Tautinio hokėjaus ypatumai

Rungtynių startas

Po groundhoppingo prasme nykaus rudens (planuotą išvyką į Žalgirio areną teko atidėti neradus pakankamo skaičiaus bendrakeleivių, o Kijevo „Arsenal“ išleido paskutinį kvapą likus kelioms dienoms iki kelionės į Ukrainos sostinę) jau pirmosiomis gruodžio dienomis pavyko pamatyti šį tą naujo. Žiemos sezoną pradėjau tikru žiemos sportu – ledo rituliu.

Kaip jau kažkada buvau užsiminęs, ledo ritulys mano sporto šakų klasifikacijoje aukštos vietos neužima ir net per žiemos olimpines žaidynes jo paprastai nežiūriu. Vis dėlto groundhopperio instinktai kartais nugali ir vėjuotą gruodžio vakarą pasukau „Pagiežos“ vairą į Viršuliškių pusę, kur Pramogų arenoje vyko Lietuvos čempionato rungtynės tarp komandos iš sostinės keistu pavadinimu „Hockey Punks“ ir komandos iš ledo ritulio sostinės ne mažiau keistu pavadinimu „Poseidonas“. Sunku pasakyti, ką graikų jūrų dievas turi bendro su ledo rituliu arba Elektrėnų miestu, tačiau sporto komandas krikštijančių žmonių fantazija kartais pasirodo gana laki.

Ledo arenos vaizdas

Į rungtynes atvykau keliolika minučių pavėlavęs, tačiau prie neišvaizdžių durų dūmą neskubėdamos plėšė kelios grupelės žmonių. Galbūt jau baigėsi pirmasis kėlinys? Nieko panašaus – rungtynių startas vėlavo kone pusvalandį. Visų sporto šakų eksperto Čipso iš B6 teigimu, toks reiškinys lietuviškame ledo ritulyje yra gana įprastas.

Ledo arena nėra didelė – be pačios aikštės joje telpa tik balkonas, kuriame gali įsitaisyti šimtas kitas sporto entuziastų. Už stiklinės pertvaros dar yra ir Pramogų arenos kavinė, iš kurios žiūrėdamas ledo ritulį galėtum pasijusti kaip tikroje pižoniškoje ložėje: rankoje stiklas su gėrimu, šilta, tyku, o už lango verda sporto aistros... Tačiau, žinoma, ne to čia atėjau.

Pirmas įspūdis – salėje realiai šalta. Tai suprantama – ledo ritulys, kaip ten bebūtų, žaidžiamas ant ledo, o ledas prie tam tikros temperatūros noriai virsta vandeniu, tad salės labai neprišildysi. Susirinkusiems aistruoliams belieka šildytis iš vidaus šaltalankių arbata, brendžiu arba šaltalankių arbata su brendžiu. Žiūrovų – kelios dešimtys, iš akies sprendžiant nemaža dalis yra pačių žaidėjų draugai ir artimieji. Prieš rungtynes buvo sugrotas Lietuvos himnas – nežinau ar čia prieš kiekvieną mačą taip, ar pasitaikė kažkokia išskirtinė proga.

Po mačo

Ledo ritulį apskritai žiūrėjau antrą kartą gyvenime, tad nuo komentarų apie komandų žaidimą susilaikysiu: galiu pastebėti tik tiek, kad Vilniaus komanda jau pirmajame kėlinyje išsiveržė į priekį dviejų įvarčių skirtumu, o vėliau staigiomis kontratakomis atšaldė smarkiai spaudusių elektrėniškių entuziazmą ir įtvirtino galutinę pergalę rezultatu 6 – 3. Nepatrauklu šiame žaidime pasirodė tai, kad nors pats žaidimas ir greitas, bet stabdymų yra nenormaliai daug. Na, ir kitas nuviliantis momentas –  koks hokėjus be muštynių? Besipliekiančių ledo ritulininkų vaizdai juk yra svarbiausias sporto žinių reportažų iš NHL akcentas, bet Lietuvos ledo ritulininkai šiame mače progos pasigėrėti mordabojumi kažkodėl nesuteikė.