Įsivaizduokime: visuotinė panevėžiečių asamblėja

Žmonės man, kaip įžymiam teisėtyrininkui, dažnai sako - nuo Atėnų laikų civilizuotam pasauliui žinoma tiesioginė demokratija, žinoma, skamba puikiai, bet kurgi bendrai susirinkti savų reikalų aptarimui tarkime visiems Panevėžio gyventojams, nuo Rožyno iki Stetiškių ir nuo Dembavos iki Kniaudiškių*. Nuo šiol išgirdus tokįus pasvarstymus man nebereikės linguoti galva, nes vietą, kuri sutalpintų visus panevėžiokus nuo mažiausio iki didžiausio aš jau mačiau.

Dar pernai rudenį, rinkdamasis, kur norėčiau atostogauti pavasarį, mąsčiau apie ką nors prie Viduržemio jūros pakrantės. Iš pradžių labiausiai viliojo Kampanija, su picomis, Vezuvijumi, Pompėja ir Neapolio mafijozais, tačiau vėliau visa tai nusvėrė noras gyvai pamatyti Barcelonos žvaigždyną, tad pasinagrinėjęs tvarkaraštį įsigijau bilietą į Katalonijos sostinę.

Pagal tvarkaraštį variantai pamatyti Barcelona rungtynes namuose buvo du - vieną savaitgalį Barca žaidė su Valencia, kitą - su Gijono Sportingu. Prioritetą teikiau pirmosioms rungtynėms, jas ir pavyko pamatyti. Bilietą pirkau internetu ir tai buvo brangiausias bilietas į futbolą, kokį kada yra tekę įsigyti. 87 eurai arba 300 senųjų lietuviškų litų - tiek kainavo teisė stebėti rungtynes Camp Nou.

Laukiam prie vartų

Prie didelių stadionų stengiuosi atvykti su didele laiko atsarga, porą valandų prieš rungtynes, kad galėčiau neskubėdamas apeiti stadioną ir be streso įveikti visas bilietų ir saugumo patikras. Barselonoje atvykau anksčiau nei vertėjo - stadiono vartai ten atidaromi likus mažiau nei pusantros valandos iki mačo, o drauge su kitais tokiais pat ankstyvais žiūrovais kurį laiką pasigrumdėme palei įėjimą, tuo pačiu užtverdami šalimais einančios gatvės šaligatvį. Bilietų ir saugumo patikra daug laiko neužėmė ir likus daugiau nei valandai jau buvau stadiono teritorijoje.

Iš išorės...

Camp Nou, kaip žinia, yra didžiausias Europos stadionas, talpinantis daugiau nei 99 000 žiūrovų. Vis dėlto iš išorės jis neatrodo toks jau didelis, o nuo miestą juosiančių kalvų įžiūrėti stadiono ir apskritai nelabai įmanoma. Reikalas tame, kad stadiono aikštė yra žemiau, nei aplinkinės gatvės, taigi, faktiškai stadionas yra pusiau požeminis. Kur kas įspūdingiau, atsiveriantis visa savo didybe, stadionas atrodo iš vidaus.

Pilną stadioną žiūrovų Barcelona renka gana retai - mažne tik rungtynės su Madrido Realu yra garantuotas sell outas. Nebuvo pilnas Camp Nou ir rungtynėse su Valencia, bet laisvų vietų nebuvo daug, o žiūrovų anot protokolo susirinko 86903 - tai didžiausia auditorija, kurios dalimi yra kada tekę būti. Tarp žiūrovų nemažai užsieniečių - Barcelonos futbolo klubas yra susikūręs labai didelį brandą ir savo sirgalių randa visuose pasaulio galuose, o apsilankymas rungtynėse yra viena pagrindinių atrakcijų turistaujant po Katalonijos sostinę. Katalonijos žvaigždžių gravitacinė jėga traukianti žiūrovus į tribūnas irgi didelė - juk Barcoje žaidžia tokie futbolininkai kaip Messi, Iniesta, Suarezas, Neymaras, Mascherano, Pique, Alvesas...

... ir viduje

Prieš mano aplankytas rungtynes Barcelona iškrito iš Čempionų lygos, pralaimėjo porą rungtynių iš eilės ir apskritai buvo atsidūrę šiokioje tokioje krizėje. Rungtynėms prasidėjus atrodė, kad šeimininkai gan nesunkiai įveiks svečius iš Valencios, tačiau kamuolys į šių vartus nėjo it užkeiktas, o 26 minutę pasižymėjęs Rakitičius tą padarė prie neteisingų vartų. Kėlinio pabaigoje rezultatą padvigubino Mina, ir nors antrajame kėlinyje Messi pelnė savo 500-ąjį karjeros įvartį, net išlyginti rezultato Katalonijos atstovai nebesugebėjo.

Tokia rungtynių eiga paveikė ir stadiono atsmosferą, kuri buvo įtempta ir nervinga. Garsinis palaikymas, kurį organizavo nedidelė už galinės tribūnos įsikūrusi fanų grupelė, buvo gan menkas, protestai prieš teisėjo sprendimus, kuriuos labai entuziastingai palaikė visi žiūrovai (ir būtent visi - išvykos fanų Ispanijoje iš principo nelabai yra ir net toks didelis klubas kaip Valencia savų palaikytojų išvykoje neturėjo) - priešingai, tiesiog nesutramdomi. Namo keliauti žiūrovams teko nukabinus nosis, tačiau kaip parodė istorija, Mina įvartis buvo paskutinis Barcos praleistas šiame sezone, o per likusias rungtynes pražygiavę be klaidų katalonai šiemet ir vėl šventė čempionų titulą.

*Ne, iš tikrųjų man to niekas niekada nesakė.