Po daugiau nei dvejų metų, kai šiame bloge rašiau tik aš, pagaliau atsirado ir dar vienas žmogus, nepatingėjęs įnešti ir savo indėlį į literatūrinį groundhoppingo paminklą. Vileikos čiabuvis ir Vilniaus "Statybos" balkono veteranas L., šiemet išvykęs kelti Kipro ekonomikos, nepasimetė tarp painiomis graikų abėcėlės raidėmis išraižytų kelio ženklų, rado kelią į stadioną ir, pasigalandęs plunksą, surentė šį tekstą, kurį aš Jums dabar ir publikuoju.
Dėkoju ginklo broliui, statybiečių ordino riteriui (tikiu, ateis laikas, kai būrys pergalių ištroškusių statybinių fanatikų išsitrauks aprūdijusius kalavijus ir pradėję naują religinį karą susigrąžins sostinę į teisėto krepšinio valdovo rankas), ir šio blog'o įkūrėjui už suteiktą garbę būti pirmam atėjūnui, kuriam leista išsaugoti čia kelis kilobaitus įspūdžių. Įspūdžių iš savo trumpo gyvenimo trijų žemynų susikirtimo taške - saloje skambiu pavadinimu Kipras, į kurią nelengvoji kuprotis atitempė žvaigždėms išsirikiavus prie lėktuvų bilietų kasų.
Klysta žmonės, galvojantys, kad Kipras yra darbo vieta (o taip mąsto be abejonės dauguma). Bet šiaip, lietuviui, kuriam tai bus aktualu, tikrai į akį vienas pirmųjų kris kitoks požiūris į darbą - valstybinės įstaigos, bankai ir parduotuvės užsidaro mums neįprastai anksti. Kitas pastebimesnis dalykas - pakankamai prasta situacija su susisiekimu (bent jau sostinėje): miesto viešasis transportas griežtai laikosi dietos ir po šešių valandų vakaro nevažinėja (dėl ko nepaisant to kad toliau aprašomos futbolo rungtynės pasibaigė vos apie septintą, teko ilgokai pėdinti iš stadiono namų link), o tarpmiestinis susisiekimas badavimą pradeda dar anksčiau.
 |
| APOEL graikai - dešinieji |
Bet grįžtant prie stereotipų - ta likusi mažuma, kuri Kiprą iki šiol laikydavo atostogų vieta, taip pat turėtų suklusti, nes ir jie žiauriai klysta: Kipras - aukščiausio lygio futbolo vieta.
Šiuom tikiuosi bombą susprogdinau ir tikslinę blog'o auditoriją pasiekiau, na o prarastą pasitikėjimą dalinai susigrąžinti ar galutinai prarasti manau padės tolesnis pasakojimas, kurį vainikuos drebančiom rankom filmuota medžiaga iš TuVamzdžio.
 |
| Omonios kipriotai - komunistai |
Vieną antrą puikų svarbų šeštadienio rytą atsirado pagaliau galimybė aplankyti futbolo varžybas. Puikų, nes po sausgyslės uždegimo atsistojau ant kojų, antrą, nes antras saulėtekis kaip, o svarbų, nes tądien turėjo vykti gyvybinę reikšmę dviem Nikosijos kojaspirdžio komandoms turintis d erbis tarp Apoelio ir Omonios, užėmusių aukščiausias Kipro pirmenybių turnyrinės lentelės pozicijas, su nežymia kelių taškų Apoelio persvara. Tad varžybos žadėjo būti pietietiškai karštos, su kova iki finalinio teisėjo švilpuko (spoiler-alert - tokios jos ir buvo).
Kad varžybos bus įsimintinos, prieš pat mačą nulėmė ir ženklai iš viršaus - prie prieigų į dvidešimt-trys-tūkstantinį GSP-stadium sutiktas neabejotinai seniausias ir ištikimiausias Apoelio sirgalius su 72 metų stažu, nuo penktųjų savo gyvenimo metų be pravaikštų lankantis savo numylėtinių varžybas.
 |
| Che Guevaros plakatai |
Palinkėjęs Seneliui-Apoeliui gerų varžybų, ir įsigijęs bilietą už 10 eurų, pagaliau įžengiau į stadioną, kuriame per pastaruosius keturis metus Apoel tris kartus žaidė Čempionų lygos grupės varžybose (o vienais jų net nužengė iki aštuntfinalio!), ir kurio veją yra išbandę tokie futbolo grandai kaip Barcelona su didžiuoju Messi'yah, Chelsea, PSG ir Ajax...
 |
| Centrinė tribūna - kam dviejų lygių, kam šešių |
Stadionas yra specialiai pritaikytas futbolui, turi didžiulę dviejų lygių dengtą centrinę tribūną, likusios tribūnos - vieno lygmens. Vienoje jų, praktiškai ant demarkacinės dviejų komandų sirgalius atskiriančios linijos, mane į vietą pasodino panelė stadiono darbuotoja. Matyt, kažkuom bilietą pardavusiam darbuotojui neįtinka neįdegę baltaodžiai, nes jis negalėjo nežinot, kad aistroms stadione pasiekiant kulminaciją, mano vietoje sėdintys asmenys neišvengiamai susiduria su nesankcionuotais mineralinio vandens buteliukų antskrydžiais. Bet likimas lėmė išgyventi šią patirtį, už ką, kaip ir už suteiktą progą pabūty emocijų sukūry, galiu jam tik padėkoti.
Taigi mačą stebėjo apie 18-20 tūkstančių sirgalių, kurių tarpe keturženkliai ultrų skaičiai, sukūrę aktyviausią kokį kada nors yra tekę matyti palaikymą. Didžiąją daugumą žiūrovų sudarė vienokios ar kitokios geltonos spalvos atributikos turintys Apoelio fanai. Tačiau nepaisant stipresnio palaikymo ir pirmaujančios padėties turnyrinėje lentelėje, pradžia Apoeliui nenusisekė. Kamuolį labiau kontroliavo ir pavojingiau atakavo Omonia. Tik apie 20 minutę teisejui pašalinus Omonios žaidėją Apoeliui pavyko pasižymėti ir nuo tol iniciatyva jau priklausė geltoniesiems.
 |
| Derbis |
Bet Apoelio klaida ir Assis gražiai permėtė kamuolį per vartininką; 1-1; geltoni apstulbę; žaliųjų kelnės pi lnos laimės. Iki pilnos žaliųjų laimės trūko dviejų minučių, kai Apoelio vartininkui nesugebėjus išmušti kamuolio tas pats Assis kamuolį perėmė ir įrideno įstabaus grožio dublį sudėtingu kampu... Taigi per kelias minutes rezultatas iš 1:0 virto 1:2.
Bet vos po keleto minučių Alexandrou išlygino rezultatą.
O per likusį laiką Apoelis be atokvėpio viena po kitos kūrė puikias progas, bet štai jau pasibaigė pagrindinis laikas, o aktyvus darbas vis nedavė rezultatų, ir viltys išplėšti tris taškus blėso... Sekanti ataka atrodė, turėjo būti paskutinė, bet vėl ir vėl teisėjai delsė skelbti varžybų pabaigą (pasirodo, buvo pridėtos net 8 minutės!), o kažkur tribūnose Senelis-Apoelis jau turbūt buvo ant širdies smūgio slenksčio, kai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą