Kremliaus užuovėjoje

Rytinė tribūna ir Kazanės kremlius

Tatarstano sostinė Kazanė Europos futbolo žemėlapyje ryškiau sužibo tik šiame tūkstantmetyje. 1958 m. įkurtas „Rubin“ klubas niekada nežaidė aukščiausioje Tarybų Sąjungos lygoje, o į elitines Rusijos pirmenybes pirmą kartą iškopė tik 2003 m. Tačiau iškopęs tarp stipriausių, žemyn klubas nebesidairė, 2008 ir 2009 m. tapo šalies čempionu, tapo toliausiai į rytus nutolusia komanda, iki tol žaidusia UEFA Čempionų lygos grupių etape ir šiame turnyre svečiuose sugebėjo įveikti čempionės titulą gynusią Barceloną.

Ši rožinė Rubino pasaka ilgai nesitęsė ir dabar klubas yra veikiau Rusijos čempionato vidutiniokas, nei lyderis, o šio sezono pradžioje ir apskritai kapstosi turnyro lentelės dugne. Mano apsilankymo metu Kazanės futbolininkai žaidė eilines Rusijos čempionato rungtynes su Sankt Peterburgo Zenit ir, nors apie jas žinojau iš anksto, maniau, kad apsilankyti mače nepavyks. Reikalas tas, kad tą patį vakarą traukiniu turėjau išvažiuoti į Nižnij Novgorodą, o stadionai Kazanėje yra du. Senesnysis, Centrinis stadionas yra miesto centre, o naujoji 2013 m. pastatyta Kazan Arena, kurioje Rubin žaidžia daugumą savo mačų, jau gerokai tolėliau nuo stoties, tad baiminausi, kad po rungtynių paprasčiausiai nespėčiau į traukinį.

Prie stadiono

Vis dėlto vakarėjant, beslampinėdamas po miesto centrą pamačiau, kad apšvietimo lempos užsidegė būtent senajame stadione. Išsyk suveikus groundhopperio instinktams pasukau link jo. Taip, rungtynės čia, prasideda septintą, mano traukinys kiek po dešimtos, nuo stadiono iki stoties penkiolika minučių kelio pėsčiomis – žalia šviesa apsilankymui stadione uždegta.

Iki patenkant į stadioną dar teko pastovėti gana ilgoje eilėje prie bilietų – matyt pirkti bilietus iš anksto Tatarstane mados nėra. Už vietą vakarinės tribūnos pakraštyje atseikėjau 500 rublių (maždaug 7 eurus), kiek paklaidžiojau ieškodamas savo vietos (sektorių žymėjimas stadione gana neaiškus, o vietų sektoriuje pasiskirstymas apskritai su įprasta skaičių seka neturi nieko bendro), tačiau netrukus jau įsitaisiau savo kėdėje.

Pirmas vaizdas, kuris patraukė akį žvelgiant iš tribūnos, buvo net ne stadionas, o virš rytinės tribūnos didingai iškilęs Kazanės kremlius su savo bokštais ir didžiule Kul Šarifo mečete. Pats 1960 m. statytas stadionas yra gan tipinis sovietinis betoninis gargaras, nors ir gana didelis (25 tūkstančiai vietų), ir pakankamai naujai atrenovuotas (2010 m. netgi gavo UEFA ketvirtos kategorijos stadiono statusą). Iš žiūrovo perspektyvos vaizdą labiausiai gadina, aišku, bėgimo takai, dėl kurių veiksmas aikštėje atsiduria gana toli.

Totoriai švenčia įvartį

Rungtynės su Zenitu patraukė maždaug 11 tūkstančių žiūrovų dėmesį. Įdomu tai, kad iš Peterburgo atvykusių Zenit aistruolių sektorius buvo gerokai skaitlingesnis nei aktyviųjų Rubin palaikytojų tribūna, nors, vietinių teigimu, Spartak sirgalių būna dar bene dvigubai daugiau. Atmosferos, nepaisant pavienių patologinių pesimistų, nepavadinčiau prasta, nors ji visgi visame stadione atrodė kiek prislopinta – kaip minėjau, šį sezoną Rubin pradėjo išties prastai, ir rungtynės su praėjusio sezono čempionais nieko gero Pavolgio gyventojams nežadėjo.

Nieko gero jos, reikia pasakyti, ir neatnešė. Zenit nuo pat pradžių buvo akivaizdžiai geresnė komanda ir, sužaidus ketvirtį valandos, Olegas Šatovas žaidybinį pranašumą pavertė pranašumu švieslentėje. Tiesa, antrojo įvarčio svečiams įmušti nesisekė, o likus mažiau nei dvidešimčiai minučių Diniaras Bilialetdinovas išlygino rezultatą. Vis dėlto viltis išplėšti tašką išsilaikė vos šešias minutes: technišku tolimu smūgiu Hulkas vėl išvedė svečius į priekį, o paskutinį tašką rungtynėse padėjo tas pats Šatovas, tiksliu smūgiu užbaigęs dar vieną technišką Zenito kombinaciją aikštės krašte. Kazanės sirgaliams namo teko traukti rūškanais veidais – po eilinio pralaimėjimo jų komanda ir toliau liko turnyro lentelės dugne.