas Zyrianovas.

Vaizdas į stadioną

Rusijos turas šiomis rungtynėmis turėjo nesibaigti: buvau numatęs aplankyti trečiajame pagal pajėgumą divizione žaidžiantį ir turbūt net pačiame Piteryje nelabai kam žinomą „Rus“ klubą. Koją čia pakišo informacijos stoka: pagal soccerway mačas turėjo būti žaidžiamas trečiadienį antrą valandą popiet (toks laikas man visiškai netiko), nepatikėjęs šia informacija ir nuvykęs prie stadiono vakarop jokio veiksmo ten nepastebėjau, tad ši, labiausiai miglota turo dalis taip ir liko neįgyvendinta.