Rusijos turas: Su traktoriumi prieš garvežį

Stadionas

Vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje beveik dvi savaites praleidau keliaudamas po Rusiją ir, nors pagrindinis kelionės tikslas buvo ne groundhoppingas, prieš išvykdamas išnagrinėjau Rusijos futbolo pirmenybių tvarkaraštį ir pasižymėjau kelis mačus, kurie pasirodė vykstantys tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Pirmuoju aplankytu maču tapo Maskvoje rugpjūčio 26 d. vakare vykusios rungtynės tarp vietos „Lokomotiv“ ir svečių iš šalies pietų – „Rostov“ vienuolikės.

Maskvos nieku gyvu nepavadinsi vienos komandos miestu: elitiniame Rusijos divizione be „Lokomotyvo“ žaidžia dar trys sostinės komandos – „Spartak“, „CSKA“ ir „Dinamo“. Vis dėlto žiūrovų visiems šiems klubams daugiamilijoniniame mieste, matyt, nepakanka ir stadionų užpildymo procentas nėra itin aukštas.

Stadiono vaizdas

Savo namų rungtynes „Loko“ žaidžia gana naujame, 2002 m. pastatytame ir beveik 30 000 žiūrovų talpinančiame stadione. Nors stadionas gana naujas, pati jo vieta Čerkizovo rajone rytinėje miesto dalyje – istorinė. Pirmasis stadionas čia buvo suręstas dar 1935 m., o senasis Lokomotyvo stadionas čia buvo pastatytas 1966 m. Prie stadiono metro atvažiavau gana anksti, likus daugiau kaip pusantros valandos iki mačo, ir, atstovėjęs neilgoje eilėje, nusipirkau 500 rublių (apie 40 litų) kainuojantį bilietą į galinę tribūną.

Garvežys

Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, „Lokomotiv“ – geležinkeliečių ekipa. Ant klubo emblemos – lokomotyvas (mano akimis žiūrint – TE3), pagrindinis rėmėjas yra ne kas kitas, kaip valstybinė Rusijos geležinkelių bendrovė „RŽD“, o tik atsidūrus stadiono teritorijoje išsyk pasitinka tikrų tikriausias garvežys. „Loko“ varžovų iš Rostovo istorija taip pat susijusi su technika – komanda 1930 m. suburta „Roststelmaš“ gamyklos, kažkada vadinosi „Traktor“, o ir dabar kartais pravardžiuojama „kombainininkais“.

Erdvė po tribūna

Prasibrovęs pro turniketus ir patikrintas apsaugos (prisiėjo netgi atidaryti apmaigytą cigarečių pakelį, idant įrodyčiau, kad ten nenešu kokio superslapto masinio naikinimo ginklo) netrukus užsikabarojau į stadiono palubėje buvusią savo vietą. Malonų įspūdį paliko tai, kad stadiono viršutinių aukštų erdvės primena didelius balkonus, iš kurių buvo galima mėgautis vakaro saulės nutvieksta Maskvos panorama.

Pirmadienio vakarą vykusios rungtynės į stadioną sutraukė maždaug 10 000 futbolo mėgėjų. Absoliuti dauguma jų, žinoma, palaikė „traukinukus“, tačiau priešingame aikštės gale matėsi ir koks šimtas Rostovo sirgalių. Žinoma, Rusija – šalis labai didelė, ir eilinės čempionato rungtynės prilygsta tam, kas pas mus būtų nebloga europinė išvyka: štai nuo Rostovo iki Maskvos yra maždaug 1000 km (ir tai Rusijos masteliais yra gana nedaug), tad belieka bent virtualiai paploti tiems, kas ryžtasi tiek nuolat važinėti paskui savo komandą.

Po įvarčio

Mano nebrangus bilietas garantavo vietą Loko sirgalių tribūnoje, tad, kaip ir visi likę, visą mačą prastovėjau. Apskritai raudonai – žali fanatai nei per daug nustebino, nei per daug nuvylė. Skanduočių repertuaras pakenčiamas, nusiteikimas irgi – tad nors stadionas ir buvo toli gražu ne pilnas, atmosfera gavosi visai padori. Saugumo prasme viskas taipogi korektiška – rusų futbolo sirgaliai ypatingai geros reputacijos bent jau savo šalyje neturi, bet kažkokios atviros agresijos nepastebėjau, o ir apsaugos stadione pakankamai, kad bezpridielus nuramintų labai greitai.

Šoninė tribūna

Ir vis dėlto labiausiai įsiminė vienas dalykas: niekur kitur nebuvau matęs (ir nenorėčiau išvysti), kad klubas „permušinėtų“ sirgalių skanduotes. Vos tik sirgaliams uždainavus ką nors, kas, klubo nuomone, yra nepriimtina (keiksmažodžiai, politinės skanduotės etc.) iš stadiono garsiakalbių pasigirsdavo garsus triukšmas, nuslopindavęs bet kokius iš tribūnos sklindančius garsus. Tai atrodo visiškas pasityčiojimas, o ir naudos iš tokių priemonių mažai, mat tokios idiotiškos priemonės tik provokuoja sirgalius skanduoti tai, kas neva negalima.

Po rungtynių

Nors abi komandos sezoną pradėjo neblogai ir prieš rungtynes buvo netoli turnyro lentelės viršaus, lygiaverčių varžovų dvikovos nesulaukiau, o „Loko“ nuo pirmųjų minučių perėmė iniciatyvą į savo rankas. Tiesa, žaidybinę persvarą įvarčiu paversti šeimininkams pavyko tik pirmojo kėlinio pabaigoje, o rungtynių likimas išsisprendė antrojo kėlinio pradžioje, kai raudonas korteles vienas po kito gavo du Rostovo futbolininkai, o šeimininkai netrukus jau pirmavo 4 – 0. Rungtynių pabaigoje paskutinį tašką dar padėjo Romanas Pavliučenko, virš Čerkizovo pasipylė fejerverkai, o didžiausi optimistai aplink mane jau šūkavo „Loko čempion“: pergalės tokiu skirtumu retas kas tikėjosi.

Beje, gana įdomus „Loko“ ritualas po įmušto įvarčio, kai sirgaliai ne tik sušunka įvartį pelniusio žaidėjo pavardę, bet dar ir „pasišneka“ su pranešėju. Skamba tai maždaug taip:

-          Gol zabil Roman...

-          Pavliučenko!

-          Roman...

-          Pavliučenko!

-          Roman…

-          Pavliučenko!

-          Sčiot: Lokomotiv…

-          Piat!

-          Rostov…

-          … (o šito nerašysiu, pabandykite atspėti patys)

-          Spasibo!

-          Požalsta!

-          Vperiod Loko!

Įdomu ir tai, kad po rungtynių atskirai išleidžiami ne tik namų ir svečių komandų sirgaliai, bet ir kiekviena tribūna. Galbūt ir logiška: reikia saugotis ne tik susirėmimų tarp priešiškai vienas kito atžvilgių nusiteikusių sirgalių, bet ir elementarių spūsčių, ypač prie metro. Kadangi, suprantama, pirmiausia išleidžiami brangiausius bilietus įsigiję žiūrovai, po rungtynių teko geras 10, o gal ir 15 minučių palūkėti iki pavyks palikti stadioną.

Legendinė Lietuvos krepšinio aikštelė

Kauno sporto halė – garsiausia, ilgiausią istoriją turinti ir labiausiai atmosferinė iš visų Lietuvos krepšinio arenų – vargu ar reikalauja išsamaus pristatymo. Po jos stogu žiūrovus džiugino Pranas Lubinas, Modestas Paulauskas bei Arvydas Sabonis, Miuncheno triumfui pamatus čia padėjo legendinė 1999 m. Kauno „Žalgirio“ komanda, na, ir kaip nepaminėsi – būtent čia, tuomet dar naujutėlėje Halėje, lietuviai tuo vienu auksiniu taškeliu iškovojo pergalę prieš latvius rungtynėse, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo lemiamos grumiantis dėl paskutinio prieš Antrąjį pasaulinį karą Europos čempionų titulo.

Pakeliui į rungtynes

Man iki šiol senoji Halė savo durų pravėrusi nebuvo, tad kai pirmadienio vakare paskambinęs draugas pasigyrė turįs nemokamų bilietų į Lietuvos rinktinės rungtynes su belgais ir pasiūlė kartu traukti Kaunan, supratau, kad geresnės progos apsilankyti šioje krepšinio šventovėje nebus. Po to, kai 2011 m. Nemuno saloje buvo pastatyta naujoji arena, Halės reikšmė sumenko, ir praėjusiame sezone čia rungtyniavo tik antroji Kauno komanda – „LSU Baltai“, o artėjančiame sezone ir ši komanda grįš į Garliavą.

Rungtynės antradienio vakare prasidėjo gana anksti, tad atvykę į Kauną patraukėme tiesiai į rungtynes. Stadiono pusėje esantis įėjimas pasitiko milžiniška eile, tačiau paėjus į šoną pavyko rasti ir kitas, kur kas mažiau apgultas duris ir netrukus jau atsidūrėme pačioje salėje. Mūsų korporatyvinės vietos buvo bemaž tiesiai už Lietuvos rinktinės suolelio ir garantavo geriausią vaizdą į Kazlauską ir jo kariauną.

Lietuvos rinktinė

Žmogui, pripratusiam prie erdvių ir modernių XXI a. arenų, senučiukė Halė pasirodytų itin ankšta. Net ir tie 5 tūkstančiai žmonių, kurie joje gali tilpti dabar, užima visą erdvę nuo aikštės lygio iki arenos palubių, o juk ją statant buvo numatyta, kad arena talpins net 11 tūkstančių žmonių. Peršasi viena išvada: tarpukariu žmonių būtą gerokai mažesnių nei šiais laikais. Dideliu modernumu į aštuntą dešimtį įkopusiame statinyje viskas kvepėti ir negali, bet juk vos prieš porą metų čia vyko ir Eurolygos batalijos, tad suprantama, kad šiuolaikiniams reikalavimams Halė yra pritaikyta...

Salės vaizdas

Na, išskyrus vieną dalyką. Ar kondicionavimo sistema ten sugedo, ar ji šiaip nelabai pritaikyta vasariškiems karščiams, tačiau viduje tvyrojo tikra pirtis. Net ir ramiai sėdint savo kėdėje prakaitas žliaugte žliaugė per nugarą, o žaidėjai aikštėje turėjo grumtis ne tik su karščiu, bet ir su drėgnomis bei slidžiomis salės grindimis. Karščio išvarginti žiūrovai pertraukos metu gulte apgulė alaus prekystalius (vėliau nugirdau kažką besiskundžiant, kad eilėje atstovėjus penkiolika minučių šio gėrimo atsargos išseko ir trokštantiems krepšinio mėgėjams teko perdžiūvusiomis lūpomis laidant keiksmus sliūkinti atgal į savo vietas), o norėdami kvėptelti kiek gaivesnio, tegu ir tabako dūmais prisodrinto oro, laukan griuvo ir rūkantieji, ir nerūkantieji.

Alaus, alaus, žiūrovams alaus

Nepaisant to, kad Belgijos rinktinė nėra itin pajėgi, rungtynės sutraukė beveik pilną areną: ką masino galimybė pamatyti pirmą kartą kartu žaidžiančius Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną, ką priviliojo sentimentai senajai Halei, kas tiesiog atėjo pažiūrėti krepšinio. Nepaisant to, atmosfera rungtynėse nebuvo itin gera: nors penki ar šeši E tribūnos palubėje įsitaisę fanatai bandė užvesti visus susirinkusius, daugelis geriausiu atveju paplodavo po gražiau sužaisto epizodo. Gal ir nenuostabu: rungtynių reikšmė nedidelė, o ir žaidimas buvo klampus bei blankus. Lietuvių pergalė didesnių abejonių nekėlė, tačiau publiką už išvargtus ar baudų metimais renkamus taškus kur kas labiau pradžiugindavo kurio nors iš trenerių paprašytos minutės pertraukėlės, kartu į aikštę iškviesdavusios „Žalgirio“ šokėjų komandą.

Po rungtynių dar prisėdome „Kregždutėje“, kur vienu mauku susiverčiau litrą giros „Šoferio džiaugsmas“, aptarėme galimybę, kad Arvydas prireikus išbėgs Slovėnijoje, o netrukus palikome krepšinio sostinę ir vakaro sutemose patraukėme Vilniaus link.

Jaunimo godos

Vasaros vidurys groundhoppingui, žinia, nėra pats geriausias laikas: Lietuvos klubai šiuo metu išeina tradicinių atostogų, o nuo visiškos futbolinės abstinencijos Vilniuje gelbsti tik europinės „Žalgirio“ batalijos gimtajame Lokomotyvo stadione. Tiesa, šią vasarą situaciją pataisė Europos jaunimo (U19) čempionatas, kuriame šeimininkų teisėmis dalyvavo ir mūsų šalies rinktinė. Progos pamatyti Lietuvos futbolininkus (tegu ir jaunimą) Europos čempionato finaliniame etape praleisti nebuvo galima, tad penktadienį nusprendėme apsilankyti rungtynėse su portugalais (važiuoti iš Vilniaus į Kauną žiūrėti portugalų atrodo kiek ironiška, bet tiek jau to).

Pakeliui į stadioną

Į Kaune vykusias rungtynes susiruošėme penkiese ir, nors „Pagieža“ iš pradžių atrodė kiek nustebusi, kad jos dvidešimtuosius metus skaičiuojančioms lingėms patikime tokį svorį, netrukus jau lėkėme Žaliakalnio kryptimi greičiu, kuris būtų daręs garbę net ir skrajojančiam suomiui Paavo Nurmi. Sporto gatvėje inkarą išmetėme likus dar pusantros valandos iki mačo ir kuriam laikui prisiglaudėme pirmajame Kauno kooperatyve „Kregždutė“. Portalo b6.lt vyriausiojo redaktoriaus white_pony išgirtų picų paragauti nepavyko (teta užu baro paaiškino, kad sugedo krosnis), tačiau Kijevo kotletas už devynis pem taipogi per daug nenuvylė.

Prieš rungtynes

Likus bemaž pusvalandžiui iki mačo pradžios patraukėme link stadiono (atradimas: brūkšininių kodų nuo internetu pirktų bilietų niekas nenuskaito, ir nusipirkęs vieną bilietą bei padaręs daug jo kopijų galėtum pravesti visą kuopą žmonių; nesakau, kad taip daryti reikia) ir ėmėme ieškoti vietos prisėsti. Vietos ant bilietų nenumeruotos, tad pirmajam kėliniui prisiglaudėme šoninės tribūnos pakraštyje, kur prieš nosį įkyriai painiojosi ne vietoje įbestas vėliavos stulpas, bet šiaip vaizdas į aikštę atrodė neblogas.

Lietuvos ir Portugalijos rinktinių rungtynės sutraukė bemaž pilną stadioną. O kaipgi kitaip: juk nepaisant apmaudaus pralaimėjimo olandams bei ne tokios apmaudžios nesėkmės mače su ispanais, mūsiškiai turėjo labai realius šansus patekti į pusfinalį. Tam tereikėjo smulkmenos: užmesti portugalams tris įvarčius (pvz. laimint rezultatu 6 – 3) ir tada jau melsti ispanų pergalės prieš olandus.

Portugalas ruošiasi mušti baudinį

Nepaisant šių vilčių bei gausaus žiūrovų būrio, atmosfera rungtynėse pasirodė itin vangi. Ką ir bekalbėti: net savo šalies himną sugiedoti bemaž visiems atrodė visiškai nereikalinga (tiesa, už kelių eilių vienišas portugalas sugiedojo savo himną be jokio pritarimo nuo iki; ryspektas jam už tai), o apie bandymą prisijungti prie skanduočių nebuvo net kalbos. Na, žinoma, daugeliui labai rūpėjo parodyti savo didelį išmanymą beigi neišsemiamas ironijos atsargas pirmą minutę imant visiems aplinkui aiškinti, kaip čia mūsiškiai viską negerai daro, tad apie kokį palaikymą jūs, ponai, dar kalbate?

Laisvų vietų buvo nedaug

Pirmą kėlinį prasikamavę mirusioje tribūnoje per pertrauką persikraustėme į A sektorių, kur rinkosi aktyvioji žiūrovų dalis. Na, žinoma, skanduočių repertuaras gal ir gana kuklus (tarp kitko, skanduotės apie tai, kaip įveiksim „šūdą raudoną“, vaikų rungtynėse sąžiningai nesuprantu), palaikymas gal ir ne toks, kaip per vyrų rinktinės rungtynes, o ir žmonių tribūnoje mažiau, tačiau vis galimybė pramankštinti nuo pat Mažeikių normaliai nenaudotas balso stygas. Tai, kaip įvykiai klostėsi aikštėje, gal ir pernelyg nedžiugino, tačiau paskutinį žodį jau per pridėtą laiką tarė bene ryškiausia šiame čempionate žaidusios lietuvių rinktinės žvaigždė Gratas Sirgėdas, tad nepaisant pralaimėjimo 4 – 2, skirstomės su šypsena veide ir daina lūpose. Kad ir ką sakytų statistika ar lentelės, šita rinktinė pirmenybėse tikrai nenuvylė.

Vileikos amfiteatras

Stadiono vaizdas

Naujoji Vilnia (bendrinėje kalboje dažnai žinoma Vileikos pavadinimu) dar prieš mažiau kaip 60 metų buvo atskiru miestu, tačiau 1957 m. buvo prijungta prie besiplečiančio Vilniaus. Nepaisant to, atskiras šio dabar tik rajono identitetas išliko iki šių dienų ir jei Pilaitės, Jeruzalės ar Žirmūnų gyventojas save dažniausiai identifikuoja su visu miestu, tai to paties tvirtai teigti apie Vileikos čiabuvį tikrai nesiryžčiau.

Prieš rungtynes

Futbolo pasaulyje Naująją Vilnią reprezentuoja 2002 m. įkurtas „Granito“ klubas, dar pernai užėmęs aukštą trečiąją vietą I lygos pirmenybėse. Deja, klubo viltis kilti dar aukščiau sudaužė finansinės problemos ir šiame sezone Naujosios Vilnios ekipa jau rungiasi tik II lygos Pietų zonoje. Negana to, sezono pradžioje „Granitas“ patyrė net šešis pralaimėjimus iš eilės ir tik septintajame ture išvykoje nugalėjo FBK Kauną ir pakilo iš turnyrinės lentelės dugno.

Rungtynių fragmentas

Apsilankymui Vileikoje pasirinkau rungtynes su kitu lygos autsaideriu: nei vieno taško iki šiol neiškovojusiu Jonavos „Fajetonu“. Karštą ketvirtadienio vakarą, pasikinkęs ištikimąją „Pagiežą“, nuriedėjau iki Pergalės gatvės ir nužingsniavęs dar keliasdešimt metrų atsidūriau kiek neįprastoje vietoje, tarp bažnyčios ir psichiatrinės ligoninės įsikūrusiame stadione. Bene pirmą kartą gyvenime, norint papulti į futbolo rungtynes, tam teko pereiti bažnyčios šventorių...

Bažnyčios kaimynystėje

Pats stadionas, suprantama, nėra modernus, o ir vejos tobula nepavadinsi. Tribūnų stadione nėra, o jas atstoti turėtų keli aplink aikštę pastatyti suoliukai. Vis dėlto visiems norintiems jų kiek mažoka, tad teko rinktis prašmatnią ložę tiesiog ant žolės. Laimė, Vileikos stadionas įsikūręs savotiškame amfiteatre ir iš trijų pusių yra supamas kelių metrų aukščio šlaito, tad vaizdas sėdint ant jo matyt net geresnis nei įsitaisius ant aikštės lygyje įrengto suoliuko. Pačias rungtynes stebėjo kelios dešimtys futbolo mėgėjų, stadiono pakraščiu praslinkdavo ir vienas kitas atsitiktinis praeivis. Apie jokį palaikymą nebuvo net kalbos: net po „Granito“ įvarčių daugeliui rodėsi svarbiau įsimesti į nasrus saulėgrąžų nei paskatinti žaidėjus plojimais.

O štai tai, kas dėjosi aikštėje, tikrai nenuvylė. Pats futbolas gal ir nebuvo labai aukšto lygio, tačiau nuo rungtynių pradžios iniciatyvą savo rankose turėję šeimininkai surengė ne vieną gražią ataką, o du iš trijų įvarčių būtų papuošę ir A lygos rungtynes. Ne mažiau svarbu ir tai, kad rungtynės vyko itin korektiškai. Taip, kietokų pražangų gal ir pasitaikė, tačiau abiejų komandų žaidėjai nesileido į jokias nereikalingas emocijas ar ginčus ir užsiėmė tiesioginiu savo darbu.

Groundhoppingo pusdublis

Kazlų Rūdos stadionas

Tą pačią dieną pamatyti dvejas skirtinguose miestuose vykstančias futbolo rungtynes yra gana reta sėkmė, tačiau birželio 16 d. I lygos tvarkaraštis suteikė tokią galimybę: vidurdienį Kazlų Rūdoje santykius aiškinosi vietos „Šilas“ su Vilniaus „Polonija“, o šeštą vakaro Kaune turėjo prasidėti rungtynės tarp „Spyrio“ bei svečių iš Trakų. Kazlų Rūda ir šiaip buvo vienas pagrindinių šio vasaros sezono tikslų, tad kiek pasvarstęs nusprendžiau, kad tai puiki proga pasidairyti tiek ten, tiek ir kur kas geriau pažįstamame Kaune.

Visi į rungtynes!

Akis praplėšęs pusę šešių ryte, kiek po dešimtos jau išsiropščiau iš traukinio Kazlų Rūdoje. Pirmiausia nudžiugino oras: jei Jūrėje dar pylė kaip iš kibiro, tai Kazlų Rūdoje vasariška saulutė jau džiovino balas, tad lietsargį buvo galima palikti kuprinėje. Pats miškuose pasiklydęs miestas niekuo pernelyg nenustebino, tačiau neskubus valandos trukmės pasivaikščiojimas neprailgo, o likus maždaug pusvalandžiui iki rungtynių patraukiau į pačiame miesto centre (t. y. prie Maximos) įsikūrusį stadioną. Tik man įžengus į areną iš garsiakalbio pasigirdo „No One Can Stop Us Now“ akordai. Ką gi, mano skoniui tinka.

Tribūna

Kazlų Rūdos stadionas nedidelis, tačiau matosi, kad neseniai suremontuotas. Viena tribūna talpina maždaug 300 žiūrovų, keliasdešimt vietų joje yra po stogu. Imti pinigus už futbolą čia, tiesa, būtų gana sudėtinga, nes ne blogesnis aikštės vaizdas yra ir žiopsant per neaukštą tvorą. Šiaip ar taip, svarbiau turbūt tai, kad žmonės apskrtitai rinktųsi į futbolą ir čia Kazlų Rūda nenuvylė: stadionas buvo artipilnis, o ne vienas žiūrovas į mačą atėjo pasidabinęs žaliais „Šilo“ marškinėliais. O štai svečių iš Vilniaus pasigedau: Lietuvos fansceną pernai sudrebinti bandę „Polonijos“ kibicai rungtynėse taip ir nepasirodė. Matyt lenkų entuziazmas išgaravo taip pat greitai, kaip ir buvo įsižiebęs.

Po įvarčio

Rungtynės didelės intrigos taip pat neatnešė. Šeimininkai nuo pirmųjų minučių perėmė iniciatyvą ir jau pirmajame kėlinyje įgijo dviejų įvarčių pranašumą, o po pertraukos smeigė dar du įvarčius iš 11 m baudinių. Kiekvieną įvartį palydėdavo vieno iš žiūrovų uždegama žalios spalvos dūminė šaškė, o kelis kartus stadione pasigirdo ir dar nelabai užtikrintai skambančios, bet visgi skanduočių užuomazgos. Belieka tikėtis, kad po kurio laiko Kazlų Rūdoje sulauksime ir kokios labiau organizuotos sirgalių grupės atsiradimo.

Rungtynių momentas

Po rungtynių sėdau į traukinį ir dar prieš tris atsidūriau Kaune. „Spyrio“ rungtynės prasidėjo šeštą, tad neskubėdamas užkandau „Hesburgeryje“ (dvi žąsys iš penkių: mėsainis pazmekęs ir suvalgyti jį neišsiterliojus viso snukio majonezu yra bemaž neįmanoma), pasivažinėjau Žaliakalnio funikulieriumi, užsiropščiau į Kristaus Prisikėlimo bažnyčios terasą bei kiek paslampinėjau po senamiestį.

Tuštutėlis Vilijampolės stadionas

Iš internete prisigraibytos informacijos buvau susidaręs nuomonę, kad „Spyris“ savo rungtynes žaidžia Kauno futbolo mokyklos stadione Neries krantinėje. Šį Vilijampolėje įsikūrusį stadioną radau gana nesunkiai, tačiau vos metus pirmą žvilgsnį pasidarė aišku, kad niekas čia šiandien žaisti nesiruošia: stadionas iki numatomos rungtynių pradžios likus mažiau nei pusvalandžiui buvo tuštutėlis.

Pasitelkęs logiką nusprendžiau, kad savo rungtynes „Spyris“ veikiausiai žaidžia Nacionalinės futbolo akademijos stadione, tad vietinių paklausinėjęs kelio pasipusčiau padus ir per Varnių tiltą patraukiau į Žaliakalnį. Pakeliui pasidomėjęs naujausiomis Kauno socialinėmis reklamomis („Ir Kaune gyventi galima“ dabar pakeitė „Stebuklas yra tas, kad Kauno marios vis dar gyvos“; ką gi, šis miestas niekada nepaliauja stebinti) ir pamėginęs perskaityti autobuso tvarkaraštį apykurtei babytei, NFA aikštyną pasiekiau jau po šešių. Pagrindinė aikštė tuščia buvo ir čia, tačiau atsarginėje matėsi kažkoks veiksmas, tad nuėjau ten.

Anksčiau futbolo taip stebėti neteko

Atsarginėje NFA stadiono aikštėje, aptvertoje aukšta tvora, grūmėsi „geltonųjų“ ir „juodųjų“ komandos, kurias, sėdėdami ant suoliukų, automobiliuose, ar ramstydamiesi į medžius stebėjo dešimt ar penkiolika žmonių. Iš pradžių pamaniau, kad dėl kokių nors priežasčių I lygos lyderiai yra priversti žaisti savo namų rungtynes tokioje žiūrovui nepatogioje aikštėje, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kad futbolas už tvoros yra visiškai mėgėjiškas. Prisėdęs kažkokio paminklo papėdėje sulaukiau pertraukos, dar spėjau pamatyti vieną įvartį ir tvirtai nusprendęs, kad Kauno „Spyris“ išgaravo nuo žemės paviršiaus, o vietinis SFL‘as nėra tiek įdomus, kad vertėtų laukti mačo pabaigos, patraukiau atgal į stotį.

Pro tvorą pasidairius

Jau grįžęs namo internete perskaičiau, kad „Spyris“ savo rungtynes žaidė pagrindiniame Kauno „Dariaus ir Girėno“ stadione, iki kurio nuo NFA aikštyno vos 10 minučių kelio... Galbūt, jei galvoje esantis Kauno žemėlapis būtų buvęs tikslesnis, būčiau sumąstęs prasukti ir pro ten, tačiau deja deja, dublis taip ir liko neįgyvendintas. Žinoma, iš grynojo groundhoppingo pozicijos tai nėra didelis nuostolos, nes D&G esu lankęsis ir anksčiau, tačiau vis dėlto tenka konstatuoti, kad išvyka baigėsi kiek apmaudžiai.

Užmirštasis sostinės stadionas

Tribūna

Besiblaškant po įvairius Lietuvos ar užsienio stadionus, žinia, nedera pamiršti, kad galimybių groundhoppingui siūlo ir gimtasis Vilnius, kuriame daugiau ar mažiau nacionalinio lygmens futbolas žaidžiamas bent jau keturiuose stadionuose. Vienas tokių – Lazdynų pakraštyje įsikūręs „Panerio“ stadionas, prieš keliolika metų regėjęs ir A lygos batalijas, o šiuo metu tarnaujantis kaip II lygos Pietų zonoje rungtyniaujančios „Rotalio“ komandos namų aikštė. Trečiadienio vakare ši komanda rungėsi su kita sostinės ekipa – „Bekentu“.

Pušynų apsuptame „Panerio“ stadione šiuo metu likusi vos viena, maždaug per pusę aikštės ilgio nusitęsusi tribūna, kurioje galėtų susėsti keli šimtai žmonių. Tiek, žinoma, visiškai pakanka: į saulėtą ir šiltą vakarą vykusias derbio rungtynes susirinko keturios ar penkios dešimtys žiūrovų, kurių dauguma, matyt, buvo vienos ar kitos komandos žaidėjų giminės, bičiuliai ar artimieji. Atmosfera tribūnoje buvo visiškai atpalaiduojanti: dėl kurios vienos komandos galvą pametusių aistruolių nebuvo, o susirinkusieji ramiai siurbčiojo maišeliuose susineštą alutį ar laidė įvairaus profesionalumo lygio replikas aikštės pusėn. Nekamavo net uodai, kuriems saulėkaitoje įsikūrusius futbolo mėgėjus atakuoti pasirodė per karšta.

Stadiono vaizdas

Šiame sezone „Rotalio“ ir „Bekento“ futbolininkai žengia koja kojon, tad rungtynės žadėjo būti atkaklios ir intriguojančios. Pirmoji intriga, tiesa, buvo susijusi veikiau su apverktina materialine mažųjų klubų padėtimi: nei viena komanda neatrodė patenkinta rungtynių kamuoliu, bet po poros minučių šūkavimo „gal turit kitą kamuolį?“ bei „gal turit pompą?“ buvo nuspręsta žaisti su tuo, kas yra.

Pirmajame kėlinyje šiokia tokia iniciatyva priklausė jaunesniems „Rotalio“ futbolininkams, tačiau realizuoti ją bent jau smūgiais į vartus šeimininkams nesisekė. Abi komandos darė nemažai klaidų gynyboje, tačiau ir gavę „dovanėlių“ iš varžovų atakuojantys abiejų komandų futbolininkai nesugebėdavo net patikrinti varžovų vartininkų budrumo. Situacija kiek pasitaisė antrajame kėlinyje, kuriame publika taip pat buvo pamaloninta ir įvarčiais: pirmasis nuo 11 m žymos šeimininkus į priekį išvedė Egidijus Osterovas, kiek vėliau baudos smūgiu rezultatą išlygino Jurijus Mežonis. Rungtynių pabaigoje abiejų komandų žaidėjai, panašu, gerokai pavargo, tad, nors noro nusverti mačo svarstykles į savo pusę ir buvo, jėgų tą padaryti – nebe.

Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad sportinė dvasia rungtynių pernelyg nepuošė. Jei mačo pradžioje aikštėje vyko daugiau mažiau korektiška kova, tai rungtynėms įsibėgėjus „Bekento“ vyrai vis dažniau ėmė nervintis ir imtis veiksmų, kurie su futbolu neturi nieko bendro. Mano kukliais paskaičiavimais, vien už nesportinį elgesį (apie pražangas nekalbu) vienas svečių futbolininkas privalėjo gauti raudoną kortelę (už spyrį varžovui po švilpuko jis buvo nubaustas tik geltonos spalvos „trauklapiu“), du pasivaikščiojo labai plona linija tarp geltonos ir raudonos kortelių (vienam buvo parodyta geltona kortelė, kitas iš teisėjo sulaukė tik žodinio pabarimo), o komandos treneris, keikęs teisėją taip, kad buvo girdėti turbūt ir Gariūnuose, taip pat turėjo būti išsiųstas į tribūnas (ar, šiuo atveju, veikiau į Bukčių mišką). Po rungtynių komandų žaidėjai dar kiek apsižodžiavo prie atsarginių žaidėjų suolo, bet į rimtesnį santykių aiškinimąsi tai regis neperaugo.

Grounghopping LT jau ir Facebooke

Idant šio tinklaraščio atnaujinimus sekti būtų lengviau sukūriau jam atskirą puslapį Facebooke, kuriame bus talpinamos nuorodos į visus būsimus atnaujinimus. Taigi, einame čia, spaudžiame "Patinka", o vėliau skaitome beigi komentuojame.