Rusijos turas: Futbolas ledo ritulio mieste

-          O „Šinniko“ stadionas čia? – klausiu hostelio administratorės rodydamas pirštu į didelį ant sienos kabantį žemėlapį. – Girdėjau, ten šiandien rungtynės vyksta, būtų smalsu pažiūrėti.

-          A, gali būti, - kiek sumišusi atsako mergina: mintis, kad atvykėlis iš svetimos šalies gali norėti eiti žiūrėti „Šinniko“ jai aiškiai sunkiai suvirškinama. – Žinoma, taip, taip, galite nueiti, jei futbolas patinka. Bet šiaip „Šinnikas“ čia pas mus nėra svarbus. Va „Lokomotyvas“ jau kitas reikalas...

 

Stadiono vaizdas

Na taip, net man, žmogui, kuris ledo rituliu domisi ne daugiau nei australišku futbolu ar šaudymu iš lanko, Jaroslavlio „Lokomotyvo“ pavadinimas giliai įsirėžęs į atmintį, tiesa, įsirėžė tokiomis aplinkybėmis, kokiomis apie nieką nesinorėtų sužinoti...

-          O ką, nepopuliaru pas jus į futbolą eiti? – klausiu.

-          Nepopuliaru, nes jie blogai žaidžia, seniai nebe aukščiausiame divizione. Dabar antroje ar trečioje lygoje žaidžia ir nieko nepasiekia. Pas mus visi į ledo ritulį eina, – užtikrina.

Jei kalbėsime apie faktus, tai „Šinnikas“ iš tiesų šiuo metu rungtyniauja Rusijos nacionalinėje lygoje (antrasis pagal pajėgumą šalies divizionas), o su elitinėmis komandomis paskutinį kartą varžėsi 2008 m. sezone. Pats klubas, sakykim, vidutiniškai senas – įkurtas 1957 m., o jo pavadinimas, kaip įprasta Rusijoje, yra susijęs su pagrindine industrija mieste – padangų gamyba („šina“ rusiškai ir reiškia „padangą“).

Skelbimas apie rungtynes

Trečiadienio vakarą vykusios rungtynės prasidėjo septintą valandą, o iš miesto centro stadiono link išsiruošiau dar prieš šešias: norėjosi turėti laiko rezervą. Pasielgiau teisingai: nors nuo centro iki stadiono netoli, o ir kelias tarsi pakankamai aiškus, neteisingai įsiminiau gatvės pavadinimą ir, užuot ėjęs Laisvės gatve, kurį laiką bandžiau surasti Pergalės gatvę (laimei, tokios ten nebuvo, nes tada gal ir paklysti būčiau sugebėjęs). Galiausiai, orientuodamasis labiau pagal kryptį bei paklausinėjęs praeivių, likus pusvalandžiui iki mačo pasiekiau stadiono mūrus.

Pietinė tribūna

„Šinniko“ stadionas – tipinis tarybinis betoninis monstras, pastatytas 1957 m. ir talpinantis beveik 23 000 žiūrovų. Prieš keletą metų miesto tūkstantmečio jubiliejaus proga norėta jį iš pagrindų rekonstruoti, tačiau, panašu, tam neužteko pinigų ir perstatyta buvo tik pietinė tribūna. Apskritai imant stadionas primena Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, tik yra, suprantama, kur kas geresnės būklės (turiu omenyje, kad jis geresnės būklės nei „Žalgirio“ stadionas tada, kai jame dar žaidė „Žalgiris“; dabartinis „Žalgirio“ stadionas savo būkle niekuo nebesiskiria nuo Pripetės stadiono).

Žiūrovų skaičius rungtynėse iš esmės priminė Vilnių (miestai irgi panašaus dydžio) – nepasakysi, kad visiškai tuščia, bet ir anšlago nėra. Bilietai pardavinėjami kioskelyje netoli stadiono (bilietas į galinę tribūną – 150 rublių, į šoninę – 210), eilės nedidelės, perka dauguma bilietus į šoninę tribūną (galinė dengta, ir galbūt būtų populiaresnė per lietų). Bilietą į šoninę tribūną nusipirkau ir aš.

Apskritai imant ne tik stadionas, tačiau ir atmosfera jame gerokai priminė mūsiškę A lygą. Žiūrovų į mačą su Chabarovsko „SKA – Energija“ susirinko, iš akies imant, kiek virš tūkstančio, iš jų kelios dešimtys buvo aktyvieji „Šinniko“ fanai. Svečių iš Tolimųjų rytų, suprantama, nebuvo – kelionė traukiniu iš Chabarovsko į Jaroslavlį užtruktų kokias šešias paras. Čia jums ne iš Vilniaus į Klaipėdą ar kokius Mažeikius nuriedėti...

"Šinnik" sirgaliai

Aktyviosios „Šinniko“ palaikytojų dalies kuriamas palaikymas pasirodė prastesnis nei didžiųjų Lietuvos tribūnų, o pasyvioji tribūnų dalis taipogi mieliau graužė sėmečkas arba čeburekus, nei bandė užvesti savo komandą. Daugiausiai aistrų sukėlė teisėjas, kuris ne tik priėmė keletą sveiku protu sunkiai suvokiamų sprendimų, bet dar ir buvo iš Maskvos, o tai Rusijos provincijoje dažnai vertinama kaip rimta yda („kokio by... tie maskviečiai išvis reikalingi?“ – šalimais sėdėjusio veikėjo komentaras).

Po svečių komandos įvarčio

Atmosferai nepadėjo ir nesėkmingai šeimininkams susiklosčiusios rungtynės: Tolimųjų rytų atstovai jau pirmajame kėlinyje pelnė du įvarčius ir, nors po to, kai antrajame kėlinyje iš aikštės buvo pašalintas vienas svečių futbolininkas, „Šinnik“ sugebėjo sušvelninti rezultatą ir iki paskutinių minučių spaudė laiką visais įmanomais būdais tempusius varžovus, išgelbėti taško nebesugebėjo. Beje, Chabarovsko komandai rungtynėse vadovavo ne Valdas Ivanauskas, o jo asistentas, o patį lietuvių trenerį mačiau besiblaškantį kažkur tribūnoje.

Pramogos per pertrauką

Dar vienas įdomus momentas: Jaroslavlyje žmonės stadione linksminami ir su futbolu nesusijusiomis pramogomis – prieš rungtynes savo sugebėjimus demonstravo breiko grupė, o pertraukos metu bėgimo takelyje buvo surengtos 200 metrų bėgimo varžybos, kuriose dalyvavo stipriausi miesto sportininkai.

Po rungtynių parduotuvėje nugriebiau kelias skardines alaus, o po to susidūriau su gana absurdiška situacija: gatvėje alkoholį vartoti yra visiškai legalu, o štai hostelio taisyklės gurkšnoti viduje draudžia. Perspektyva už taisyklių pažeidimą būti išmestam iš šio laikino prieglobsčio nepasirodė itin viliojanti, tad vietoj rūkymo pertraukėlių vakare teko daryti gėrimo pertraukėles ir pasiėmus skardinę eiti ją ištuštinti į gatvę. Štai tokia kartais ta rusiška logika.