Vivat Academia

Anšlago rungtynės nesukėlė

Šiais metais LFF II lygos rungtynes sostinėje priimančių stadionų geografija kiek pasikeitė – iš sąrašo dingo man vis savo durų nenorintis atverti Fanų stadionas, o vietoj jo atsirado Fabijoniškių bei Vilniaus universiteto stadionai. Pirmajame lankiausi dar žiemą, o inspektuoti antrąjį ėmiausi paskutinę kalendorinio pavasario dieną, kai jame vyko rungtynės tarp „VU – Vilmestos“ ir Kėdainių „Nevėžio“ dublerių.

Bendras stadiono vaizdas

VU stadionas įsikūręs studentiškajame Saulėtekyje, prie pat troleibusų žiedo, tad, jei Rygos Daugava stadione pabodus žiūrėti į aikštę galima mėgautis trainspottingu, LFF arenoje – planespottingu, tai čia, matyt, trolleyspottingu. Žiūrėti futbolą irgi pakankamai patogu – iš aikštės šonų įrengtos dvi nedidelės tribūnos, dalis vietų pakišta po stogu. Tribūnas nuo aikštės skiria bėgimo takai, iš galų dar įtalpintas teniso kortas bei nedidelė dirbtinės dangos futbolo aikštelė. Negana to, skirtingai nei prestižiniame Estadio Municipale de Locomotivo, rungtynių rezultatą Saulėtekyje skelbia elektroninė švieslentė. Su ja, tiesa, savi stebuklai – komandoms sužaidus du kėlinius, ši rodė, kad eina ketvirtoji varžybų minutė. Gabūt VU Fizikos fakulteto studentai kuriame nors barake paslapčiomis sukūrė juodąją skylę, šios juk iškreipia laiką...

Mačui pasibaigus

Juodosios skylės, iškreipiančios ne tik laiką, bet ir erdvę, teoriją patvirtino ir įvykiai aikštėje. Na negali normaliomis žemiškomis sąlygomis dvi komandos taip prastai išnaudoti progų. Iki šio mačo visas penkerias šio sezono rungtynes laimėję šeimininkai vien per pirmą kėlinį turėjo įmušti kokius septynis įvarčius (o galėjo ir dar daugiau), svečiai atakavo gal kiek rečiau, bet taip atrodė nusiteikę verčiau kamuoliu išpliekti taikiai besiilsinčio troleibuso langus, o ne suvirpinti vartų tinklą. Galiausiai rungtynes išsprendė techniškai nepriekaištingas šeimininkų futbolininko smūgis galva į savų vartų devyniukę: 0 – 1 ir agurkų sostinės atstovai namo išsivežė tris taškus.

Žemesniuose divizionuose savito kolorito prideda puikiai girdimi trenerių pokalbiai su savo žaidėjais ne tik rungtynių, bet ir pertraukos metu, o kai dar vieną iš komandų treniruoja toks veikėjas kaip Rimantas Turskis... Iš visų „Misterio Lietuvos futbolas“ (čia jį taip kažkada praminė Jurijus Volochovas) tiradų vis dėlto įsimintiniausia buvo apie rikošetu atskriejusio kamuolio išjungtą savo žaidėją: „Būtų lochas įmušęs įvartį, nebūtų gavęs su kamuoliu į nosį. Dabar gavo į nosį ir – smegenų sukrėtimas“. Štai tokia, ponai, išmintis – mušti įvarčius sveika.