Sardinijos tremtiniai

Stadiono vaizdas

Šiaurės rytų Italijoje įsikūręs Triesto miestas negali pasigirti itin giliomis futbolo tradicijomis. Vietinis U. S. Triestina Calcio klubas dar gūdžiais 1948 m. užėmė antrąją vietą Italijos čempionate, tačiau šiais laikais Friulio-Venecijos Džulijos regiono vėliavą neša „zebriukai“ iš kaimyninės Udinės, o Triesto gyventojai ilgą laiką galėjo mėgautis tik regioninių lygų futbolu.

Vis dėlto šio sezono pabaigoje į šį miestą kiek netikėtai grįžo ir Serie A. Dėl saugumo reikalavimų neatitinkančio naujojo „Is Arenas“ stadiono Cagliari ekipa buvo priversta laikinai išsikelti iš gimtosios Sardinijos ir namų rungtynes žaisti už 800 kilometrų esančiame Triesto „Stadio Nereo Rocco“. Keliaudamas po Adrijos pakrantę gegužės 19 d. vakarą kaip sykis buvau numatęs praleisti Trieste, tad negalėjau praleisti progos apsilankyti Serie A 38 turo mače, kuriame formalūs aikštės šeimininkai žaidė su Lazio ekipa (įdomus sutapimas: pernai paskutiniajame Serie A ture taip pat stebėjau Lazio rungtynes, tiesa, tąsyk vykusias Romoje).

Centrinė tribūna

Svetimos komandos rungtynės Trieste didelio ažiotažo, suprantama, nekelia, tad gauti bilietą į rungtynes nebuvo jokių problemų. Likus porai valandų iki mačo nuvykau į pietinėje miesto dalyje įsikūrusį sporto kompleksą, kuriame greta pagrindinio Nereo Rocco stadiono dar yra vienas senesnis stadionas bei uždara Palatrieste sporto arena bei kasoje už 10 eurų nusipirkau bilietą į galinę tribūną (bilietas į šoninę kainuoja dvigubai daugiau). Senjorui už langelio tarsi ir užsiminiau, kad mieliau sėdėčiau Lazio sirgalių tribūnoje, tačiau šis man visgi išrašė bilietą į Curva Furlan, kurioje rinkosi tiek iš Sardinijos atvykę fanai, tiek ir vietiniai žiūrovai.

Tolumoje matosi Lazio fanai

Daugiau nei 30 tūkstančių žmonių talpinantis stadionas rungtynių metu buvo apytuštis. Viena iš šoninių tribūnų apskritai buvo uždaryta, o ir kitos nelūžo nuo žiūrovų: Cagliari ultrų buvo, iš akies sprendžiant, koks pusšimtis, priešingoje stadiono pusėje susispietė keli šimtai Lazio aistruolių, o bendras futbolo mėgėjų skaičius stadione, manau, neviršijo 3000. Įspūdį paliko apsauga: lietsargį po tam tikrų dvejonių, kaip nepavojingam „anglui“ įsinešti leido, o štai žiebtuvėlį teko pasiųsti į kartoninę atliekų dėžę.

Po Cagliari įvarčio

Rungtynių atmosfera buvo savotiška: jei paprastai tribūnose būna dvi sirgalių grupės, tai čia jos susidarė trys. Cagliari ultros pasirodė pakankamai agresyvūs veikėjai ir nepaisant nedidelio skaičiaus ne tik palaikė savo komandą, bet ir įžeidinėjo viską kas tik buvo aplinkui (tiesą pasakius, pastarasis užsiėmimas jiems, atrodo, buvo net įdomesnis). Iš žaidėjų daugiausia dėmesio sulaukė buvęs Cagliari, o nūnai Lazio vartininkas Federico Marchetti, o nelabai teigiamą požiūrį į juos laikinai priglaudusį miestą atklydėliai iš Sardinijos išreiškė nuolat pasikartojančia „Trieste Trieste vaffanculo“ skanduote. Vietiniams tai, žinoma, nelabai patiko, bet bent jau stadione nuo žodžių ir gestų iki artimesnės pažinties pereita nebuvo.

Lazio sirgaliai ypatingo įspūdžio šiame mače nepaliko. Dėl milžiniškos kiekybinės persvaros jie kada panorėję galėjo nesunkiai nunešti bet kokį Cagliari kuriamą palaikymą, bet apskritai imant pasirodymas pasirodė vangokas. Tai galbūt susiję tiek su ne itin sėkmingu šiai komandai sezonu, tiek ir su blankiu vaizdu aikštėje. Itin didelės turnyrinės reikšmės neturėjusios rungtynės nebuvo itin kokybiškos ir stokojo efektingų epizodų, o vienintelį įvartį antrajame kėlinyje pelnė Cagliari saugas Daniele Dessena.

Po rungtynių

Pasibaigus stadione dar pažiūrėjau kaip Cagliari futbolininkai sirgaliams atidavė ne tik marškinėlius, bet ir šortus, o stotelėje tapau incidento tarp geros dešimties Cagliari sirgalių ir trijų Lazio spalvomis pasidabinusių vyrukų liudininku. Vienam Lazio gerbėjui ši pažintis baigėsi prakirstu antakiu, aiškintis aplinkybių atvyko karabinieriai, bet tuo metu kaip sykis atvažiavo autobusas, tad stebėti visko iki galo net ir norint nebebūtų buvę kada.

Agurkiškojoje Venecijoje

Ištvinęs Nevėžis

Ilgai lauktas pavasaris, tegul ir nenoromis, į Lietuvą galiausiai vis dėlto atėjo. O su pavasariu atėjo ir, žvejų žargonu kalbant, atviro vandens sezonas: iš tiesų jau metas pridvisusias sales ir oranžinį kamuolį iškeisti į stadionų platybes ir beribį dangų virš jų.

Pirmaja futbolinio groundhoppingo stotele šiame sezone tapo Kėdainiai, kur vietos „Nevėžis“ I lygos antrojo turo rungtynėse žaidė su Klaipėdos „Granitu“. Agurkų sostinės komanda praėjusiame sezone I lygos varžybose nusileido tik Jonavos „Lietavai“, „Granito“ futbolininkai pernai dar rungėsi II lygos Vakarų zonos pirmenybėse.

Rungtynių reklama mieste

Kėdainiai – bene gražiausias iš vidutinio dydžio Lietuvos miestų, tačiau penkių valandų, kurias turėjau tarp traukinio atvykimo ir rungtynių pradžios, pasirodė daugoka. Prie to prisidėjo ir oras: nors nelijo ir protarpais nušvisdavo saulė, dangumi skriejo švininiai debesys, o žvarbus vėjas kiaurai košė pro draubužius ir gundė paieškoti kokios šiltesnės vietelės. Negana to, per žioplumą pamiršau pakrauti fotoaparato akumuliatorių, tad paveiksluoti aplinką teko saikingai. O gaila: be amžinųjų vertybių, kaip Didžioji rinka ar sinagogų kompleksas, įamžinti norėjosi ir grynai pavasarišką vietos koloritą. Vidurio Lietuvos lygumose tirpstančio sniego maitinamas Nevėžis plačiai išsiliejo iš krantų ir suteikė Kėdainiams savotišką skęstasnčio miesto įspūdį: iš vandens kyšojo medžiai, tvoros ar vaikiškos sūpuoklės, o šnerves kuteno paprastai gal tik prie Kuršių marių taip stipriai juntamas vandens aromatas.

Nuotaiką praskaidrino Didžiojoje rinkoje įsikūrusi užeiga „Eglė“, kur iš garsiakalbių liejosi Franko Sinatros balsas, o už dešimtinę buvau pašertas cepelinais ir pagirdytas alumi. Pasistiprinęs patraukiau į šiaurinėje miesto dalyje, šalia geležinkelio tilto, įsikūrusį stadioną. Jo ištvinusios upės vandenys, laimei, nesiekė, tad „Nevėžio“ ir „Granito“ vyrai turėjo visas sąlygas išsiaiškinti, kuriems geriau sekasi valdyti odinį kamuolį.

Statoma Kėdainių arena

Ne per seniausiai rekonstruotas ir dirbtine danga kovai su lietuvišku klimatu apginkluotas Kėdainių miesto stadionas dviejose tribūnose gali sutalpinti 3000 žmonių. Stadiono rekonstrukcija, panašu, dar nebaigta (bene labiausiai trūksta tualetų, dėl ko žiūrovai gamtinius reikalus atlieka po tribūna), be to šalimais kyla naujosios Kėdainių arenos mūrai, tad po metų kitų šioje miesto vietoje bus visas sporto kompleksas.

Pietinė tribūna

Rungtynės (įėjimas į jas nemokamas) į tribūnas sutraukė maždaug 300 kėdainiškių. Jokių aktyvesnių supporterių nebuvo, o žiūrovai apsiribojo saulėgrąžų gliaudymu, alaus triūbijimu ir įvairių (dažniausiai nelabai cenzūrinių) replikų laidymu aikštės kryptimi. Vaizdelis aikštėje taip pat pernelyg neįkvėpė. Kamuolį bei iniciatyvą ilgiau turėjo aikštės šeimininkai, geriausio 2009 m. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Edgaro Mastianicos vedami klaipėdiečiai kartais gana neblogai kontratakuodavo, bet dažniau komandos atakas baigdavo savo klaidomis, o ne grasindamos varžovų vartams. „Nevėžio“ futbolininkams du kartus beveik pavyko įmušti wondergoalą, tačiau kadangi „beveik“ nesiskaito, rungtynės baigėsi 0 – 0.

Stadiono vaizdas

Per rungtynes gerokai sužvarbau, tad perspektyva geras dvi valandas laukti traukinio nepasirodė itin viliojanti. Su šia mintimi sėdau į mikriuką ir patraukiau į autobusų stotį, kur pasigavau Kaunan riedantį autobusą. Vargu ar tai buvo pati protingiausia mintis: už kelionę tarp Kėdainių ir Kauno „Kautra“ paprašė net 13,50 Lt, iš Kauno į Vilnių važiavau tegul ir dviaukšte, tačiau prie kiekvieno stulpo stojančia „kumele“, tad galiausiai pinigų už pasivažinėjimą per aplinkui išleidau daugiau, o laiko beveik nesutaupiau.

Dūdų terapija Galvės pakrantėje

Olimpinis sporto centras

Trakus mėgstu dėl daugelio priežasčių: gražios gamtos, pilių, kibinų, reikšmės Lietuvos istorijai ir puikaus susisiekimo su Vilniumi. Vietos krepšinio mėgėjų požiūris į savos komandos palaikymą, deja, į šį pozityvų sąrašą nepatenka.

Į Trakus baigęs savaitės darbus patraukiau autobusu ir neskubiu žingsniu perėjęs bene visą miestą likus geram pusvalandžiui iki trečiųjų RKL finalo rungtynių pradžios jau pasiekiau Galvės ežero pakrantėje įsikūrusį Olimpinį sporto centrą. Nepaisant pretenzingo pavadinimo krepšinio salė ypatingo įspūdžio nepaliko. Ji yra nežmoniškai ankšta, o balkonai pakabinti kone virš aikštės. Norint sekti prie artimesnio krepšio vykstantį veiksmą ir bent jau pamatyti kaip paleistas kamuolys perskrodžia tinklelį, nuolat teko tempti kaklą ar bandyti kone persisverti per turėklus. Ant salės grindų savo ruožtu išpaišyta tokia linijų marmalynė, kad belieka tik stebėtis, kaip žaidėjai ar teisėjai dar atskiria į kurias linijas kreipti dėmesį žaidžiant krepšinį, o kurios aktualesnės rankininkams ar tinklininkams.

Vis dėlto tai buvo tik pusė bėdos. Jau pakeliui į salę dėmesį patraukė jaunuolis, nešinas bemaž pusantro metro ilgio varine triūba. Tai buvo blogas ženklas, bet teisybės dėlei reikia pripažinti, kad šis supporteris savo instrumentą pūtė pakankamai saikingai.

Salės vaizdas

Saiko dorybe negalėjo pasigirti trys ar keturi silpnapročiai, savo plastmasinėmis dūdelėmis tūtavę visas rungtynes. Net tada, kai rungtynių baigtis jau nebekėlė abejonių (o abejones kas tą vakarą stipresni Šležas ir kompanija išsklaidė gana anksti, mat tauragiškiai į mačą atvyko bene be penkių pagrindinių savo krepšininkų), šitie veikėjai su pavydėtinu atkaklumu kankino visų poros šimtų salėje susirinkusių žmonių ausų būgnelius. Apskritai imant dūdoriai yra daugelio Lietuvos arenų problema, tačiau gal dėl ankštos Trakų salės erdvės, gal dėl beprasmio dūdorių užsispyrimo, tai erzino kur kas labiau nei bet kada anksčiau. Jokio rimtesnio palaikymo trakiškiai nesuorganizavo. Rungtynių pabaigoje kažkas porą kartų plonu balsu cyptelėjo „Trakai Trakai“, tačiau skanduotė didelio palaikymo salėje nesulaukė.

Po rungtynių, žingsniuodamas Totoriškių ežero pakrante, mąsčiau: negi tie žmonės, elgdamiesi iš esmės chuliganiškai, galvoja, kad taip padeda savo komandai? Iš esmės tokio dydžio salėje su trim dūdom gali nesunkiai permušti bet kokius bandymus kurti normalų palaikymą, o ir triūbijimas visą mačą nedraugišką atmosferą kuria ne tik svetimiems, bet ir saviems...

Nelinksmas Didysis ketvirtadienis Mažeikiuose

Jei pirmasis Vilniaus „Statybos“ varžovas šio sezono NKL atkrintamosiose varžybose geografine prasme buvo itin palankus, tai su antruoju pasisekė mažiau. Mažeikius nuo Vilniaus skiria 300 kilometrų bei keturios valandos kelio, tad į lemiamas ketvirtfinalio varžybas naftininkų mieste ketvirtadienį išsiruošė vos penki juodai balti.

Salės vaizdas

Mažeikių riboženklį išvydome likus valandai iki rungtynių, tačiau kiek užtrukome kažkokiame bare su rusišku popsu ir treningine klientūra, tad į „Ventos“ vidurinės mokyklos sporto salę žengėme likus vos porai minučių iki pirmojo ginčo kamuolio išmetimo. Paskutinis sezono mačas Mažeikiuose sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo: salė buvo pilnutėlė, o pardavėjas net nebeturėjo bilietų. Anot oficialios statistikos rungtynes stebėjo 457 žiūrovai.

Mažeikių arena (atsižvelgiant į tai, kad čia vis dėlto yra mokyklos salė) yra pakankamai nemaža, su tribūnomis iš abiejų aikštės galų ir vieno šono bei dviem palei šoninę liniją einančiais balkonais. Dideliu modernumu čia viskas nekvepia, tačiau žiūrėti krepšinį galima pakankamai patogiai.

Po rungtynių

Suradę laisvesnį kampelį balkone išsikabinome vėliavas ir pradėjome nelygią kovą garsinio palaikymo fronte su mažeikiškių gerklėm ir dūdom. Namų komandos palaikymas (bent jau šiame mače) buvo bene geriausias, kokį yra tekę matyti keliaujant po NKL arenas, ir mūsų skanduotės aikštę pasiekdavo, matyt, retokai. Kai kurie šeimininkų palaikymo elementai (kaip antai baltų bei raudonų kartono lapų kilnojimas paliepus arenos pranešėjui) atrodė kiek juokingai, tačiau bendros atmosferos vis dėlto nepalyginsi su šiais metais aplankytais Molėtais, Jonava ar net Plunge.

Apie žaidimą kalbėti nei norisi, nei matyt reikia. Rungtynių rezultatas kalba pats už save, o prie triuškinančio pralaimėjimo pridėjus gandus apie prastą „Statybos“ finansinę būklę bei galimą Jono Vainausko intervenciją (ką čia slėpti, šis Vilniaus krepšinio „gelbėtojas“ nėra pati populiariausia figūra juodai baltų tarpe) akivaizdu, kad paliekant salę mūsų veidai šypsenomis toli gražu nespindėjo. Sezonas baigėsi, ir pozityvo jame buvo mažiau nei praėjusiame, tačiau niekas ir nesakė, kad bus lengva, tiesa?

Pajūrio derbis

Savaitės viduryje porą dienų teko praleisti Klaipėdoje, tad trečiadienio vakare nepraleidau progos užsukti į „Švyturio“ areną, kurioje vienas iš LKL lyderių „Neptūnas“ žaidė su savo nelaimėliais kaimynais iš Palangos. Vasaros sostinės atstovai šiame sezone nėra laimėję nei karto ir lėtai, bet užtikrintai artėja prie nebepagerinamo lygos antirekordo.

„Švyturio“ arena pietinėje Klaipėdos dalyje pastatyta 2011 m. ir talpina 5500 žiūrovų. Iš vidaus Uostamiesčio arena labai primena sostinės „Siemens“ areną, nuo kurios kažkas būtų nupjovęs visą antrą aukštą. Iš išorės, tiesa, didelio panašumo nėra, o stiklo gausa klaipėdiečių salė veikiau primena „Žalgirio“ šiltnamį.

Bendras vaizdas

Į rungtynes atskubėjau likus vos kelioms minutėms iki jų pradžios ir jau prie bilietų kasų laukė nemalonus užrašas, skelbiantis, kad už bilietus atsiskaityti galima tik grynaisiais pinigais. Laimė, vos už poros šimtų metrų esančioje parduotuvėje pavyko surasti bankomatą, tad į rungtynių startą nepavėlavau. Bilietų kaina kaip LKL rungtynėms pasirodė aukštoka: 19 litų (ir jokių pigesnių bilietų į vietas su prastesniu vaizdu) vargu ar yra ta kaina, kuri labai trauktų žiūrovus laisvalaikį praleisti stebint krepšinį.

Vakarų banga

Oficialus LKL puslapis skelbia, kad rungtynėse apsilankė 1200 žmonių. Iš akies sprendžiant šitas skaičius maždaug pusantro karto padidintas, tačiau žiūrovų skaičių galima įvertinti bent jau kaip pusėtiną. Tiesa, pirmosiomis rungtynių minutėmis salėje tvyrojo tiesiog kapų tyla, tačiau vėliau savo tribūnoje įsitaisė kokios trys dešimtys „Vakarų bangos“ atstovų, kurie kiek praskaidrino gana vangią pirmųjų minučių atmosferą. Savotišku rungtynių prieskoniu (ir pretekstu žiūrovams pasvarstyti, kiek uždirba arenos elektrikas) tapo ir sugedęs 24 sekundžių laikrodis, dėl ko pranešėjas turėjo nuolat informuoti žaidėjus apie atakai likusį laiką.

Rungtynės tarp nuo spalio mėnesio LKL nepralaiminčio „Neptūno“ ir beviltiškų autsaiderių palangiškių susiklostė gerokai atkakliau nei buvo galima tikėtis. Nors šeimininkai porą kartų buvo įgiję kiek solidesnį pranašumą, svečiai varžovų nepaleido ir paskutiniame ketvirtyje likus trims minutėms dar pirmavo 4 taškais. Tiesa, paskutiniosiomis rungtynių minutėmis klaipėdiečių patirtis ir meistriškumas padarė savo ir po pražangų bei baudų metimų karuselės „Neptūnas“ iškovojo pergalę rezultatu 88 – 86.

Šokėjų grupė

Atkakli rungtynių pabaiga išjudino ir iki tol žemaitišką stoiškumą demonstravusius žiūrovus. Tiesa, čia reikia pasakyti, kad nelabai sveikintinas reiškinys, kuomet aktyvesni palaikytojai skanduoja viena, o likusi salės dalis kita, gajus ir Klaipėdoje. Iš dalies tai, matyt, sąlygoja eilinio krepšinio žiūrovo nenoras išmokti ilgesnę nei vieno žodžio skanduotė, iš dalies ir „Vakarų bangos“ palaikymo stilius, kuomet į įvykius aikštėje nekreipiama jokio dėmesio ir pataikius lemiamą metimą toliau skelbiama kaip „Neptūnas“ nugalės „Žalgirį“ ir „Šiaulius“.

Mažasis Vilniaus derbis

Bendras salės vaizdas

Daugelis krepšinio mėgėjų, paklausti apie Vilniaus derbį, pirmiausia prisimins „Lietuvos ryto“ ir „Sakalų“ kovas. Kiti galbūt paminės NKL rungtyniaujančių „Statybos“, „Perlo“ ir „Akademijos“ tarpusavio rungtynes. Tik vienetai bus bent girdėję apie dar dvi sostinės ekipas – „KM – Perlą“ ir „LKSK“.

Abi šios ekipos žaidžia Regionų krepšinio lygos „B“ diviziono „B“ grupėje (išvertus į žmonių kalbą – ketvirto pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio diviziono pietų pogrupis). Čia reguliarusis sezonas jau artėja prie pabaigos ir turnyrinė abiejų komandų padėtis prieš tarpusavio rungtynes buvo visiškai aiški – „KM“ grupėje užėmė pirmąją vietą, kurčiųjų sporto klubo atstovai liko ketvirti.

Balkonas

Savo rungtynes „KM“ žaidžia Vilniaus krepšinio mokyklos salėje Naujamiestyje, Birželio 23-iosios gatvėje. Salė dar labai aiškiai mena tarybinius laikus, o naujai įrengta, panašu, tik švieslentė bei apšvietimas. Visos vietos žiūrovams įrengtos balkone; yra jame ir kėdės, tik sėdomis mačo nepažiūrėsi – aikštę užstos turėklai.

Derbis mano optimistiniais apskaičiavimais sulaukė maždaug dviejų dešimčių krepšinio mėgėjų dėmesio (tiesa, jie kiek migravo ir balkone vienu metu vargu ar buvo daugiau nei penkiolika). Trys ar keturi aiškiai palaikė šeimininkus, likusieji gi savo simpatijas bei antipatijas laikė paslaptyje.

Po rungtynių

Rungtynės prasidėjo smagiu epizodu, kai ant krepšio konstrukcijos krepšininkai sumetė net ne vieną, o du kamuolius. Pats žaidimas buvo pakankamai chaotiškas, komandos darė labai daug klaidų (pagal oficialų protokolą „KM“ suklydo 27 kartus, „LKSK“ – 41), tačiau jau nuo antrojo ketvirčio Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtinių spaudimas pasirodė intensyvesnis, perdavimai tikslesni, o metimai taiklesni. Į rungtynes kiek pipirų pabarstė trys nesportinės ir viena techninė pražanga (visgi derbis), žaidėjų emocijos kelis kartus priartėjo prie virimo temperatūros, tačiau oranžinio kamuolio meistrai vienas kitam į atlapus vis dėlto nekibo. Galutinis rezultatas tik patvirtino aiškų šeimininkų pranašumą: 96 – 71.

Atgimusi krepšinio klasika

Jei peržvelgtume visą NKL dalyvaujančių komandų sąrašą ir pamėgintume nustatyti ryškiausią pėdsaką Lietuvos krepšinyje palikusius vardus, pirmiausia į akis kristų du pavadinimai – Vilniaus „Statyba“ ir Plungės „Olimpas“. Vasario 15 d. Plungėje vykusiame šių komandų tarpusavio mače apsilankė ir tuzinas statybfanių, tarp jų – ir šių eilučių autorius.

Bendras salės vaizdas

Plungės „Olimpo“ istorijos vingiai pastaraisiais metais buvo gana panašūs į „Statybos“. Tais pačiais 1997 m. dingę iš Lietuvos krepšinio padangės, tiek „Olimpo“, tiek „Statybos“ klubai buvo atkurti 2011 m. Žemaičiai savo kelią atgal į elitą pradėjo RKL pirmenybėse, tačiau ten neužsibuvo ir jau pirmajame sezone iškovojo kelialapį į NKL. Šiame sezone plungiškiai taip pat toli gražu nesileidžia stumdomi ir šiuo metu užima trečiąją vietą.

Kelionę Žemaitijon pradėjome ankstyvą penktadienio popietę ir kiek po penkių jau beldėmės į nakvynę suteikti pasišovusio Plungės technologijų ir verslo mokyklos bendrabučio duris, o prieš šešias įžengėme į „Žemaitijos suvenyro“ salę. Nepriklausomybės dienos išvakarėse vykusios rungtynės pradedamos Lietuvos himnu: gražu, iškilminga, patriotiška. Šitą gerą įspūdį, tiesa, nubraukė jau per pačią pirmą minutės pertraukėlę pasigirdusi „Kalinka“.

„Žemaitijos suvenyro“ salė savo sukurtu įspūdžiu nukelia į praėjusio amžiaus pabaigą. Medinis interjeras, lentiniai suolai vietoj šiuolaikinių plastmasinių kėdučių ir didžiulė kolona, per kurią nesimato bent pusės prie artimesnio krepšio vykstančio veiksmo: tikrai nepagalvosi, kad atsidūrei naujoje ir modernioje arenoje. Pralinksmino ir iškabinėti užrašai, žiūrovų prašantys nemėtyti saulėgrąžų lukštų.

Plungės sirgalių tribūna

Rungtynes, anot oficialaus protokolo, stebėjo 162 žiūrovai. Tribūnų kampe, už vėliavos su užrašu „Sveiki atvykę į pragarą“ glaudėsi kokia dešimtis aktyvesnių „Olimpo“ supporterių su būgnu, vėliava ir bemaž visas rungtynes nenutylančiomis skanduotėmis. Netylėjome ir mes, o pridėjus kartkartėmis savo balsus parodančią pasyvesnių Plungės krepšinio mėgėjų armiją, atmosfera, mano nuomone, buvo tikrai nebloga.

Rungtynės „Statybai“ susiklostė nesėkmingai: iki pertraukos turėję šiokį tokį pranašumą, aštuoniese į Plungę atvykę vilniečiai vėliau nebesusitvarkė su oponentų gynyba ir pralaimėjo rungtynes 16 taškų skirtumu. Ką gi, nepaneigsi to, kad juodai balti šį sezoną yra tikra namų komanda. Mačui pasibaigus dalis statybfanių lieka posėdžiauti bendrabučio patalpose, dalis neria į naktinę Plungę, o kitą rytą pakuojamės į autobusiuką ir dardame atgal į sostinę. Ką gali žinoti: pagal dabartinę turnyrinę situaciją „Olimpo“ ir „Statybos“ dvikova ketvirtfinalyje yra visai įmanoma, ir jei taip nutiks, pirmąjį įspūdį apie Plungę gal teks papildyti ir antruoju?