2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Sekmadienio dublis: Vidurio Lietuvos keliais

Veteranų mačo startas
Dar vasarą rašiau apie bandymą per vieną dieną aplankyti dvejas skirtinguose miestuose vykusias futbolo rungtynes. Tą kartą nepasisekė – su logistika viskas buvo gerai, tačiau pavedė informacijos apie rungtynių vietą stoka ir namo teko važiuoti Kauno „Spyrio“ mačo taip ir nepamačius. Tai, ko nepavyko padaryti birželį su futbolu, pasisekė sausį su krepšiniu, kuomet per dieną apsilankiau veteranų krepšinio rungtynėse Kaune bei LKL mače Kėdainiuose.

Į veteranų krepšinio mačą vykau neatsitiktinai: po to, kai mano palaikoma Vilniaus „Statyba“ po poros sezonų NKL pirmenybėse vėl išėjo neterminuotų atostogų, vienintelė „Statybos“ vėliavą nešanti komanda Lietuvos krepšinio padangėje liko Vilniaus „Statybos“ senjorai, kuri antrąjį sausio sekmadienį kaip sykis ir žaidė Veteranų krepšinio lygos mačą su Kauno „KTU-Žalgirio“ ekipa. Važiuoti ar ne apsispręsti padėjo ir tai, kad keletu valandų vėliau naujojoje Kėdainių arenoje vyko mačas tarp vietos „Nevėžio“ ir Lietuvos čempionų Kauno „Žalgirio“.

Rungtynių akimirka
Iš pradžių į rungtynes planavau vykti viešuoju transportu, tačiau planus teko pakoreguoti ir sekmadienio ryte Kauno link išriedėjau automobiliu. Likus pusvalandžiui iki mačo prisiparkavęs prie Kauno technologijos universiteto dar apklampojau garbės ratą aplink šios mokslo šventovės korpusus kol galiausiai pro nežymias Kūno kultūros katedros duris prasibroviau į sporto salę, kurioje apšilinėjo šešiasdešimtmetį perkopę komandų žaidėjai. Šioje pačioje KTU sporto salėje savo namų rungtynes žaidžia ir „Jazz-KTU“ komanda, dalyvaujanti NKL pirmenybėse, tad ant aikštės grindų priklijuota tiek šios lygos, tiek ir tik prieš šį sezoną į Kauną persikėlusios komandos simbolikus. Pati salė nepasirodė kažkuo ypatinga: eilinė universiteto sporto salė, kurioje be krepšinio sėkmingai kultivuojamas ir rankinis, tačiau turinti tvarkingą ir patogią tribūną (nepalyginsi su tomis vežėčiomis, kurios įrengtos MRU salėje Vilniuje).

Likus dešimčiai minučių iki rungtynių pradžios tribūna dar buvo tuštutėlė ir jau vaizdavausi kaip pirmą kartą gyvenime sporto varžybose jas stebėsiu vienas pats. Vis dėlto iki mačo pradžios tribūnoje įsitaisė dar dešimt ar penkiolika žmonių, kurių dauguma buvo žaidėjų bendraamžiai ir, panašu, pažįstami. Vienas kitas balsingesnis žiūrovas dar ir paragindavo aikštėje besistengiančius veteranus: beveik tuščioje salėje kiekvieną šūksnį puikiai girdėti galėjo visi.

Rungtynes sėkmingiau pradėjo „Statybos“ senjorai, tačiau „KTU-Žalgirio“ atstovai dar iki didžiosios pertraukos perėmė iniciatyvą į savo rankas, o trečiajame ketvirtyje pabėgo į priekį ir susikrovė bene 15 taškų pranašumą. Vis dėlto kad ir kokia „Statybos“ komanda bėgiotų ant parketo, kovingumo iš jos neatimsi: vilniečiai sugebėjo pasivyti nutolusius aikštės šeimininkus ir net persverti rezultatą, o paskutiniosios kelios minutės vyko taškas į tašką. Rungtynių pabaigoje tiksliau vis dėlto žaidė kauniečiai, kurie ir iškovojo pergalę rezultatu 65-60.

Kėdainių arenoje
Rungtynėms pasibaigus be ypatingos skubos, ne magistrale, o Nevėžio pakrante vingiuojančiu keliu patraukiau Kėdainių link (pakeliui laukė malonus atradimas – puiki Nevėžio slėnio panorama prie Babtų) ir likus mažiau nei valandai iki rungtynių pradžios prisišvartavau naujosios Kėdainių arenos prieigose. Arenos link voromis traukė kėdainiškiai, netoliese iš autobusiuko laipinosi „Žalgirio“ aistruoliai – matėsi, kad anšlagas šioms rungtynėms žadėtas ne veltui. Juk ir bilietą į šį mačą teko pirkti iš anksto, o likus trims dienoms iki rungtynių laisvų buvo likę tik stovimų vietų.

Bendras arenos vaizdas
Naujoji Kėdainių arena nėra labai didelė (talpina 2000 žiūrovų), tačiau suplanuota atrodo logiškai ir, pasakyčiau, yra jauki. Jei naujosios nedidelių miestų arenos kartais primena skardinę dėžę su virš tribūnų šviečiančiomis plikomis sienomis (kaip pvz. Molėtuose ar Prienuose), tai Kėdainių arena išrodo kur kas solidžiau. Asmeniškai man ypač patiko didelės į aikštę nukreiptos erdvės už galinių tribūnų, kurios šioms rungtynėms ir buvo įvardintos kaip „stovimas sektorius“. Beje, nors bilietą nusipirkau į stovimą vietą, stovėti neteko – tokius bilietus įsigijusiems žiūrovams buvo sustatyta eilė kėdžių ir, į areną atvykęs pakankamai anksti, vieną jų spėjau užsiimti.

Žalgirio sirgaliai
Dviejų žaliai baltų komandų dvikovą (būtent taip skelbė pranešėjas, nors „Nevėžio“ aprangos ir žaliai oranžinės) stebėjo pilnutėlė arena. Salės gale buvo įsitaisiusios ir kokios dvi dešimtys aktyviųjų „Nevėžio“ palaikytojų ir pirmasis įspūdis apie juos, susidarytas beveik prieš metus Prienuose, nepasikeitė: stengiasi, taip, tačiau skanduotės kaip reta nedarnios, sunkiai girdimos, o labai entuziastingai daužomas būgnas užgožia viską, ką dar galbūt būtų galima išgirsti. Iš Kauno atvykusi „Žalgirio“ aistruolių grupė buvo ir didesnė, ir organizuotesnė, o kas yra kas paaiškinti nusprendė iškeldami banerį su užrašu „Žaliai baltas elitas“. 

Ant parketo gi viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo susiklostyti. Komandų lygio skirtumas yra akivaizdus ir aikštės šeimininkai rimčiau žalgiriečiams priešinosi tik mačo pradžioje. Rungtynėms pasibaigus dar palūkėjau kol prasisklaidys minios prie išėjimo (panašu, kad čia yra didžiausia arenos bėda – ilgai tenka laukti tiek kol žmonės išeina iš arenos, tiek kol prasiskirsto kamščiai automobilių stovėjimo aikštelėje), paklausiau kaip „Žalgirio“ sirgaliai skanduoja švelnumu ir meile toli gražu nepersunktas skanduotes apie „Lietuvos rytą“ ir ansktyvose žiemos sutemose išriedėjau namų linkui.

1 komentaras: