Nuo Starts iki Finišs arba 21 kilometras Rygos gatvėmis

Bėgti reikia iki čia

Praėjus vos porai savaičių nuo įdomios ir turiningos keturių dienų kelionės po Latviją vėl sėdau į šiaurės kryptimi riedantį TOKS autobusą. Šį kartą savaitgalinės išvykos tikslas labai aiškus: tai kasmetinis Rygos maratonas, į kurio pusmaratonio rungtį užsiregistravau dar spalio mėnesį. Pavasariop prie bokalo Šnekučio pradėti bėgiko karjerą Rygoje įkalbėti pavyko ir vieną gerą studijų laikų bičiulį, kuris Latvijos sostinėje susigundė nubėgti 10 km distanciją.

Į Rygą nuvykome penktadienį vakare, o šeštadienio rytą Rygos olimpiniame centre atsiėmėme varžybų dalyvių numerius. Likusi dienos dalis buvo visiškai laisva, tad kodėl gi nepagroundhoppinus. Galimybės pažiūrėti Latvijos futbolo čempionato rungtynes buvo dvi – Rygos Daugavos ir Ventspilio mačas Rygoje bei Jūrmalos ir Daugpilio Daugavos rungtynės Jūrmaloje. Ar bent aš taip maniau...

Futbolo nebus

Rygos Daugavos stadione buvau lankęsis anksčiau, tad įkalbėjau savo bendrakeleivį leistis į Jūrmalą. Apytuštėje „Double Coffee“ pažiūrėję du ledo ritulio rungtynių tarp Latvijos ir Rusijos kėlinius patraukėme į stotį ir išvažiavome į tolimajame Jūrmalos gale esančią Sluoką, kurioje yra įsikūręs Jūrmalos miesto stadionas. Po beveik valandos dardėjimo traukiniu Sluokos stotyje išsilaipinome likus keliolikai minučių iki numatomo rungtynių starto. Keli šimtai metrų sparčiu žingsniu, Skolas iela, tarp medžių jau šmėžuoja stadiono tribūna ir... Stop, kažkas čia ne taip. Virsliga, žinoma, ypatingu populiarumu pasigirti negali, bet stadiono tribūnoje nesimatė nei vieno žmogaus.

Priėjus arčiau paaiškėjo, kad ne tik tribūnos tuščios, bet ir vartų aikštėje nėra. Ką gi, futbolo panašu nebus. Slampinėjant aplink stadioną pavyko užtikti kažkokius personalo atstovus, kurių užklausus apie futbolą paaiškėjo, kad šis jei ir bus, tai geriausiu atveju rytoj, o šiandienines rungtynes tarsi ir atidėjo. Galvoje sušmėžavo prisiminimai apie krepšinio veteranų lygos mačą Ekinstoje, lygiai ketvirtą paplojome įsivaizduojamiems žaidėjams, padariau kelias stadiono (beje, atrodo jis visai neprastai) nuotraukas ir beliko traukti savais keliais. Jau grįžęs namo išsiaiškinau, kad Jūrmala ir Daugava savo mačą tą savaitgalį žaidė... Daugpilyje, tad arba labai apmaudžiai apsižioplinau, arba Latvijos čempionato organizatoriai paskutinę minutę išties padarė kažkokių pakeitimų tvarkaraštyje.

Kad kelionė į Jūrmalą nesigautų visiškai betikslė, dar nuėjome pasižvalgyti į jūros platybes, o po to traukiniu grįžome į Rygą. Pakeliui livescore pagalba (nusenusioje latvių „erkoje“ yra tai, ko į savo blizgančias Škodas ir Pesas niekaip nesugeba įdiegti LG – bevielis internetas) išsiaiškinome įvykius Utenoje ir traukiniui kertant Dauguvą jau galėjome džiaugtis trečiaja iš eilės Žalgirio taure.

Maratono laimėtojai

Kitą rytą keltis teko anksti – maratono bei pusmaratonio rungties starto šūvis nuaidėjo 8.30 val., o informacinis gidas starto vietoje rekomendavo būti likus valandai iki starto. Taip anksti eiti į Laprkičio 11-osios krantinę, žinoma, nebuvo jokio reikalo, bet likus pusvalandžiui jau trypinėjau šalia savo starto koridoriaus.

Skaitytojui galbūt kils klausimas kurių galų dėl bėgimo trenktis į Rygą. Išties, norint prabėgti pusmaratonio distanciją tą kuo puikiausiai galima padaryti ir Lietuvoje – balandžio pabaigoje vyko Kauno pusmaratonis, gegužę šią distanciją galima bėgti Trakuose bei Vilniuje. Vis dėlto Rygos maratonas yra kas kita – tai seniausias ir didžiausias Baltijos šalių maratonas, šiemet rengtas jau 24 kartą ir įvertintas Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos bronziniu ženkleliu. Šiais metais renginys sulaukė 23193 dalyvių iš 61 šalies (palyginimui Vilniaus maratone pernai vieną ar kitą distanciją bėgo apie 10000 žmonių). Tarp atstovaujamų šalių Rygoje Lietuva šiais metais buvo ketvirta (299 bėgikai), nusileidusi, žinoma, šeimininkams latviams (20176), o taip suomiams (356) ir estams (322).

10 km bėgimo startas

Renginys išties nenuvylė: Rygoje maratonas yra tikra miesto šventė su gera organizacija, šaunia atmosfera bei gausiu būriu žiūrovų. Prieš startą vedančiojo raginami dar „apšilome“ plodami rankomis bei dainuodami kažkokią latvišką dainą, o netrukus pokštelėjo šūvis ir visas dainas reikėjo užmiršti – prieš akis kam 21, o kam ir visų 42 km distancija. Pusės maratono trasa beveik visiškai sutapo su pirmuoju maratono distancijos ratu. Prasidėjusi greta Rygos pilies distancija pro Keltų terminalą ir Hanzos gatvę ėjo link Vantų tilto, vinguriavo Kipsalos gatvelėmis, vėliau per Vantų tiltą grįžo į dešinįjį Dauguvos krantą, apsuko kilpą Laisvės bulvaru ir galiausiai paskutinius septynis kilometrus tęsėsi ilgu liežuviu upės pakrante.

Pirmoji distancijos pusė buvo ganėtinai lengva – oras buvo kiek apniukęs, jėgų daug, bėgi sau patogiu tempu ir dar spėji pasidairyti į aplinkinius vaizdus. Vėliau gi šiltas oras ir už nugaros likę kilometrai ėmė jaustis, prie to prisidėjo ir tarp vienuolikto bei šešiolikto kilometro buvusi pati ilgiausia atkarpa be vandens punkto. Paskutinius porą kilometrų bandžiau dar „spustelėti“ (splitai rodo, kad nė velnio aš ten nepagreitėjau), įbėgęs į finišo tiesiąją žvilgteliu į laikrodį. Šis rodė, kad nuo starto eina 118 minutė – puiku, tikslas nubėgti greičiau, nei per dvi valandas, pasiektas.

Ant Vantų tilto

Po finišo ant kaklo užkabinamas atminimo medalis, į rankas įbrukamas maišelis su gaiviaisiais gėrimais, riešutais ir sausainiais ir lengva ristele pasileidau į hostelį, nusiprausti bei persirengti. Iš ten grįžau į trasą pasidairyti į 10 km bėgimą. Prieš šį vyko maratono nugalėtojų apdovanojimo ceremonija, kurią stebėti pasisekė iš vos kelių metrų atstumo. Klasikinę distanciją tarp vyrų laimėjo japonas Yu Chiba (2:13:43), tarp moterų – etiopė Tigist Teshome Ayanu (2:36:50). Abu šie laikai Rygoje yra rekordiniai.

Greičiausi dešimtukininkai

10 km distancijos startą stebėjau iš Dauguvos krantinės. Pasidyvijęs žmonėmis, kurie 10 km bėgime startuoja tarsi šimto metrų distancijoje (o taip pat tais, kurie bėgo už pavadėlio pasirišę pudelį – taip, buvo ir tokių) persikrausčiau ant Vantų tilto, kur netrukus šios distancijos lyderiai lenkė penktą valandą trasoje plušančius maratonininkus. Su kitais žiūrovais paplojome ir vieniems, ir kitiems, bet netrukus atėjo metas žingsniuoti link finišo ir pasitikti finišuojančius nugalėtojus.

Dalyvių skaičiumu gausiausios 5 km distancijos varžybų jau nebežiūrėjome. Iki autobuso liko standartiniai reikalai – pasimėgauti pinta Guinnesso, papietauti, susirinkti iš hostelio mantą ir turguje nupirkti lauktuvių rūkytą ešerį. Toliau - namo ir pagalvojau, kad kitais metais Rygoje gal ir nebėgsiu, tačiau šiemetinė patirtis buvo išties puiki.

Pabaigai - video filmuotas ant Vantų tilto:

https://www.youtube.com/watch?v=nZWci7AsGZU

Minsko šturmas: Sarauj, Latvija!

Minsko arena

Antroji diena Minske prasidėjo ganėtinai anksti: jau aštuntą palikau hostelio patalpas ir išvažiavau apžiūrėti Minsko įžymybių. Pirmiausia metro nuvažiavau iki garsiosios Minsko bibliotekos, vėliau aplankiau nediduką Minsko senamiestį, Trejybės priemiestį, Ašarų salą, kurioje yra memorialas Afganistane žuvusiems atminti, o galiausiai Nepriklausomybės prospektu atžingsniavau iki pat stoties. Iš ten sėdau į priemiestinį traukinį ir jau po keliolikos minučių išlipau Masiukovščinos stotelėje, nuo kurios ranka paduoti iki Minsko arenos.

Nors į rungtynes atvykau ankstokai, likus iki jų mažne valandai, fanų zonoje jau šurmuliavo nemažas būrys sirgalių, dauguma kurių buvo latviai. Apskritai bene stipriausias įspūdis iš Pasaulio čempionato ir buvo mūsų kaimynų antplūdis: Baltarusijos sostinėje savo skaitlingumu be šeimininkų braliukai nusileido turbūt tik rusams, o tą sekmadienio priešpietę Minsko arenos prieigos tiesiog raudonavo nuo latviškų vėliavų, marškinėlių ir kepuraičių.

Žvelgiant iš tribūnos

Telefoninio skambučio pagalba išsiaiškinęs, kad likę bendrakeleiviai vis dar užsiima Minsko viešojo transporto sistemos navigacija, pasidairęs po fanų zoną ir išsiurbčiojęs bokalą baltarusiško alaus patraukiau į arenos vidų. Iš išorės Minsko arena savo taisyklinga apvalia forma primena didžiulio šulinio rentinį ar kokį dujų rezervuarą, viduje gi didžiausią įspūdį daro pačios salės dydis: 15 000 žiūrovų yra ganėtinai solidu. Kitos gi erdvės pasirodė ne tokios jaukios kaip Čižovkoje, nors galbūt tik pasirodė – tiesiog žmonių Minsko arenoje buvo daugiau ir dėl to vietos atrodė mažiau.

Pertraukėlės metu valoma aikštė

Į Latvijos ir Vokietijos rinktinių susitikimą atėjo per 11 tūkstančių žiūrovų, tad ir atmosfera nenuvylė. Latvijos rinktinė palaikymo sulaukė ne ką mažesnio, nei būtų turėjusi Rygoje ir šūksniai „Latvija“ bei „Sarauj“ (latviškai tai reiškia daugmaž „Pirmyn“) skambėjo bemaž be pertraukos, o po latvių įvarčių tribūnos tiesiog sprogdavo. Deja, pergalei to neužteko – išvakarėse suomius įveikusi Latvijos rinktinė teoriškai lyg ir silpnesniems vokiečiams tris kartus leido išsiveržti į priekį ir po paskutiniojo praleisto įvarčio atsitiesti jau nebesugebėjo.

Po rungtynių autobusu grįžome iki stoties, kur iki traukinio likusį laiką paskyrėme suvenyrų pirkimui, čeburekų valgymui ir alaus gėrimui. Atgal į Lietuvą išriedėjo net dvi sukabintos pilnutėlės PESOS, besidalinant įspūdžiais kelionė neprailgo ir netrukus jau stoviniavome Vilniaus geležinkelio stoties perone laukdami, kol prieis eilė iki pasienio patikrinimo ir gimtasis Vilnius priims atgal į savas gatves.

Video fragmentas (po latvių įvarčio pirmojo kėlinio pabaigoje):

https://www.youtube.com/watch?v=buFrC4nWdUE

Minsko šturmas: tikslas - Čižovka

Dainius Zubrus visu gražumu

Kaimyninėje Baltarusijoje prasidėjus ledo ritulio pasaulio čempionatui, ši šalis atleido vizų režimo vadeles ir visiems pirmenybių žiūrovams leido laisvai įvažiuoti į Batkos tėvoniją. Paskatintas to, o taip pat galimybės pamatyti kad ir ne pačios įdomiausios sporto šakos, bet vis dėlto tikrą Pasaulio čempionatą, prisijungiau prie dar geros dešimtinės B6 atstovų, išsirengusių pasimėgauti Minsko koloritu. Dalis mobo į rytus patraukė dar penktadienį, mes gi vietas traukinyje užėmėmė šeštadienio ryte.

Porą šimtų kilometrų iki Minsko dvivagonė PESA nuzvimbė per dvi su puse valandos, o pakeliui baltarusių pasieniečiui dar padovanojome nuo Vilniuje vykusio čempionato užsilikusį popierinį hokėjisto šalmą. Po trumpos apžvalginės ekskursijos pasisveikinant su Nepriklausomybės aikštėje ant postamento užrioglintu Leninu ir aplankant porą vietinių kabokų atėjo metas traukti link savo hostelio, o nuo ten jau link arenos. Su nakvynės paieškomis, beje, gavosi nedidelis nesusipratimas: likus porai dienų iki išvykimo prieš du mėnesius užsakytas hostelis (vadinasi Easyflat) nudžiugino informuodamas, kad rezervacija nebuvo patvirtinta ir pasiūlė ieškotis vietos kitur. Vietų kitur rasti vis dėlto pavyko ir niekam iš šeštadieninių keliauninkų nakvoti parke ant suoliuko neprireikė.

Čižovkos arena

Pasaulio čempionatas vyksta dviejose naujose arenose: tik praėjusių metų pabaigoje atidarytoje 9500 žiūrovų talpinančioje Čižovkos arenoje pietrytinėje miesto dalyje ir Minsko arenoje, kuri miesto šiaurės vakaruose buvo atidaryta 2010 m. ir talpina net 15000 žmonių. Pirmąją dieną buvome numatę apsilankyti Pasaulio čempionų švedų mače su Danija Čižovkoje. Jau penktadienį ten besilankę bendrakeleiviai buvo perspėję, kad patikra prie įėjimo rimta bei gali susidaryti eilės, tad prie arenos verta nuvykti anksčiau. Ir išties – apsauginiams reikėjo ant stalo išdėti visus kišenėse buvusius daiktus, įjungti fotoaparatą, o pačiam praeiti pro metalo detektorių. Tokie patikros punktai buvo net du: pirmasis prie įėjimo į teritoriją, antrasis – įeinant į pačią areną.

Prieš rungtynes

Iš išorės arena atrodo gana futuristinė, primenanti Minsko pakraštyje nutūpusį ateivių erdvėlaivį. Viduje viskas labiau standartiška: modernu, tvarkinga, tačiau nieko labai įsimintino. Arenoje pakankamai daug taškų, kur galima gauti gaiviųjų gėrimų, alaus ar užkandžių, tad eilės prie jų net ir pertraukos metu buvo visai pakenčiamos. Tiesa, į pačią salę gėrimų ar maisto neštis nebuvo galima, tad nusipirktą bokalą reikėjo išsiurbčioti koridoriuje.

Švedai džiaugiasi. Danai nelabai

Rungtynes, anot oficialaus protokolo, stebėjo 4900 žmonių. Gali būti: arena sausakimša toli gražu nebuvo, tačiau ir tuščia jos nepavadinsi. Bilietų kainos taip pat pakankamai humaniškos - taupiausioji ledo ritulio mėgėjų dalis iš arenos palubių į pajėgiausias Pasaulio rinktines pasidairyti galėjo už 91 000 rublių (maždaug 23 litus). Šiame mače daugelis žiūrovų, panašu, buvo vietiniai: pagal vaizdus Minsko centre taip pat matėsi, kad atvykėliai iš Skandinavijos savo skaitlingumu kaip reikiant nusileido latviams, rusams ar slovakams. Vis dėlto kelios grupelės danų ir švedų tribūnose šmėžavo.

Rungtynių eiga labiau patenkinti turėjo būti pastarieji: Pasaulio čempionai be ypatingo vargo sutaršė savo kaimynus rezultatu 3 - 0. Po rungtynių išgriuvome į lietaus merkiamą Minską ir po ilgų diskusijų nusprendėme, kad ledo ritulio užteks, tad tolesnis veiksmas su šia sporto šaka susijęs nebebuvo. Nesigilinant į smulkmenas galima paminėti, kad per vakarą išsamiai aptartos autobusų sustojimo dispečerinėje stotyje subtilybės, skleidėsi kulinariniai gabumai, buvo rastas geriausias Minsko kabokas su puiku vaizdu, subtiliu interjeru ir neabejotinai gyva aplinka, netoli stoties organizuotas Maidanas, o vienas keliauninkas rado naują pašaukimą tramvajaus mašinisto profesijoje. Pirmas būsimosios linijos Stotis - Santariškės darbuotojas turbūt jau aiškus.

Kur bėga Lielupė, kur Dauguva teka

Sporto arena

Pirmosiomis gegužės dienomis basčiausi po Latviją ir kartu nepraleidau progos susipažinti su kaimyninės šalies vidaus futbolo virtuve. Du svarbiausius Rygos stadionus jau anksčiau buvau aplankęs žiūrėdamas Latvijos ir Lietuvos rinktinių tarpusavio rungtynes (regbio „Daugava“ stadione 2012 m. ir futbolo „Skonto“ stadione 2013 m.), tad šį kartą patraukliausiu variantu pagroundhoppinti tapo Jelgavoje vykusios rungtynės tarp vietos futbolininkų ir lietuviškosios Rygos „Daugava“ komandos, kurią treniruoja Arvydas Skrupskis ir kurios gretose žaidžia net šeši mūsų tautiečiai.

Ankstyvą gegužės pirmosios rytą autobusu iš Rygos išvažiavau į Duobelę, kur per porą valandų apžiūrėjau vietines įžymybes (šios iš esmės apsiriboja Livonijos ordino pilies griuvėsiais ir gražiai sutvarkyta centrine aikšte), o iš ten patraukiau į Jelgavą. Apsukęs garbės ratą aplink Francesco Rastrelli projektuotus Jelgavos rūmus ir nuo tilto pasižvalgęs į Lielupėje vykusias irklavimo varžybas patraukiau link šiaurinėje miesto dalyje, individualių namų apsuptyje įsikūrusio Žiemgalos olimpinio sporto komplekso.

Stadiono tribūnoje

Šis sporto centras Jelgavoje atidarytas 2010 m. ir, reikia pripažinti, įspūdį daro stiprų. Puikiai sutvarkyta aplinka, solidi, dengta ir erdvi stadiono tribūna, uždara sporto arena krepšiniui ar ledo rituliui, BMX dviračių trasa, paplūdimio tinklinio aikštelė ir dar bala žino kas. Tribūnos žiūrovams suręstos be gigantomanijos (stadionas talpina apie pusantro tūkstančio žiūrovų, sporto arena – iki poros tūkstančių), tačiau 60 000 gyventojų miestui tiek dažniausiai pakanka. Pakako ir šį kartą – nors protokolas fantazuoja apie 1200 žiūrovų, stadione buvo užimta tikrai mažiau nei pusė vietų. Tribūną stadionas, tiesa, teturi vieną – dėl to žiūrėti futbolą ten ne mažiau patogu, tačiau pasidairyti po pačią tribūną ir įvertinti kiek kurios komandos fanų yra susirinkę ir kaip jie ten atrodo jau kiek sunkiau. Iš futbolo žiūrovo pozicijos bene vienintelis minusas yra tas, kad stadionas yra naudojamas ir lengvosios atletikos varžyboms, tad aikštę nuo tribūnų skiria bėgimo takai. Taip pat poprasčiai atrodė ir aikštės veja – visgi mūsiško klimato sąlygomis dirbtinė danga futbolui tikrai pasiteisina.

Rungtynių fragmentas

Bilietas į rungtynes kainuoja humaniškus du eurus, o užlipus į tribūną pasitinka maršo garsai: centriniame sektoriuje įsitaisęs orkestras džiugina besirenkančius žiūrovus gyva muzika. Tačiau netrukus muzikantai pasišalino, o žiūrovų dėmesys nuo muzikos perėjo link futbolo – aikštėje pasirodė komandų žaidėjai. Jelgavos ir Daugavos komandoms šis sezonas klostosi skirtingai: jei pirmieji šiame Virsligos sezone užima tvirtų vidutiniokų poziciją, tai rygiečiai kol kas tėra sukrapštę vos tašką ir velkasi turnyrinės lentelės dugne.

Rungtynes aktyviau pradėjo svečiai iš sostinės, kurių gretose jau nuo starto žaidė tokie Lietuvos futbolo gerbėjams puikiai pažįstami žaidėjai kaip Aurimas Kučys, Giedrius Tomkevičius ar Valdemaras Borovskis. Vis dėlto pirmajame kėlinyje įvarčių nei viena komanda nepasiekė, o antrajame žvarbaus vėjo košiamus žiūrovus viena po kitos ėmė šildyti vos aštuoniolikos metų sulaukusio Daugavos vartininko Roberto Ozolo kliurkos, kurias šeimininkų futbolininkai nesigailėdami vertė įvarčiais. Labiausiai antrojo kėlinio įvarčių fiestoje sužibėjo Jelgavos gynėjas Marcis Ošs, pelnęs du įvarčius į varžovų vartus ir sykį nuginklavęs savo vartininką. Rungtynės baigėsi rezultatu 4 – 1 ir A. Skrupskio auklėtiniams teko nuryti dar vieną karčią nesėkmės piliulę.

Jelgavos briedis džiaugiasi įvarčiu

Atskiru žodžiu galima paminėti atmosferą. Jei kažkada, rašydamas apie Kėdainių Nevėžio krepšinio komandos aistruolius sakiau, kad jų palaikymas yra chaotiškas, tai Jelgavos futbolo aistruoliai „balagano“ sąvoką pakelia į jau visiškai kitą lygį. Net ir pačių aktyviųjų sirgalių sektoriaus skanduotės yra atliekamos tokiu pat darnumu, kaip daina „Pod krylom samoliota“ vienoje garsioje sovietinėje komedijoje, o pridėkite prie to bet kaip trankomą būgną, briedžiu apsirengusį klubo talismaną, bandantį užvedinėti likusią tribūnų dalį, spygaujančių vaikų (lyg ir Jelgavos vaikų komandos žaidėjai) būrį ir retkarčiais iš kurio nors kampo pasigirstantį „Jelgava čempion“ i bendras vaizdas bus maždaug aiškus. Apie Daugava sirgalius daug pasakyti negaliu – faktas tik tas, kad jų buvo, nes tolimajame tribūnų gale mačiau mojuojamas mėlynai baltas vėliavas. Vis dėlto, kaip minėjau, stadiono konfigūracija neleidžia lengvai apžvelgti žiūrovų, o skanduočių garsus matyt tolyn nupūtė stiprus vėjas.

P. S. Vėjas buvo tikrai stiprus ir vienu metu net paskraidino kelis reklaminius stendus, nors vaizdas ir nebuvo toks efektingas kaip Hulle prieš porą savaičių.