Minsko šturmas: tikslas - Čižovka

Dainius Zubrus visu gražumu

Kaimyninėje Baltarusijoje prasidėjus ledo ritulio pasaulio čempionatui, ši šalis atleido vizų režimo vadeles ir visiems pirmenybių žiūrovams leido laisvai įvažiuoti į Batkos tėvoniją. Paskatintas to, o taip pat galimybės pamatyti kad ir ne pačios įdomiausios sporto šakos, bet vis dėlto tikrą Pasaulio čempionatą, prisijungiau prie dar geros dešimtinės B6 atstovų, išsirengusių pasimėgauti Minsko koloritu. Dalis mobo į rytus patraukė dar penktadienį, mes gi vietas traukinyje užėmėmė šeštadienio ryte.

Porą šimtų kilometrų iki Minsko dvivagonė PESA nuzvimbė per dvi su puse valandos, o pakeliui baltarusių pasieniečiui dar padovanojome nuo Vilniuje vykusio čempionato užsilikusį popierinį hokėjisto šalmą. Po trumpos apžvalginės ekskursijos pasisveikinant su Nepriklausomybės aikštėje ant postamento užrioglintu Leninu ir aplankant porą vietinių kabokų atėjo metas traukti link savo hostelio, o nuo ten jau link arenos. Su nakvynės paieškomis, beje, gavosi nedidelis nesusipratimas: likus porai dienų iki išvykimo prieš du mėnesius užsakytas hostelis (vadinasi Easyflat) nudžiugino informuodamas, kad rezervacija nebuvo patvirtinta ir pasiūlė ieškotis vietos kitur. Vietų kitur rasti vis dėlto pavyko ir niekam iš šeštadieninių keliauninkų nakvoti parke ant suoliuko neprireikė.

Čižovkos arena

Pasaulio čempionatas vyksta dviejose naujose arenose: tik praėjusių metų pabaigoje atidarytoje 9500 žiūrovų talpinančioje Čižovkos arenoje pietrytinėje miesto dalyje ir Minsko arenoje, kuri miesto šiaurės vakaruose buvo atidaryta 2010 m. ir talpina net 15000 žmonių. Pirmąją dieną buvome numatę apsilankyti Pasaulio čempionų švedų mače su Danija Čižovkoje. Jau penktadienį ten besilankę bendrakeleiviai buvo perspėję, kad patikra prie įėjimo rimta bei gali susidaryti eilės, tad prie arenos verta nuvykti anksčiau. Ir išties – apsauginiams reikėjo ant stalo išdėti visus kišenėse buvusius daiktus, įjungti fotoaparatą, o pačiam praeiti pro metalo detektorių. Tokie patikros punktai buvo net du: pirmasis prie įėjimo į teritoriją, antrasis – įeinant į pačią areną.

Prieš rungtynes

Iš išorės arena atrodo gana futuristinė, primenanti Minsko pakraštyje nutūpusį ateivių erdvėlaivį. Viduje viskas labiau standartiška: modernu, tvarkinga, tačiau nieko labai įsimintino. Arenoje pakankamai daug taškų, kur galima gauti gaiviųjų gėrimų, alaus ar užkandžių, tad eilės prie jų net ir pertraukos metu buvo visai pakenčiamos. Tiesa, į pačią salę gėrimų ar maisto neštis nebuvo galima, tad nusipirktą bokalą reikėjo išsiurbčioti koridoriuje.

Švedai džiaugiasi. Danai nelabai

Rungtynes, anot oficialaus protokolo, stebėjo 4900 žmonių. Gali būti: arena sausakimša toli gražu nebuvo, tačiau ir tuščia jos nepavadinsi. Bilietų kainos taip pat pakankamai humaniškos - taupiausioji ledo ritulio mėgėjų dalis iš arenos palubių į pajėgiausias Pasaulio rinktines pasidairyti galėjo už 91 000 rublių (maždaug 23 litus). Šiame mače daugelis žiūrovų, panašu, buvo vietiniai: pagal vaizdus Minsko centre taip pat matėsi, kad atvykėliai iš Skandinavijos savo skaitlingumu kaip reikiant nusileido latviams, rusams ar slovakams. Vis dėlto kelios grupelės danų ir švedų tribūnose šmėžavo.

Rungtynių eiga labiau patenkinti turėjo būti pastarieji: Pasaulio čempionai be ypatingo vargo sutaršė savo kaimynus rezultatu 3 - 0. Po rungtynių išgriuvome į lietaus merkiamą Minską ir po ilgų diskusijų nusprendėme, kad ledo ritulio užteks, tad tolesnis veiksmas su šia sporto šaka susijęs nebebuvo. Nesigilinant į smulkmenas galima paminėti, kad per vakarą išsamiai aptartos autobusų sustojimo dispečerinėje stotyje subtilybės, skleidėsi kulinariniai gabumai, buvo rastas geriausias Minsko kabokas su puiku vaizdu, subtiliu interjeru ir neabejotinai gyva aplinka, netoli stoties organizuotas Maidanas, o vienas keliauninkas rado naują pašaukimą tramvajaus mašinisto profesijoje. Pirmas būsimosios linijos Stotis - Santariškės darbuotojas turbūt jau aiškus.

Kur bėga Lielupė, kur Dauguva teka

Sporto arena

Pirmosiomis gegužės dienomis basčiausi po Latviją ir kartu nepraleidau progos susipažinti su kaimyninės šalies vidaus futbolo virtuve. Du svarbiausius Rygos stadionus jau anksčiau buvau aplankęs žiūrėdamas Latvijos ir Lietuvos rinktinių tarpusavio rungtynes (regbio „Daugava“ stadione 2012 m. ir futbolo „Skonto“ stadione 2013 m.), tad šį kartą patraukliausiu variantu pagroundhoppinti tapo Jelgavoje vykusios rungtynės tarp vietos futbolininkų ir lietuviškosios Rygos „Daugava“ komandos, kurią treniruoja Arvydas Skrupskis ir kurios gretose žaidžia net šeši mūsų tautiečiai.

Ankstyvą gegužės pirmosios rytą autobusu iš Rygos išvažiavau į Duobelę, kur per porą valandų apžiūrėjau vietines įžymybes (šios iš esmės apsiriboja Livonijos ordino pilies griuvėsiais ir gražiai sutvarkyta centrine aikšte), o iš ten patraukiau į Jelgavą. Apsukęs garbės ratą aplink Francesco Rastrelli projektuotus Jelgavos rūmus ir nuo tilto pasižvalgęs į Lielupėje vykusias irklavimo varžybas patraukiau link šiaurinėje miesto dalyje, individualių namų apsuptyje įsikūrusio Žiemgalos olimpinio sporto komplekso.

Stadiono tribūnoje

Šis sporto centras Jelgavoje atidarytas 2010 m. ir, reikia pripažinti, įspūdį daro stiprų. Puikiai sutvarkyta aplinka, solidi, dengta ir erdvi stadiono tribūna, uždara sporto arena krepšiniui ar ledo rituliui, BMX dviračių trasa, paplūdimio tinklinio aikštelė ir dar bala žino kas. Tribūnos žiūrovams suręstos be gigantomanijos (stadionas talpina apie pusantro tūkstančio žiūrovų, sporto arena – iki poros tūkstančių), tačiau 60 000 gyventojų miestui tiek dažniausiai pakanka. Pakako ir šį kartą – nors protokolas fantazuoja apie 1200 žiūrovų, stadione buvo užimta tikrai mažiau nei pusė vietų. Tribūną stadionas, tiesa, teturi vieną – dėl to žiūrėti futbolą ten ne mažiau patogu, tačiau pasidairyti po pačią tribūną ir įvertinti kiek kurios komandos fanų yra susirinkę ir kaip jie ten atrodo jau kiek sunkiau. Iš futbolo žiūrovo pozicijos bene vienintelis minusas yra tas, kad stadionas yra naudojamas ir lengvosios atletikos varžyboms, tad aikštę nuo tribūnų skiria bėgimo takai. Taip pat poprasčiai atrodė ir aikštės veja – visgi mūsiško klimato sąlygomis dirbtinė danga futbolui tikrai pasiteisina.

Rungtynių fragmentas

Bilietas į rungtynes kainuoja humaniškus du eurus, o užlipus į tribūną pasitinka maršo garsai: centriniame sektoriuje įsitaisęs orkestras džiugina besirenkančius žiūrovus gyva muzika. Tačiau netrukus muzikantai pasišalino, o žiūrovų dėmesys nuo muzikos perėjo link futbolo – aikštėje pasirodė komandų žaidėjai. Jelgavos ir Daugavos komandoms šis sezonas klostosi skirtingai: jei pirmieji šiame Virsligos sezone užima tvirtų vidutiniokų poziciją, tai rygiečiai kol kas tėra sukrapštę vos tašką ir velkasi turnyrinės lentelės dugne.

Rungtynes aktyviau pradėjo svečiai iš sostinės, kurių gretose jau nuo starto žaidė tokie Lietuvos futbolo gerbėjams puikiai pažįstami žaidėjai kaip Aurimas Kučys, Giedrius Tomkevičius ar Valdemaras Borovskis. Vis dėlto pirmajame kėlinyje įvarčių nei viena komanda nepasiekė, o antrajame žvarbaus vėjo košiamus žiūrovus viena po kitos ėmė šildyti vos aštuoniolikos metų sulaukusio Daugavos vartininko Roberto Ozolo kliurkos, kurias šeimininkų futbolininkai nesigailėdami vertė įvarčiais. Labiausiai antrojo kėlinio įvarčių fiestoje sužibėjo Jelgavos gynėjas Marcis Ošs, pelnęs du įvarčius į varžovų vartus ir sykį nuginklavęs savo vartininką. Rungtynės baigėsi rezultatu 4 – 1 ir A. Skrupskio auklėtiniams teko nuryti dar vieną karčią nesėkmės piliulę.

Jelgavos briedis džiaugiasi įvarčiu

Atskiru žodžiu galima paminėti atmosferą. Jei kažkada, rašydamas apie Kėdainių Nevėžio krepšinio komandos aistruolius sakiau, kad jų palaikymas yra chaotiškas, tai Jelgavos futbolo aistruoliai „balagano“ sąvoką pakelia į jau visiškai kitą lygį. Net ir pačių aktyviųjų sirgalių sektoriaus skanduotės yra atliekamos tokiu pat darnumu, kaip daina „Pod krylom samoliota“ vienoje garsioje sovietinėje komedijoje, o pridėkite prie to bet kaip trankomą būgną, briedžiu apsirengusį klubo talismaną, bandantį užvedinėti likusią tribūnų dalį, spygaujančių vaikų (lyg ir Jelgavos vaikų komandos žaidėjai) būrį ir retkarčiais iš kurio nors kampo pasigirstantį „Jelgava čempion“ i bendras vaizdas bus maždaug aiškus. Apie Daugava sirgalius daug pasakyti negaliu – faktas tik tas, kad jų buvo, nes tolimajame tribūnų gale mačiau mojuojamas mėlynai baltas vėliavas. Vis dėlto, kaip minėjau, stadiono konfigūracija neleidžia lengvai apžvelgti žiūrovų, o skanduočių garsus matyt tolyn nupūtė stiprus vėjas.

P. S. Vėjas buvo tikrai stiprus ir vienu metu net paskraidino kelis reklaminius stendus, nors vaizdas ir nebuvo toks efektingas kaip Hulle prieš porą savaičių.

Chuliganų žaidimas gezų mieste

Centrinė tribūna

Kol Lietuvos sostinė balandžio pabaigoje savaitei buvo tapusi ledo ritulio miestu, kitur šalyje vyko ir kitų sporto šakų varžybos. Šeštadienį Šiauliuose atsisveikinimo su Europos nacijų taurės Antrojo diviziono A grupe rungtynes žaidė Lietuvos regbininkai. Po pralaimėjimo Kroatijoje pailgo kamuolio meistrai prarado viltis išlikti šioje grupėje ir paskutinis mačas su Šveicarijos rinktine ypatingos turnyrinės reikšmės nebeturėjo.

Rungtynės Šiauliuose prasidėjo 14 valandą, tad keliaujant su automobiliu buvo įmanoma sulakstyti į saulės, gezų ir golfų miestą bei iki Lietuvos rinktinės ledo ritulio rungtynių pradžios grįžti į Vilnių. Dešimtą ryto Fabijoniškių platumas palikęs mūsų penkių žmonių desantas po trijų valandų jau išsilaipino prie Šiaulių centrinio stadiono. Pagal tvarkaraštį ten nuo vidurdienio turėjusios šurmuliuoti regbio šventės nebuvo nė kvapo, vienintelė ne per toliausiai nuo stadiono esanti knaipė „Kablys“ pasitiko negrabia ranka užkeverziotu užrašu „Uždaryta“, tad neilgai pasistumdę po individualiais namais ir niūrokos išvaizdos bendrabučiais apstatytas stadiono apylinkes, patraukėme į pačią sporto šventovę. Įdomi detalė: prie kasos nurodyta, kad bilietas kainuoja 7 litus, sumokėti užtenka 5, o ant bilieto nurodyta, kad jis kainuoja net ir visą dešimtinę.

Vaizdas į aikštę

Apie keturis tūkstančius žiūrovų talpinantis Šiaulių Estadio Municipale prieš keletą metų buvo atnaujintas ir gali pasigirti gana nemaža centrine tribūna bei kita mažesne priešais. Centrinėje tribūnoje tūkstantis vietų įrengta po stogu, ir, nors saulėtą balandžio popietę to stogo nereikėjo, už tai stadionas gauna riebų pliusą. Galinių tribūnų nėra, o iš vienos pusės ikikrizinio gyvenamojo namo gyventojai futbolu mėgautis gali išsidrėbę savo butų balkonuose. Iš futbolo ar regbio žiūrėtojo perspektyvos didžiausias stadiono minusas yra aikštę nuo tribūnų skiriantys bėgimo takai. Šiauliuose jie, beje, optimizuoti ant jų įrengiant alaus palapinę.

Rungtynės prasidėjo labai tyliai grojamais nacionaliniais himnais ir antrą minutę šveicarų atliktu įnešimu, tačiau savo taškais netrukus atsakė ir lietuviai. Atkakliai vykusiose rungtynėse didesnio pranašumo neturėjo nei viena komanda: pirmą kėlinį lietuviai laimėjo 17 – 13, tačiau jau pirmąją antro kėlinio minutę po klaidos gynyboje leido varžovams įnešti kamuolį į savo zoną. Po šio epizodo rezultatas nesikeitė beveik iki rungtynių pabaigos, ir tik likus kelioms minutėms Mindaugo Norvaišo įnešimas ir po jo sekęs tikslus Dovydo Taujansko realizacijos smūgis leido Lietuvos komandai džiaugtis pergale rezultatu 24 – 18. Beje, realizacijos ir baudos smūgius komandoms tiksliai atlikti sekėsi sunkiai – galbūt prisitaikyti trukdė gana trumpi vartų virpstai.

 

Džiaugiamės pergale

Atmosfera tribūnose buvo gana vangi, o bandymai ją pagyvinti ne visada sėkmingi. Mačo pabaigoje nebeištvėręs Katulio apranga pasirėdęs bendrakeleivis (pavardė redakcijai žinoma) išrėžė ilgą paskaitą apie regbio palaikymo subtilybes nelaiku rėkauti ėmusiam, taip pat Katulio apranga pasirėdžiusiam ir viso mačo metu su skaidriaja besibičiuliavusiam kauniečiui (pavardė redakcijai nežinoma). Tiesa, švietėjiška misija, kaip dažnai tokiais atvejais būna, liko neįvertinta, o Kauno Katulis užėmė šventai individualistinę poziciją „kaip noriu, taip darau“.

Baigiamieji čempionato akordai

Po  rungtynių ilgai nedelsdami sušokome į automobilį ir išriedėjome Vilniaus link. Siemens arena pasitiko labai ilgomis, tačiau labai sparčiai judėjusiomis eilėmis, tad netrukus okupavome ne sau priklausančias vietas kampiniame sektoriuje. Kurį laiką atrodė, kad ten bilietų niekas nėra nusipirkęs, tačiau netrukus į jas sugužėjo visa vaikų ledo ritulio komanda, atsibeldusi bene iš Kaliningrado. Vis dėlto kažkaip tilpome ir persibazuoti į viršutinį aukštą neprireikė.

Paskutinės ledo ritulio čempionato rungtynės sutraukė bene pilną salę žiūrovų, tačiau skambiai uždaryti čempionato mūsiškiams nepavyko: nors lietuviai ir likvidavo kroatų turėtą dviejų įvarčių pranašumą, grubios klaidos trečiajame kėlinyje leido varžovams vėl išsiveržti į priekį ir iškovoti ne tik pergalę rezultatu 3 – 2, bet ir užimti antrąją vietą čempionate, lietuvius nustumiant iki trečiosios. Po rungtynių dar pažiūrėjome kaip apdovanojamos prizines vietas užėmusios komandos ir geriausi turnyro žaidėjai (beje, galite turėti savo nuomone, bet man regis nušvilpinėti komandą po rungtynių tik todėl, kad ta komanda yra lenkai, yra gana paika) ir išsiskirstėme po vakarinį Vilnių.

Kaip Kelmės ultros Žirmūnus ėmė

Kelmės tinklinio fanai

Ateinantis pavasaris reiškia ne tik futbolo sezono pradžią, bet ir įvairių uždarose patalpose kultivuojamų sporto šakų lemiamus sezono etapus. Ne išimtis ir tinklinis, kur paskutinį kovo penktadienį Vilniaus Tauro sporto mokyklos salėje vyko trečiosios Lietuvos tinklinio čempionato pusfinalio rungtynės tarp aikštelės šeimininkų „Flamingo Volley“ ir svečių iš Kelmės – „Antivio-Etovio“ tinklininkų.

Į Žirmūnų gilumoje užsiglaudusią sporto mokyklą atvykau likus kelioms minutėms iki rungtynių pradžios ir nustebau pamatęs, kad salės balkonas toli gražu ne tuščias – rungtynių pasižiūrėti susirinko gera šimtinė žiūrovų. Dar labiau nustebino keliolika Kelmės tinklinio „ultrasų“ su vėliavomis, geltonais marškinėliais, vuvuzelomis ir net baneriu „Sveiki atvykę į pragarą“ (matyt reikia suprasti, kad tą pragarą iš Kražantės pakrančių jie bando atsivežti ir prie Neries) bei piratiška vėliava su kaukole. Iš visko sprendžiant, bent jau dalis svečių komandą palaikiusios liaudies yra teisėti Kelmės rezidentai, o ne tik mokytis ar dirbti iš šio miesto  į Vilnių atvykę ir iš patriotizmo mažajai tėvynei salėje apsireiškę asmenys. Kaip ten bebūtų, smagu, kad kažkoks fanų judėjimas egzistuoja ne tik futbole ar krepšinyje, o nedidelėje salėje ta keliolikos rėksmingų žemaičių kompanija sukūrė gal ir chaotišką, bet vis dėlto labai apčiuopiamą palaikymą.

Bendras vaizdas

Aikštelėje didelės intrigos nebuvo. Per pirmus du serijos mačus Kelmėje „flamingai“ nesugebėjo laimėti nei vieno seto, ne geriau sostinės atstovams sekėsi ir namuose. Čempionų titulą ginatys kelmiškiai dideliam savo palaikytojų džiaugsmui neatleido vadelių ir, jei pirmasis setas dar buvo gana atkaklus, tai jau nuo antrojo vidurio buvo matyti, kad vilniečiai ir patys nelabai tiki savo galimybėmis perlaužti dvikovos eigą. Keli paskutiniai servai, kamuolys ant žemės ir svečiai iš Žemaitijos švenčia – jų komanda užsitikrino kelialapį į finalą, kuriame grumsis su taip pat lengvai pusfinalio barjerą įveikusiais Šiaulių „Elga – Master Idea – SM Dubysa“ (čia toks pilnas pavadinimas) tinklininkais.

Pabaigai - pora video fragmentų:

https://www.youtube.com/watch?v=tcDOtlqBCwM

https://www.youtube.com/watch?v=dH306IVvklw

Anglijos futbolo feniksas

Stadiono vaizdas

Kai saulelė vėl atkopdama ima budinti svietą, tai reiškia, kad atėjo metas krautis kuprinę ir traukti pasidairyti po futbolo tėvynę. Šį kartą kelionei į Angliją pasirinkau antrajį kovo savaitgalį, kuris, suklijuotas su Nepriklausomybės atkūrimo diena, leido pasidžiaugti keturiomis laisvomis dienomis iš eilės. Penktadienį popiet uždaręs ofiso Fabijoniškėse duris, po maždaug dešimties valandų jau beldžiausi į svetingus giminaitės namus Šiauriniame Londone.

Prieš vykstant į kelionę teko apsispręsti į kokias rungtynes nueiti. Tvarkaraštis leido pasirinkti tik vieną mačą šeštadienį ir, kiek pamąstęs, nusprendžiau spjauti į Premier lygos blizgesį ir pasirinkau League Two žaidžiančio Wimbledon rungtynes su York City. Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis: iš žemesniuose divizionuose rungtyniaujančių Anglijos klubų Wimbledon intrigavo labiausiai, visų pirma, žinoma, dėl savo sudėtingos ir skaudžios paskutiniojo dešimtmečio istorijos. Garbiajam skaitytojui priminsiu, kad senasis Wimbledon FC klubas 2003 m. buvo perkeltas į Milton Keynesą ir netrukus pervadintas į MK Dons, o tam aktyviai besipriešinę sirgaliai sukūrė naują klubą AFC Wimbledon, kuris, pradėjęs nuo devintojo Anglijos futbolo piramidės lygmens štai jau trečią sezoną žaidžia ketvirtajame pagal pajėgumą šalyje League Two divizione.

Centrinė tribūna

Savo namų rungtynes Wimbledon žaidžia ne Vimbldone, o už kelių mylių į vakarus esančiame Kingstone. Stadionu komanda nuo pat savo atkūrimo dalinasi su dar keliais divizionais žemiau rungtyniajančiu Kingstonian klubu. Į šį Londono pakraštį nusprendžiau vykti pakeliui apžiūrėdamas tapybiškąjį Ričmondą, o nuo šio iki Kingstono 40 minučių kračiausi autobusu. Trumpai pasidairęs po šio priemiesčio centrinę dalį ėmiausi ieškoti autobuso link stadiono (nuo stoties iki jo beveik du kilometrai tiesia linija). Galiausiai krypties teko klausti turizmo informacijos centre, bet ir ten dirbanti panelė bene 10 minučių ieškojo, koks autobusas tiktų šiuo atveju ir kur rasti jo stotelę. Matyt žiopli turistai būriais į Kingsmeadow stadioną netraukia.

Prie stadiono atvykau likus maždaug valandai iki rungtynių ir pirmiausia kasoje atsiėmiau internetu pirktą bilietą. Anksti atvykus į stadioną galima plika akimi pamatyti skirtumus tarp futbolo kultūros skirtingose šalyje: jei Lietuvoje tokiu metu stadionas dar būtų tuštutėlis, tai Anglijoje vos įmanoma prasibrauti į stadiono barą, o aplink stadioną pilna alų siurbčiojančių, mėsainius valgančių, programėles skaitančių ar šiaip draugų kompanijoje rungtynių laukiančių žmonių. Atsigaivinęs pinta Tetley‘s dar kiek paslampinėjau aplink stadioną ir netrukus patraukiau į vidų.

 

Po įvarčio

Kingsmeadow stadionas buvo pastatytas 1989 m. ir talpina kiek mažiau nei 5000 žiūrovų. Įdomu tai, kad sėdimos yra mažiau nei pusė vietų, o likusi stadiono dalis – tikros geros senamadiškos terasos. Į tokią stovimą vietą patekau ir aš. Beje, Anglijoje net ir ketvirtojo diviziono rungtynės nėra tokia jau pigi pramoga: už bilietą, įskaitant užsakymo mokestį, teko pakloti 17,50 svaro.

Į turnyrinės lentelės kaimynų dvikovą susirinko bemaž pilnas stadionas ir nustebino tai, kad net apie 600 sirgalių į šias rungtynes atvyko iš už 300 kilometrų esančio Jorko: šie užėmė pusę mažesniosios šoninės tribūnos ir kampą galinėje tribūnoje. Vis dėlto nepaisant artipilnių tribūnų atmosfera ypatingo įspūdžio nepaliko. Galbūt tiesiog per dideli buvo mano lūkesčiai (vis dėlto fanų atkurtas ir fanų valdomas klubas, atrodytų kad ko jau ko, bet palaikymo ir atsidavimo iš tribūnų neturėtų trūkti), o galbūt sirgalius į neviltį varo komandos nesugebėjimas jų pradžiuginti įvarčiais. Aplink girdėjosi ne vienas nepasitenkinimo komandos priekine linija balsas, o žvilgsnis į statistiką bambeklių žodžius tik patvirtina: Wimbledon šį sezoną vidutiniškai pelno mažiau nei po įvartį per rungtynes.

Terasoje

Mano stebėtose rungtynėse aikštės šeimininkams nepavyko sukrapštyti nė to vieno. Negana to, svečiai iš Jorko pirmojo kėlinio pabaigoje išsiveržė į priekį, o antrajame tik iššvaistę kelias puikias progas nesugebėjo dar labiau padidinti savo pranašumo, tad gerokai šventiškesnė nuotaika tą šiltą pavasario popietę buvo svečių sirgalių sektoriuose. Asmeninis pastebėjimas iš rungtynių – niekada nebuvau matęs tiek daug iš stadiono per tribūną išspirtų kamuolių. Jų skaičių pamečiau maždaug ties septyniais.

 

Stadiono pube

Po rungtynių užsukau į stadiono barą ir, kiek netikėtai, ten užkliuvau ilgesniam laikui. Dėmesį patraukė kelios iniciatyvos: iš pradžių sirgalių asociacijos atstovas agitavo aukoti pinigus, kurie būtų skiriami komandos sudėties stiprinimui („Nėra prasmės skųstis dėl prastos sudėties ir rezultatų – jei norite tai pakeisti, prisidėkite dabar!“ – gal ir logiška), vėliau scenoje apsireiškė vienas iš komandos žaidėjų, atsakė į kelis klausimus ir dar nusifotografavo su būriu rožine spalva apsirengusių moterų, o galiausiai, šioms iškilmėms pasibaigus, dideliame ekrane buvo paleista tiesioginė Sky Sports transliacija iš Stamford Bridge’o. Pasižiūrėjęs kaip Tottenham Hotspur futbolininkai eilinį kartą pralaimi aktyviai šaudydami sau į kojas, vakaro sutemose autobusu išjudėjau centrinio Londono link.

Mus vienija krepšinis ir politika

Arena žvelgiant nuo Akropolio

Jau nuo praėjusių metų planuotai išvykai į Kauno Žalgirio areną datą parinko Eurolygos Top 16 etapo burtai, kauniečius suvedę į vieną grupę su senaisiais principiniais varžovais iš Maskvos – CSKA komanda. Labiau klasikinio klubinio mačo Lietuvos padangėje pamatyti neįmanoma, tad klausimas važiuoti ar ne net negalėjo kilti.

Šimtą kilometrų, skiriančių sostinę ir Kauną, įveikti ilgai netrunka, tad suspėti į pusę aštuonių vakaro ketvirtadienį prasidėjusį mačą nebuvo jokių problemų ir likus valandai iki rungtynių jau prisiparkavome Akropolio aikštelėje. Laiptais žemyn, per tiltą – ir mes prie arenos, į kurią jau traukia žmonių voros. Atmosferos gal ir nepalyginsi su ta, kurią gali pajusti prie kelis kartus daugiau žmonių talpinančių Anglijos futbolo stadionų, tačiau kad vyksta rimtas renginys abejonių nekyla.

Iki rungtynių dar pusvalandis

Pati arena įspūdį paliko teigiamą. Aš niekada nebuvau jos eksterjero gerbėjas ir labiau nei bet ką kitą ji man visada priminė Kietaviškių šiltnamį, tačiau viduje viskas tvarkinga, logiškai išdėstyta, pakankamai erdvu, bet tuo pačiu metu ir jauku. Viskas korektiška ir su personalu: ir apsauginiai dirba sparčiai, ir vos spėjus apsidairyti kur gi yra reikalingas sektorius prisistačiusi darbuotoja nukreipė reikiama kryptimi.

Pipirų į ir taip aštrų rungtynių patiekalą įbėrė pastarieji įvykiai Kryme. Lietuvoje dauguma žmonių ir taip besąlygiškai palaiko Ukrainą ir šio palaikymo ženklų galima išvysti ir niekuo su ten besiklostančia situacija nesusijusiuose renginiuose, o čia, Vladolfo Putlerio daliniams užėmus gabalą kaimyninės šalies, į svečius atvyksta Rusijos armijos komanda. Nenuostabu, kad buvo sumanyta pora ukrainiečių palaikymo akcijų: žiūrovams buvo išdalinti Ukrainos vėliavos spalvų plakatai, kuriuos reikėjo iškelti po to, kai bus baigtas giedoti Lietuvos himnas, o CSKA komandos pristatymą Žalgirio sirgaliai kvietė pasitikti į aikštę atgręžus nugaras. Netrūko ir individualaus Ukrainos palaikymo apraiškų: kas į mačą atėjo ryšėdamas Ukrainos futbolo rinktinės šaliką ar vilkėdamas Andrijaus Ševčenkos marškinėlius, kas atsinešė Ukrainos vėliavą, kas tiesiog mėlynos ir geltonos spalvų balionėlius.

Tenka pastebėti, kad jei iniciatyva po himno iškelti ukrainietiškų spalvų plakatus su angliškais užrašais pavyko gana sklandžiai, tai bandymas CSKA pasitikti atgręžus į aikštę nugaras nenusisekė. Galbūt sutrukdė arenos pranešėjas, labai jau nelaiku pareiškęs „mes neatsuksime jiems nugarų“, galbūt žiūrovų tingumas (juk tam, kad nusigręžti nuo aikštės, reiktų dar atplėšti užpakalį nuo kėdės), o gal smalsumas (na negi nepažiūrėsi, kaip į aikštelę išbėga tokios žvaigždės kaip Milošas Teodosičius ar Viktoras Chriapa).

Ukrainiečiai! Lietuva su Jumis!

Nors mačas su CSKA ir labai klasikinis, bet nesėkmės aikštelėje reikšmingai atsiliepė Žalgirio arenos lankomumui ir penkiolika tūkstančių žiūrovų talpinančioje arenoje susirinko apie dešimt tūkstančių sielų. Kokios dvi dešimtys tų sielų priklausė maskviečiams, kurie stypsojo tolimajame arenos gale išsikabinę Rusijos imperijos spalvų vėliavą ir, nutaikę tylesnį momentą, pamėgindavo priminti apie save skanduotėmis. Kauniečių kuriamas palaikymas savo ruožtu pasirodė neblogas, tačiau objektyviai jį įvertinti sunku: sėdėjome visiškai šalia aktyviųjų Žalgirio fanų sektoriaus, tad jei skanduotės būtų nesigirdėjusios ten, tai jau reikštų visišką palaikymo nebuvimą.

Daug emocijų padovanojo ir labai atkakliai besiklosčiusios rungtynės: Sauliaus Štombergo bandymai manipuliuoti akivaizdžiai nelygia sudėtimi, tai padidėjantis, tai vėl sumažėjantis atstumas iki armiečių, tas neapleidžiantis jausmas, kad CSKA vis dėlto yra žingsniu priekyje, stebuklo nuojauta paskutinėmis sekundėmis ir galiausiai tas wtf momentas, kai po visiškai neparuoštos paskutinės atakos Justinas Dentmonas sviedė kamuolį bet kur...

Pažintis su tinkliniu

Rungtynių epizodas

Tautiniam futbolui išėjus žiemos atostogų, o krepšinyje šį sezoną neturint ypatingų asmeninių interesų, kartais atsiranda progų pasidairyti ir po mažiau pažįstamų sporto šakų rungtynes. Pirmąjį vasario savaitgalį taikiklyje atsidūrė tinklinis ir Saulėtekyje vykusios Lietuvos čempionato rungtynės tarp „VGTU-MRU“ komandos ir praėjusio sezono čempionų Kelmės „Antivio-Etovio“.

Rungtynės vyko naujojoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto sporto salėje. Ši įsikūrusi pailgame, kareivių baraką primenančiame pastate, kurio vidus pertvaromis suskirstytas į kelias erdves, kurių didžiausioje įrengta salė krepšininkams, tinklininkams ir rankininkams. Viename salės šone įrengta trijų eilių, kelias dešimtis žiūrovų talpinanti tribūna, o palaikomai komandai pralaimint nusiraminimo sporto mėgėjai gali ieškoti pro langą besižvalgydami į vėjo siūbuojamas Saulėtekio pušų viršūnes. Į tinklinio mačą tų žiūrovų nesusirinko daug – tribūnoje įsitaisė dešimt ar penkiolika šio sporto mėgėjų.

 

Salės vaizdas

Prieš rungtynes aiškiais favoritais buvo galima laikyti Kelmės tinklininkus, mat aikštelės šeimininkai šiame sezone dar nebuvo iškovoję nei vienos pergalės. Vis dėlto varžovų autoritetas vilniečių neišgąsdino ir jungtinė dviejų universitetų komanda ne tik nenusileido varžovams, bet ir apylygiai vykusiame mače sugebėjo iškovoti pergalę 3 – 1. Pats tinklinis (kurį anksčiau buvau matęs bene tik žinių reportažuose) pasirodė patrauklus ir dinamiškas žaidimas, tad manau, kad šios sporto šakos varžybose apsilankyti pasistengsiu dar ne kartą.