Mus vienija krepšinis ir politika

Arena žvelgiant nuo Akropolio

Jau nuo praėjusių metų planuotai išvykai į Kauno Žalgirio areną datą parinko Eurolygos Top 16 etapo burtai, kauniečius suvedę į vieną grupę su senaisiais principiniais varžovais iš Maskvos – CSKA komanda. Labiau klasikinio klubinio mačo Lietuvos padangėje pamatyti neįmanoma, tad klausimas važiuoti ar ne net negalėjo kilti.

Šimtą kilometrų, skiriančių sostinę ir Kauną, įveikti ilgai netrunka, tad suspėti į pusę aštuonių vakaro ketvirtadienį prasidėjusį mačą nebuvo jokių problemų ir likus valandai iki rungtynių jau prisiparkavome Akropolio aikštelėje. Laiptais žemyn, per tiltą – ir mes prie arenos, į kurią jau traukia žmonių voros. Atmosferos gal ir nepalyginsi su ta, kurią gali pajusti prie kelis kartus daugiau žmonių talpinančių Anglijos futbolo stadionų, tačiau kad vyksta rimtas renginys abejonių nekyla.

Iki rungtynių dar pusvalandis

Pati arena įspūdį paliko teigiamą. Aš niekada nebuvau jos eksterjero gerbėjas ir labiau nei bet ką kitą ji man visada priminė Kietaviškių šiltnamį, tačiau viduje viskas tvarkinga, logiškai išdėstyta, pakankamai erdvu, bet tuo pačiu metu ir jauku. Viskas korektiška ir su personalu: ir apsauginiai dirba sparčiai, ir vos spėjus apsidairyti kur gi yra reikalingas sektorius prisistačiusi darbuotoja nukreipė reikiama kryptimi.

Pipirų į ir taip aštrų rungtynių patiekalą įbėrė pastarieji įvykiai Kryme. Lietuvoje dauguma žmonių ir taip besąlygiškai palaiko Ukrainą ir šio palaikymo ženklų galima išvysti ir niekuo su ten besiklostančia situacija nesusijusiuose renginiuose, o čia, Vladolfo Putlerio daliniams užėmus gabalą kaimyninės šalies, į svečius atvyksta Rusijos armijos komanda. Nenuostabu, kad buvo sumanyta pora ukrainiečių palaikymo akcijų: žiūrovams buvo išdalinti Ukrainos vėliavos spalvų plakatai, kuriuos reikėjo iškelti po to, kai bus baigtas giedoti Lietuvos himnas, o CSKA komandos pristatymą Žalgirio sirgaliai kvietė pasitikti į aikštę atgręžus nugaras. Netrūko ir individualaus Ukrainos palaikymo apraiškų: kas į mačą atėjo ryšėdamas Ukrainos futbolo rinktinės šaliką ar vilkėdamas Andrijaus Ševčenkos marškinėlius, kas atsinešė Ukrainos vėliavą, kas tiesiog mėlynos ir geltonos spalvų balionėlius.

Tenka pastebėti, kad jei iniciatyva po himno iškelti ukrainietiškų spalvų plakatus su angliškais užrašais pavyko gana sklandžiai, tai bandymas CSKA pasitikti atgręžus į aikštę nugaras nenusisekė. Galbūt sutrukdė arenos pranešėjas, labai jau nelaiku pareiškęs „mes neatsuksime jiems nugarų“, galbūt žiūrovų tingumas (juk tam, kad nusigręžti nuo aikštės, reiktų dar atplėšti užpakalį nuo kėdės), o gal smalsumas (na negi nepažiūrėsi, kaip į aikštelę išbėga tokios žvaigždės kaip Milošas Teodosičius ar Viktoras Chriapa).

Ukrainiečiai! Lietuva su Jumis!

Nors mačas su CSKA ir labai klasikinis, bet nesėkmės aikštelėje reikšmingai atsiliepė Žalgirio arenos lankomumui ir penkiolika tūkstančių žiūrovų talpinančioje arenoje susirinko apie dešimt tūkstančių sielų. Kokios dvi dešimtys tų sielų priklausė maskviečiams, kurie stypsojo tolimajame arenos gale išsikabinę Rusijos imperijos spalvų vėliavą ir, nutaikę tylesnį momentą, pamėgindavo priminti apie save skanduotėmis. Kauniečių kuriamas palaikymas savo ruožtu pasirodė neblogas, tačiau objektyviai jį įvertinti sunku: sėdėjome visiškai šalia aktyviųjų Žalgirio fanų sektoriaus, tad jei skanduotės būtų nesigirdėjusios ten, tai jau reikštų visišką palaikymo nebuvimą.

Daug emocijų padovanojo ir labai atkakliai besiklosčiusios rungtynės: Sauliaus Štombergo bandymai manipuliuoti akivaizdžiai nelygia sudėtimi, tai padidėjantis, tai vėl sumažėjantis atstumas iki armiečių, tas neapleidžiantis jausmas, kad CSKA vis dėlto yra žingsniu priekyje, stebuklo nuojauta paskutinėmis sekundėmis ir galiausiai tas wtf momentas, kai po visiškai neparuoštos paskutinės atakos Justinas Dentmonas sviedė kamuolį bet kur...

Pažintis su tinkliniu

Rungtynių epizodas

Tautiniam futbolui išėjus žiemos atostogų, o krepšinyje šį sezoną neturint ypatingų asmeninių interesų, kartais atsiranda progų pasidairyti ir po mažiau pažįstamų sporto šakų rungtynes. Pirmąjį vasario savaitgalį taikiklyje atsidūrė tinklinis ir Saulėtekyje vykusios Lietuvos čempionato rungtynės tarp „VGTU-MRU“ komandos ir praėjusio sezono čempionų Kelmės „Antivio-Etovio“.

Rungtynės vyko naujojoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto sporto salėje. Ši įsikūrusi pailgame, kareivių baraką primenančiame pastate, kurio vidus pertvaromis suskirstytas į kelias erdves, kurių didžiausioje įrengta salė krepšininkams, tinklininkams ir rankininkams. Viename salės šone įrengta trijų eilių, kelias dešimtis žiūrovų talpinanti tribūna, o palaikomai komandai pralaimint nusiraminimo sporto mėgėjai gali ieškoti pro langą besižvalgydami į vėjo siūbuojamas Saulėtekio pušų viršūnes. Į tinklinio mačą tų žiūrovų nesusirinko daug – tribūnoje įsitaisė dešimt ar penkiolika šio sporto mėgėjų.

 

Salės vaizdas

Prieš rungtynes aiškiais favoritais buvo galima laikyti Kelmės tinklininkus, mat aikštelės šeimininkai šiame sezone dar nebuvo iškovoję nei vienos pergalės. Vis dėlto varžovų autoritetas vilniečių neišgąsdino ir jungtinė dviejų universitetų komanda ne tik nenusileido varžovams, bet ir apylygiai vykusiame mače sugebėjo iškovoti pergalę 3 – 1. Pats tinklinis (kurį anksčiau buvau matęs bene tik žinių reportažuose) pasirodė patrauklus ir dinamiškas žaidimas, tad manau, kad šios sporto šakos varžybose apsilankyti pasistengsiu dar ne kartą.

Sekmadienio dublis: Vidurio Lietuvos keliais

Veteranų mačo startas

Dar vasarą rašiau apie bandymą per vieną dieną aplankyti dvejas skirtinguose miestuose vykusias futbolo rungtynes. Tą kartą nepasisekė – su logistika viskas buvo gerai, tačiau pavedė informacijos apie rungtynių vietą stoka ir namo teko važiuoti Kauno „Spyrio“ mačo taip ir nepamačius. Tai, ko nepavyko padaryti birželį su futbolu, pasisekė sausį su krepšiniu, kuomet per dieną apsilankiau veteranų krepšinio rungtynėse Kaune bei LKL mače Kėdainiuose.

Į veteranų krepšinio mačą vykau neatsitiktinai: po to, kai mano palaikoma Vilniaus „Statyba“ po poros sezonų NKL pirmenybėse vėl išėjo neterminuotų atostogų, vienintelė „Statybos“ vėliavą nešanti komanda Lietuvos krepšinio padangėje liko Vilniaus „Statybos“ senjorai, kuri antrąjį sausio sekmadienį kaip sykis ir žaidė Veteranų krepšinio lygos mačą su Kauno „KTU-Žalgirio“ ekipa. Važiuoti ar ne apsispręsti padėjo ir tai, kad keletu valandų vėliau naujojoje Kėdainių arenoje vyko mačas tarp vietos „Nevėžio“ ir Lietuvos čempionų Kauno „Žalgirio“.

Rungtynių akimirka

Iš pradžių į rungtynes planavau vykti viešuoju transportu, tačiau planus teko pakoreguoti ir sekmadienio ryte Kauno link išriedėjau automobiliu. Likus pusvalandžiui iki mačo prisiparkavęs prie Kauno technologijos universiteto dar apklampojau garbės ratą aplink šios mokslo šventovės korpusus kol galiausiai pro nežymias Kūno kultūros katedros duris prasibroviau į sporto salę, kurioje apšilinėjo šešiasdešimtmetį perkopę komandų žaidėjai. Šioje pačioje KTU sporto salėje savo namų rungtynes žaidžia ir „Jazz-KTU“ komanda, dalyvaujanti NKL pirmenybėse, tad ant aikštės grindų priklijuota tiek šios lygos, tiek ir tik prieš šį sezoną į Kauną persikėlusios komandos simbolikus. Pati salė nepasirodė kažkuo ypatinga: eilinė universiteto sporto salė, kurioje be krepšinio sėkmingai kultivuojamas ir rankinis, tačiau turinti tvarkingą ir patogią tribūną (nepalyginsi su tomis vežėčiomis, kurios įrengtos MRU salėje Vilniuje).

Likus dešimčiai minučių iki rungtynių pradžios tribūna dar buvo tuštutėlė ir jau vaizdavausi kaip pirmą kartą gyvenime sporto varžybose jas stebėsiu vienas pats. Vis dėlto iki mačo pradžios tribūnoje įsitaisė dar dešimt ar penkiolika žmonių, kurių dauguma buvo žaidėjų bendraamžiai ir, panašu, pažįstami. Vienas kitas balsingesnis žiūrovas dar ir paragindavo aikštėje besistengiančius veteranus: beveik tuščioje salėje kiekvieną šūksnį puikiai girdėti galėjo visi.

Rungtynes sėkmingiau pradėjo „Statybos“ senjorai, tačiau „KTU-Žalgirio“ atstovai dar iki didžiosios pertraukos perėmė iniciatyvą į savo rankas, o trečiajame ketvirtyje pabėgo į priekį ir susikrovė bene 15 taškų pranašumą. Vis dėlto kad ir kokia „Statybos“ komanda bėgiotų ant parketo, kovingumo iš jos neatimsi: vilniečiai sugebėjo pasivyti nutolusius aikštės šeimininkus ir net persverti rezultatą, o paskutiniosios kelios minutės vyko taškas į tašką. Rungtynių pabaigoje tiksliau vis dėlto žaidė kauniečiai, kurie ir iškovojo pergalę rezultatu 65-60.

Kėdainių arenoje

Rungtynėms pasibaigus be ypatingos skubos, ne magistrale, o Nevėžio pakrante vingiuojančiu keliu patraukiau Kėdainių link (pakeliui laukė malonus atradimas – puiki Nevėžio slėnio panorama prie Babtų) ir likus mažiau nei valandai iki rungtynių pradžios prisišvartavau naujosios Kėdainių arenos prieigose. Arenos link voromis traukė kėdainiškiai, netoliese iš autobusiuko laipinosi „Žalgirio“ aistruoliai – matėsi, kad anšlagas šioms rungtynėms žadėtas ne veltui. Juk ir bilietą į šį mačą teko pirkti iš anksto, o likus trims dienoms iki rungtynių laisvų buvo likę tik stovimų vietų.

Bendras arenos vaizdas

Naujoji Kėdainių arena nėra labai didelė (talpina 2000 žiūrovų), tačiau suplanuota atrodo logiškai ir, pasakyčiau, yra jauki. Jei naujosios nedidelių miestų arenos kartais primena skardinę dėžę su virš tribūnų šviečiančiomis plikomis sienomis (kaip pvz. Molėtuose ar Prienuose), tai Kėdainių arena išrodo kur kas solidžiau. Asmeniškai man ypač patiko didelės į aikštę nukreiptos erdvės už galinių tribūnų, kurios šioms rungtynėms ir buvo įvardintos kaip „stovimas sektorius“. Beje, nors bilietą nusipirkau į stovimą vietą, stovėti neteko – tokius bilietus įsigijusiems žiūrovams buvo sustatyta eilė kėdžių ir, į areną atvykęs pakankamai anksti, vieną jų spėjau užsiimti.

Žalgirio sirgaliai

Dviejų žaliai baltų komandų dvikovą (būtent taip skelbė pranešėjas, nors „Nevėžio“ aprangos ir žaliai oranžinės) stebėjo pilnutėlė arena. Salės gale buvo įsitaisiusios ir kokios dvi dešimtys aktyviųjų „Nevėžio“ palaikytojų ir pirmasis įspūdis apie juos, susidarytas beveik prieš metus Prienuose, nepasikeitė: stengiasi, taip, tačiau skanduotės kaip reta nedarnios, sunkiai girdimos, o labai entuziastingai daužomas būgnas užgožia viską, ką dar galbūt būtų galima išgirsti. Iš Kauno atvykusi „Žalgirio“ aistruolių grupė buvo ir didesnė, ir organizuotesnė, o kas yra kas paaiškinti nusprendė iškeldami banerį su užrašu „Žaliai baltas elitas“. 

Ant parketo gi viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo susiklostyti. Komandų lygio skirtumas yra akivaizdus ir aikštės šeimininkai rimčiau žalgiriečiams priešinosi tik mačo pradžioje. Rungtynėms pasibaigus dar palūkėjau kol prasisklaidys minios prie išėjimo (panašu, kad čia yra didžiausia arenos bėda – ilgai tenka laukti tiek kol žmonės išeina iš arenos, tiek kol prasiskirsto kamščiai automobilių stovėjimo aikštelėje), paklausiau kaip „Žalgirio“ sirgaliai skanduoja švelnumu ir meile toli gražu nepersunktas skanduotes apie „Lietuvos rytą“ ir ansktyvose žiemos sutemose išriedėjau namų linkui.

Šeštadienio dublis: po rudenišku sausio dangumi

Antrasis metų savaitgalis buvo kaip reta turtingas sportinėmis patirtimis – iš pradžių pats sudalyvavau viename sportiniame renginyje (būtent renginyje – varžybomis to nepavadinsi), o vėliau stebėjau dar tris. Sekmadienį netgi pavyko padaryti tai, ką ne visai sėkmingai bandžiau nuveikti dar vasarą – per vieną dieną sulakstyti į dvejas skirtinguose miestuose vykusias varžybas.

Bėgimo startas

Tačiau apie viską iš eilės, o savaitgalis šeštadienį prasidėjo jau 23-iąjį kartą vykusiu bėgimu „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtu Sausio 13-osios aukoms atminti. Tradicinis kiek daugiau nei 9 km bėgimas vyko tradicine trasa nuo Antakalnio kapinių per Žirmūnų tiltą, dešiniuoju Neries krantu iki Narbuto g. įkalnės ir vėliau Karoliniškių gatvėmis iki Televizijos bokšto, kur 1991 m. ir klostėsi svarbiausi bei dramatiškiausi lemtingosios nakties įvykiai.

Į starto vietą atvykau likus kiek daugiau nei valandai iki bėgimo pradžios. Registracijos procedūra šiame renginyje itin paprasta – priėjęs prie palapinės turi pasiimti dalyvio kortelę, kurią prie finišo galima iškeisti į atminimo medalį. Likus dvidešimčiai minučių iki starto ant Laisvės gynėjų kapų buvo padėta gėlių, pasakytos kelios trumpos kalbos ir lygiai vidurdienį kariai šautuvų salve paskelbė bėgimo startą.

Toli gražu ne žiemišku oru vykęs renginys sutraukė rekordinį dalyvių skaičių – Televizijos bokšto link bėgte pasileido 4200 įvairaus amžiaus (vyriausiajam bėgimo dalyviui – 83 metai) ir fizinio pasirengimo žmonių. Tokia dalyvių gausa siaurose Antakalnio gatvėse sukėlė tikrą kamštį ir žemyn Karių kapų gatve leistis teko einant pėsčiomis, o bėgti kiek laisviau pasidarė tik prie Žirmūnų tilto. Įveikus trasą laukė molinis atminimo medalis bei arbata (šios paragauti neteko – atsargos kareiviškuose virduliuose išseko prieš man sulaukiant savo eilės; paskutiniesiems finišavusiems, beje, nebeliko ir medalių, tačiau pranešėjas patikino, kad visi juos gaus). Įdomi detalė – medaliai šiemet atspausti su klaida – pagarbos bėgimas juose įvardintas „paguodos“ bėgimu.

Fabijoniškių stadione

Grįžęs namo bei persirengęs išskubėjau pažiūrėti, kaip sportuoja kiti: Fabijoniškių stadione vyko tradicinis „Snaigės“ (pavadinimas šių metų žiemą, skamba, sutikite, ironiškai) futbolo turnyras. Pagal tvarkaraštį 14 val. 20 min. numatytose rungtynėse turėjo žaisti „Žalgirio-3“ ir „Vingio“ komandos, tačiau atkulniavus iki stadiono ėmė kirbėti įtarimas, kad kažkas vyksta ne pagal planą: nei geltona, nei raudona į aikštę išbėgusių komandų aprangos niekaip nederėjo su tuo, ką turėtų dėvėti jaunieji žalgiriečiai. Netrukus paaiškėjo, kad dėl nežinomų priežasčių tvarkaraštis pasikeitė, o aikštėje susigrūmė Vilniaus FM atstovai bei praėjusią žiemą „Snaigės“ turnyre triumfavę MRU futbolininkai. Keliolika rungtynėse pasirodžiusių Pietų IV atstovų patraukė išėjimo linkui ir miniatiūrinėje stadiono tribūnoje rungtynių stebėti liko kokios dvi dešimtys žmonių, tarp kurių šmėžavo ir ilgametis Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.

Rungtynėms pasibaigus

Fabijoniškių stadionas (ar, tiksliau tariant, Fabijoniškių vidurinės mokyklos futbolo aikštė) yra pavyzdys to, kaip atrodys Lietuvos mokyklų stadionai tais laikais, kai gyvensime „kaip Švedijoje“. Vos prieš metus šis stadionas buvo rekonstruotas iš pagrindų: įrengta dirbtinė danga, apšvietimas, teritorija aptverta aukšta tinkline tvora. Sprendžiant pagal tai, kad vakarais iš aplinkinių gatvių galima nuolat matyti stadiono lempų pašvaistę, šis stadionas buvo reikalingas ir tuščias nestovi.

Rungtynėse gi MRU atstovai netruko įrodyti savo pranašumo prieš jaunuosius Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinius ir jau pirmajame kėlinyje pelnė tris sausus įvarčius, kurių vienas būtų papuošęs bet kokį futbolo mačą: iš daugiau nei 20 metrų Gedimino Paberžio paleista raketa nuo skersinio nusileido jau už niekuo savo komandai padėti negalėjusio vartininko nugaros. Antrajame kėlinyje po itin žioplos MRU vartininko klaidos Vilniaus FM atstovai sugebėjo sušvelninti rezultatą, tačiau galutinė MRU pergalė nekėlė abejonių. Rungtynės išsiskyrė ir tam tikra specifika: kėliniai vietoj įprastinių 45 minučių truko 40, pertrauka teužėmė 5 minutes, o keitimai vyko tarsi ledo ritulyje: nestabdant žaidimo. Pačių keitimų taip pat buvo labai daug, o pirmieji žaidėjai buvo pakeisti dar pirmoje pirmo kėlinio pusėje.

Kaip „Neptūnas“ į Maskvos vartus beldėsi

Prieš rungtynes

Kaip manote, kiek visiškai tuo metu nereikalingų objektų galima rasti ieškant krepšinio arenos? Pamėginsiu pasidalinti patirtimi: ieškodamas krepšinio arenos CSKA sporto komplekse Maskvoje (kur buvau nuvykęs sutikti Naujųjų metų) radau baseiną, ledo areną, gimnastikos salę, „Mercedes“ automobilių saloną, teniso salę, CSKA šlovės alėją, administracinį pastatą, futbolo maniežą ir lengvosios atletikos maniežą. Visgi šis klaidžiojimas tamsiais kiemais buvo apvainikuotas sėkme ir galiausiai išvydau betoninius Aleksandro Gomelskio vardo arenos mūrus.

Gruodžio 30-ąją vykusiose rungtynėse stipriausios Rusijos krepšinio komandos tvirtovę mėgino šturmuoti Klaipėdos „Neptūnas“. Prieššventinio šurmulio apimtoje Maskvoje kuklios Lietuvos uostamiesčio komandos vizitas anšlago nesukėlė: nusipirkęs vieną pigiausių, 200 rublių (~16 litų) kainavusį bilietą, vėliau sėdėjau kur kas prašmatnesnėje ir matyt bent dvigubai brangesnėje vietoje; bilietą prie įėjimo į tribūną patikrinusi kontrolierė pati mostelėjo „et, nelipkite ten labai aukštai, žmonių vistiek mažai bus“. Į rungtynes susirinko, iš akies sprendžiant, pusantro ar du tūkstančiai žmonių, iš kurių koks šimtas – aktyvieji CSKA fanai. Organizuotai į armijos klubo rungtynes buvo atvestas ir nemažas būrys karių.

Senoji CSKA krepšinio arena, kurioje armiečiai žaidžia mažesnės svarbos mačus (reikšmingesni žaidžiami kur kas didesnėje ir naujesnėje „Megasport“ arenoje) – dar Maskvos olimpinėms žaidynėms pastatytas betotininis gargaras, labiau primenantis bunkerį nei sporto areną – talpina kiek per 5000 žmonių. Dar prieš dešimtmetį, kai per televizorių neretai stebėdavau Eurolygos rungtynes, dėmesį buvo patraukęs neįprastas arenos išplanavimas: iš arenos šonų tribūnos išties aukštos, o štai galuose jų praktiškai nėra ir salė baigiasi statmena siena.

Minutės pertraukėlė

Rungtynės prasidėjo tylos minute: vos diena anksčiau Rusiją sukrėtė du teroro aktai Volgograde. Išpuolio aukas palaikantį plakatą savo tribūnoje išsikėlė ir CSKA gerbėjai. Rungtynių metu atmosfera tribūnoje buvo pakankamai atpalaiduojanti – „koniai“ savame kampe be didesnių pertraukų traukė savo dainas, o likusi žiūrovų dalis patogiai išsidrėbė kėdėse ir nepamiršdavo plojimais po gražesnių epizodų paskatinti ne tik CSKA, tačiau ir „Neptūno“ krepšininkų.

„Neptūno“ rungtynes 2013 m. stebėjau du kartus ir abu kartus tai turėjo būti rungtynės „į vieną krepšį“. Turėjo, bet abu kartus nebuvo: kaip pavasarį „Neptūnas“ kamavosi su beviltiškais LKL autsaideriais iš Palangos, taip ir aiškūs šio mačo favoritai CSKA niekaip nesugebėjo įjungti aukštesnės pavaros, tad rungtynės vyko itin lygiai. Negana to, rungtynių pabaigoje būtent klaipėdiečiai turėjo geresnius šansus išplėšti pergalę, tačiau... Galbūt pristigo meistriškumo, galbūt šaltakraujiškumo, galbūt paprasčiausios sėkmės, tačiau likus keturioms sekundėms iki ketvirtojo ketvirčio pabaigos buvęs žalgirietis Sonny Weemsas išlygino rezultatą ir pasiuntė komandas į pratęsimą, o šiame „Neptūno“ krepšininkams jėgų jau nebeužteko.

Rungtynėms pasibaigus dar teko sudalyvauti ir savotiškame žygyje link metro (beje, ironiškas sutapimas, bet artimiausia CSKA sporto kompleksui metro stotis vadinasi „Dinamo“). Reikalas tas, kad tuo pačiu metu ta pačia kryptimi iš rungtynių traukė ir jau minėti kareiviai, tad Leningrado prospekto šaligatvius užtvindė savotiškas ir net Maskvai gana neįprastai atrodantis bendras karių ir civilių krepšinio mėgėjų maršas.

Tautinio hokėjaus ypatumai

Rungtynių startas

Po groundhoppingo prasme nykaus rudens (planuotą išvyką į Žalgirio areną teko atidėti neradus pakankamo skaičiaus bendrakeleivių, o Kijevo „Arsenal“ išleido paskutinį kvapą likus kelioms dienoms iki kelionės į Ukrainos sostinę) jau pirmosiomis gruodžio dienomis pavyko pamatyti šį tą naujo. Žiemos sezoną pradėjau tikru žiemos sportu – ledo rituliu.

Kaip jau kažkada buvau užsiminęs, ledo ritulys mano sporto šakų klasifikacijoje aukštos vietos neužima ir net per žiemos olimpines žaidynes jo paprastai nežiūriu. Vis dėlto groundhopperio instinktai kartais nugali ir vėjuotą gruodžio vakarą pasukau „Pagiežos“ vairą į Viršuliškių pusę, kur Pramogų arenoje vyko Lietuvos čempionato rungtynės tarp komandos iš sostinės keistu pavadinimu „Hockey Punks“ ir komandos iš ledo ritulio sostinės ne mažiau keistu pavadinimu „Poseidonas“. Sunku pasakyti, ką graikų jūrų dievas turi bendro su ledo rituliu arba Elektrėnų miestu, tačiau sporto komandas krikštijančių žmonių fantazija kartais pasirodo gana laki.

Ledo arenos vaizdas

Į rungtynes atvykau keliolika minučių pavėlavęs, tačiau prie neišvaizdžių durų dūmą neskubėdamos plėšė kelios grupelės žmonių. Galbūt jau baigėsi pirmasis kėlinys? Nieko panašaus – rungtynių startas vėlavo kone pusvalandį. Visų sporto šakų eksperto Čipso iš B6 teigimu, toks reiškinys lietuviškame ledo ritulyje yra gana įprastas.

Ledo arena nėra didelė – be pačios aikštės joje telpa tik balkonas, kuriame gali įsitaisyti šimtas kitas sporto entuziastų. Už stiklinės pertvaros dar yra ir Pramogų arenos kavinė, iš kurios žiūrėdamas ledo ritulį galėtum pasijusti kaip tikroje pižoniškoje ložėje: rankoje stiklas su gėrimu, šilta, tyku, o už lango verda sporto aistros... Tačiau, žinoma, ne to čia atėjau.

Pirmas įspūdis – salėje realiai šalta. Tai suprantama – ledo ritulys, kaip ten bebūtų, žaidžiamas ant ledo, o ledas prie tam tikros temperatūros noriai virsta vandeniu, tad salės labai neprišildysi. Susirinkusiems aistruoliams belieka šildytis iš vidaus šaltalankių arbata, brendžiu arba šaltalankių arbata su brendžiu. Žiūrovų – kelios dešimtys, iš akies sprendžiant nemaža dalis yra pačių žaidėjų draugai ir artimieji. Prieš rungtynes buvo sugrotas Lietuvos himnas – nežinau ar čia prieš kiekvieną mačą taip, ar pasitaikė kažkokia išskirtinė proga.

Po mačo

Ledo ritulį apskritai žiūrėjau antrą kartą gyvenime, tad nuo komentarų apie komandų žaidimą susilaikysiu: galiu pastebėti tik tiek, kad Vilniaus komanda jau pirmajame kėlinyje išsiveržė į priekį dviejų įvarčių skirtumu, o vėliau staigiomis kontratakomis atšaldė smarkiai spaudusių elektrėniškių entuziazmą ir įtvirtino galutinę pergalę rezultatu 6 – 3. Nepatrauklu šiame žaidime pasirodė tai, kad nors pats žaidimas ir greitas, bet stabdymų yra nenormaliai daug. Na, ir kitas nuviliantis momentas –  koks hokėjus be muštynių? Besipliekiančių ledo ritulininkų vaizdai juk yra svarbiausias sporto žinių reportažų iš NHL akcentas, bet Lietuvos ledo ritulininkai šiame mače progos pasigėrėti mordabojumi kažkodėl nesuteikė.

Kai pralaimėjusių nėra

Mėgėjiškas bėgimas Lietuvoje šiuo metu išgyvena tikrą renesansą ir tai atsispindi ne tik pagausėjusiose parkuose risnojančių piliečių gretose, tačiau ir augančiame įvairaus lygio bei profesionalumo varžybų skaičiuje. Vis dėlto svarbiausiomis bėgimo varžybomis šalyje lieka Vilniaus maratonas, kuris šiemet vyko jubiliejinį, jau dešimtąjį kartą.

Maratono startas

Groundhoppingo puristai (jei tokių Lietuvoje būtų) turbūt pasakytų, kad apsilankymas maratono trasoje, juolab savame mieste, vargiai patenka į tikrojo groundhoppingo apibrėžimą. Iš tiesų, gatves, kuriomis rugsėjo 15-osios rytą lakstė bene 10 tūkstančių vilniečių ir miesto svečių, šlifuoju nuo vaikystės, tačiau pačiam bėgant šioje masėje viskas atrodo kiek kitaip...

Sekmadienio ryte atvažiavęs į centrą pagal mašinų skaičių iš karto supratau, kad renginys nusimato didelis. Apsukus garbės ratą prisiparkuoti teko Lvovo gatvėje, o į Vrublevskio gatvę atėjau sulig maratono varžybų startu (10 km bėgimas prasidėjo 45 minutėmis vėliau). Pažiūrėjęs kaip pro šalį praskriejo (ar prarisnojo, priklausomai nuo pasirengimo ir fizinės formos) maratoną bei pusmaratonį įveikti pasiryžę bėgikai, netrukus jau atsidūriau Katedros aikštėje, kur ir buvo pats renginio „nervų centras“. Rytas buvo vėsokas, bet net ir pasidėjus daiktus, o kartu ir striukę, į saugojimo kamerą, pavyko prieš startą per daug nesušalti.

Iš Vilniaus maratono organizatorių parengto gido buvau susidaręs įspūdį, kad starte bėgikai pagal pajėgumą bus suskirstyti į atskirus koridorius. Vis dėlto to nebuvo, ir iš nepatyrimo starte atsidūriau per toli priekyje. Tokių lėtapėdžių aplinkui buvo ne vienas, tad belieka bent virtualiai atsiprašyti gerokai greitesnių bėgikų, kurie pirmuosius kilometrus turėjo gaišti laiką skindamiesi kelią pro mažiau treniruotus risnotojus.

T. Venckūnas

Šiaip ar taip, pats bėgimas labai patiko. Trasa, dešiniuoju Neries krantu vedusi iki Žvėryno, o vėliau pro Gedimino prospektą, Senamiestį ir Užupį grįžusi į Katedros aikštę pasirodė įdomi ir nemonotoniška. Bėgimas minioje dovanojo taip pat iki tol nepatirtų įspūdžių: kažkas lenkia tave, kažką lenki tu, ir visame tame nekyla kažkoks noras varžytis ar plėšytis: bėgi savo tempu, pasidairai aplinkui, pasidžiaugi, kai susirinkę žiūrovai plojimais ar šūksniais paragina ne tik draugus ar pažįstamus, bet ir visus kitus. Tylesnėse trasos atkarpose, kai aplink girdėjosi tik šimtų kojų šlepsėjimas, nejučia prisiminiau sceną iš „Žiedų valdovo“ su kažkur monotoniškai bėgančiais Sarumano urukhajais.

Pirmą kartą dalyvaudamas bėgimo varžybose (o ir apskritai bėgimo džiaugsmą atradęs tik šiemet) didelių tikslų nekėliau: 10 km nubėgti norėjosi greičiau, nei per valandą. Šią užduotį įgyvendinti pavyko ir finišą pasiekiau per kiek daugiau nei 55 minutes. Panašius rezultatus pademonstravo ne vienas šimtas bėgimo mėgėjų, tad baigus distanciją teko gana ilgai palūkuriuoti eilėje prie daiktų. Laimei, oras jau buvo pakankamai įšilęs, tad pavyko neperšalti.

M. Logavlen

Atsiėmęs daiktus nusprendžiau palūkėti finišuojančių maratono bėgikų. Pagrindinėje distancijoje trečią kartą per ketverius metus triumfavo Tomas Venckūnas, trasoje užtrukęs 2 valandas ir 27 minutes. Moterų varžybose lygių nebuvo norvegei Margarethei Logavlen, atvykusiai į Vilnių darbo reikalais, nusprendusiai prabėgti maratoną savo malonumui ir vienintelei iš moterų tilpusiai į tris valandas.

Nors pats renginys ir patiko, vis dėlto tenka konstatuoti, kad organizavime buvo ir šiokios tokios betvarkės. Pranešėjai informacijos apie įvykius trasoje, panašu, neturėjo jokios, finiše buvo visiškai pražiopsotas trečiuoju finišavęs svečias iš Lenkijos, o dienos vinimi tapo kažkoks dibilas, sugebėjęs su savo automobiliu atsidurti trasoje, pravažiuoti finišą, o vėliau nurinkęs gabalą tvoros ir išvažiavęs toliau. Ką gi, erdvės tobulėti turi ne tik sportininkai...